Meilės algoritmai: kaip kompiuteris tapo geriausiu žmonių piršliu

Pasak statistikos, net trečdalis jaunavedžių JAV susipažįsta internetu. Galbūt kompiuteriai, palengvinantys mūsų gyvenimą beveik visose srityse, išties gali padėti ir širdies reikaluose? „The Guardian“ apžvelgia, kaip informacinės technologijos pakeitė, kaip mes ieškome meilės.

1965-ųjų vasarą Harvardo studentas Jeffas Tarras nusprendė, kad jo socialinis ratas universitete pernelyg siauras. Jis studijavo matematiką ir buvo dirbęs su kompiuteriais, tad nors pats programuoti nemokėjo, nusprendė, kad būtent kompiuteris gali jam padėti siekti svarbaus tikslo – susipažinti su merginomis. Kartu su draugu jis sudarė studentams skirtą klausimyną apie tai, ką jie laikytų „tobulu pasimatymu“, ir išdalino visose Bostono aukštojo mokslo institucijose.

Klausimyne buvo tokie klausimai kaip: „Ar didelis seksualinis aktyvumas ruošiantis santuokai yra „brendimo“ dalis?“ arba „Ar tikite Dievu, kuris atsako į maldas?“

Studentų atsakymai pasipylė kaip iš gausybės rato ir patvirtino J. Tarro nuojautą, kad pažinčių paslaugos būtų labai populiarios tarp studentų, pajutusių seksualinės revoliucijos vėjus. Taip gimė pažinčių firma „Operation Match“.

Kad apdorotų savo bendraamžių atsakymus J. Tarras išsinuomojo IBM 1401 kompiuterį, kuris svėrė penkias tonas ir kainavo 100 dolerių už valandą. Pažįstamam programuotojui jis sumokėjo, kad parašytų specialią programą, kuri suporuotų žmones pagal jų atsakymus.

Kiekvienas klausimynas buvo perkeltas į perfokortą, įvestas į kompiuterį, kuris tada išmesdavo šešis kandidatus pasimatymui – jų telefono numeriai, adresai ir universiteto baigimo metai būdavo perduodami „klientui“.

Kiekvienas iš šešių kandidatų gaudavo pirmojo duomenis ir dar penketą kitų pasiūlymų. Algoritmas suporuodavo moterį su jos idealaus vyro kriterijus atitinkančiu kandidatu tik tada, jei ir ji atitikdavo jo.

Kai 1966-aisiais užgimstančia kompiuterizuota pažinčių sistema susidomėjo žurnalo „Look“ reporteris Gene'as Shalitas, „Operation Match“ teigė savo duomenų bazėje turinti 90 tūkst. anketų ir uždirbusi 270 tūkst. dolerių pajamų.

Dar tik auštant kompiuterių amžiui, paslaptingas skaičiavimo operacijas atliekanti mašina atrodė gaubiama tam tikros auros, jos rekomendacijos aklam pasimatymui atrodė patikimesnės už kokio nors draugo arba tetos.

G. Shalitas cituoja vieną pirmakursę iš Browno universiteto, kuri metė savo vaikiną, tačiau kai „Operation Match“ atsiuntė jo numerį, vėl ėmė su juo draugauti. „Galbūt kompiuteris žino kažką, ko aš nežinau“, – sakė ji. G. Shalitas pasakė dar stipriau, pavadinęs mašiną „Didžiuoju Dievo kompiuteriu“.

Kompiuterizuotų pažinčių pionieriai mielai eksploatavo visažinės mašinos aurą – ir jau tada pajuto, kad jų verslas susilaukia šiokio tokio stigmatizavimo. „Kai kurie romantikai skundžiasi, kad mes pernelyg komerciški, – J. Tarras kalbėjo žurnalistams. – Bet mes nesistengiame iš meilės pašalinti meilę, mes tik norime ją padaryti efektyvesnę. Mes parūpiname viską, išskyrus tą žiežirbą.“

Tobulėjantys kompiuteriai ir augantis tikėjimas jų galiomis savo ruožtu paskatino konkurenciją naujajame verslo sektoriuje – vis daugiau agentūrų aukštino savo inovatyvius algoritmus kitų atžvilgiu.

