Prisiminkite 1993 metus: Lietuvoje vos pradėjo „kvepėti“ stalo kompiuteriais – tokių būdavo tik labai retuose namuose, per nežinia ar legaliai matomą MTV kanalą (kuris tuo metu dar rodydavo muzikinius klipus) grojo populiari Švedijos grupė „Ace of Base“ arba ne mažiau populiarus belgų projektas „2 Unlimited“, o penktadienio vakarais visi žiūrėdavo taip pat ne visai legaliai rodomus „Videokauko“ filmus.
Prisiminkite 1993 metus: Lietuvoje vos pradėjo „kvepėti“ stalo kompiuteriais – tokių būdavo tik labai retuose namuose, per nežinia ar legaliai matomą MTV kanalą (kuris tuo metu dar rodydavo muzikinius klipus) grojo populiari Švedijos grupė „Ace of Base“ arba ne mažiau populiarus belgų projektas „2 Unlimited“, o penktadienio vakarais visi žiūrėdavo taip pat ne visai legaliai rodomus „Videokauko“ filmus.
Tų įsimintinų metų gruodžio mėnesį pasirodė ir pirmo asmens šaudyklių klasika tapęs žaidimas „Doom“, kurį universitetų auditorijose (nes kitur kompiuterių, ypač sujungtų į vietinį tinklą ar prijungtų prie interneto tiesiog nebūdavo) iki išnaktų pliekdavo studentai.
„Doom“ pasakojo bevardžio jūrų pėstininko kažkokiu būdu atsidūrusio Marse, istoriją, kupiną kovų su demoniškais monstrais. Ir nors lyginant su dabartinėmis šaudyklėmis – tokiomis, kaip „Call of Duty: Ghosts“ ar „Battlefield 4“ – „Doom“ dabar atrodo labai primityviai, tuomet jis buvo toks pažangus ir naujoviškas, kad išplito tarsi gaisras miške po sausros ir tapo tikru kultūros reiškiniu.
„Doom“ pasaulį išvydo 1993 metų gruodžio 10 naktį. JAV bendrovės „id Software“ vadovas įkėlė žaidimą į Vašingtono universiteto FTP serverį, o žaidėjai nedelsiant pradėjo dalintis 2 MB dydžio žaidimu, kopijavo jį į kitas FTP talpyklas bei siuntėsi į savo kompiuterius.
„id Software“ tuo metu jau buvo gana garsi bendrovė – ji jau buvo sukūrusi žaidimą „Commander Keen“ ir pirmo asmens šaudyklę „Wolfenstein 3D“. PO „Doom“ išleidimo bendrovės sąskaitas kasdien papildydavo net po 100 000 JAV dolerių – o žaidimas, platintas „shareware“ principu, tekainavo „vos“ 9 dolerius, be to, daugelyje valstybių (taip pat ir Lietuvoje) dar praktiškai neegzistavo suvokimas, kad programinę įrangą, o ypač žaidimus, reikia pirkti. Įvairių ekspertų skaičiavimais, bendrovė per šešerius metus sugebėjo parduoti nuo 2 iki 3 mln. žaidimo kopijų. Per 2 metus nuo žaidimo išleidimo jį jau buvo išbandę 10 mln. žmonių, rašo ibtimes.com.
1993 metais „Doom“ išleidimas tarp žaidimų mėgėjų sukėlė tokias pačias bangas, kokias šiais laikais sugebėjo sukelti „Grand Theft Auto V“. Žaidime gausu žiaurių vaizdų, kraujo ir prievartos. Ir nors pagal šiandienos žaidimų tinkamumo įvairioms auditorijoms standartai ESRB „Doom“ įvertintų kaip gana konservatyvų kūrinį, 1993 metais jis buvo tiesiog siaubingas. Tiesa, kaip ir šiais laikais, žiaurumas tapo vienu iš stipriausių žaidimą reklamuojančių veiksnių. Nors ne mažiau svarbu buvo ir tai, kad „Doom“ buvo pirmas savo rūšies atstovas (na gal tik neskaitant tos pačios kompanijos žaidimo „Wolfenstein 3D“). Sudėtingi lygiai buvo kruopščiai sukonstruoti ir kupini priešų, kuriuos reikėjo nudobti. Be to, žaidėjams buvo suteikta galimybė kurti savo lygius, monstrus ir netgi iš esmės kurti visiškai unikalius žaidimus.
Kompanijos kūrėjų komandai vadovavo įmonės bendraįkūrėjas, programuotojas Johnas Carmackas. Jis su šia kompanija dirbo 22 metus ir tik prieš metus