Didžiausią „Match“ konkurentą, „Contact“, įkūrė Masačusetso technologijos instituto absolventas Davidas DeWanas, pasitelkęs „Holywell 200“ kompiuterį, kuris buvo sukurtas kaip atsakas IBM 1401 ir veikė tris kartus greičiau. D. DeWanas tvirtino, kad jo klausimai daug rafinuotesni nei konkurento, nes pastarasis siūlė paslaugas visiems žmonėms, o „Contact“ duomenų bazėje – tik elitinių JAV koledžų studentai.

eValentinas

Nuo to laiko, kai J. Tarras pirmą kartą išsiuntinėjo savo anketas, kompiuterizuotos pažinčių sistemos gerokai pasikeitė – kompiuterizuotos pažinčių agentūros tapo internetinėmis pažinčių svetainėmis. Kiekviena nauja technologinė inovacija – internetas, asmeninis kompiuteris, išmanusis telefonas, vietos nustatymo technologijos – verčia evoliucionuoti ir kompiuterinių piršlybų verslą bei mokslą.

Amerikos nacionalinė mokslų akademija 2013-aisiais paskelbė, kad trečdalis visų 2005–2012 metais susituokusių porų JAV susipažino internetu. Pusė iš jų – internetinėse pažinčių svetainėse, kiti – pokalbių svetainėse, žaisdami internetinius žaidimus ir pan. Išankstiniai tyrimai taip pat leidžia manyti, kad internetu susipažinę žmonės šiek tiek rečiau skiriasi ir sako esantys labiau patenkinti savo santuoka.

Interneto analizės bendrovė „Comscore“ teigia, kad Europoje pažinčių svetainėse kas mėnesį apsilanko 49 milijonai žmonių arba 12 proc. visų gyventojų. Galbūt aiškiausiai tolesnės plėtros gaires parodo faktas, kad 2012-aisiais sparčiausiai augusi vartotojų grupė buvo žmonės virš 55 metų amžiaus, kurie sudarė 39 proc. visų lankytojų.

Pažinčių menas ir mokslas

Interneto pažinčių svetainės nuėjo ilgą kelią, kol tapo patrauklios ne tik visas naujoves entuziastingai priimantiems paaugliams, bet ir konservatyvesniems vyresniems žmonėms.

Pirmasis žaidėjas šioje srityje buvo 1993 metais įkurtas portalas Match.com. Jis vis dar išlieka didžiausiu pasaulio pažinčių portalu ir įkūnija tam tikrą „klasifikuotų skelbimų“ pažinčių modelį. Match.com nežarsto pažadų, kad ten galima susipažinti su tuo vieninteliu, tačiau pažada, kad pažinčių bus daug.

2000-aisiais į rinką atėjęs „eHarmony“ portalas pasirinko kitokią strategiją – jis žadėjo padėti klientams užmegzti ilgalaikius santykius, rasti porą ne tik keliems pasimatymams, bet santuokai.

Jo įkūrėjas, 76 metų psichologas ir seminarijos dėstytojas iš Ajovos valstijos Neilas Clarkas Warrenas manė, kad tai padaryti jam leis jo paties atlikti tyrimai. Jis trejus metus tyrinėjo 5 tūkst. vedusių porų ir sukūrė išties algoritminį piršlybų metodą, paremtą naujų narių atsakymais į 200 klausimų („esminiai asmenybės bruožai“) bei jų bendravimo modeliais, kurie atsiskleidžia naudojantis svetaine. Nors „eHarmony“ metodas ne visus įtikina – nemažai mokslininkų abejoja, ar įmanoma daryti išvadas iš susituokusių porų patirties ir jas pritaikyti vienišiams – tačiau jo kūrėjai nusiteikę labai rimtai. Nuo svetainės paleidimo jie teigia apklausę dar 50 tūkst. porų visame pasaulyje.

Kai „eHarmony“ atidarė padalinį Didžiojoje Britanijoje, jie bendradarbiavo su Oksfordo universitetu ir apklausė tūkstantį britų porų, kad „įvertintų kultūrinius skirtumus tarp šių dviejų rinkų, į kuriuos reikėtų atsižvelgti suderinamumo algoritmuose“.

Kai bendrovei buvo iškeltas ieškinys, nes ji atsisakė ieškoti porų homoseksualiems klientams – daugelis manė, kad taip yra dėl konservatyvių krikščioniškų N. C. Warreno pažiūrų – „eHarmony“ užprotestavo, kad tą lėmė ne moralė, o matematika.

Jie paprasčiausiai neturėjo duomenų, kuriais remdamiesi galėtų žadėti ilgalaikius santykius vienalytėms poroms.

Po vieno iš tokių ieškinių „eHarmony“ 2009 metais pasiūlė paslaugą „Compatible Partners“. Ši sistema „remiasi modeliais, sukurtais išanalizavus duomenis apie ilgalaikius santykius užmezgusias tos pačios lyties poras“, – teigia „eHarmony“.

Meilė mobiliojoje eroje

Dar būdamas Harvarde,1966-aisiais, Jeffas Tarras svajojo, kaip ateityje tobulės jo „Operation Match“ programa – ji veiks realiu laiku ir realioje erdvėje. Jis galvojo visame universiteto miestelyje įrengti šimtus rašomųjų mašinėlių, kurios būtų sujungtos tarpusavyje per centrinį „motininį kompiuterį“.

Žmogus, prisėdęs prie vienos tokios mašinėlės ir įvedęs savo kriterijus, „per kelias sekundes“ gautų juos atitinkančio žmogaus vardą, kuris tą vakarą taip pat būtų laisvas pasimatymui.

J. Tarro vizija ilgą laiką atrodė tik svajonė, tačiau ją pradėjo įgyvendinti nauja pažinčių sistemų karta, kuriai duris atvėrė išmanieji telefonai. Staiga mums nebereikia sudėtingų algoritmų – mes tik norime žinoti, kas šiuo metu yra netoli mūsų.

2012 metais Los Andžele įkurta „Tinder“ paslauga – tai greičiausiai auganti mobiliųjų telefonų pažinčių aplikacija, nors jos kūrėjams šis pavadinimas nepatinka. Pasak vieno iš bendrovės įkūrėjų ir jos rinkodaros vadovo Justino Mateeno, „Tinder“ yra „ne internetinė pažinčių programėlė, o socialinis tinklas ir atradimų priemonė“. Kitaip nei jo pirmtakai, „Tinder“ mažai domisi piršlybų mokslu ir algoritmais.

Paklaustas, ką iš surinktų duomenų sužinojo apie savo vartotojus, J. Mateenas sako, kad labiausiai jį domina klausimas, „kiek suporavimų reikia vartotojams per tam tikrą laikotarpį, kad jie taptų priklausomi nuo produkto“. O tai yra prielaida tolesnei „Tinder“ plėtrai į kitas elektroninio verslo sritis.

„Tinder“ planai – tai logiškas žingsnis, kylantis iš fakto, kad internetas pasirodė esąs universali pažinčių ir pasimatymų terpė, kad ir kas būtų rašoma ant pakuotės. Dabar esama gausybės svetainių, kurios naudojasi pažinčių portalų taktikomis ir formulėmis, bet net nesivadina pažinčių portalais.

Kai kurios iš jų tą daro atviriau. Pavyzdžiui, Tastebuds.fm, kuris suveda „draugus koncertams“, remdamasis jų klausoma muzika „Spotify“ – kitos subtiliau, tačiau pažinčių ir piršlybų mokslo pamokas išmoko visi „socialiniai“ tinklalapiai internete. Beveik kiekvieno Silicio slėnio startuolio reklaminiame klipe matome du fotogeniškus jaunuolius, kuriuos suvedė nesvarbu koks produktas – ir tie patys algoritmai gali rekomenduoti porą, santechniką ar filmą.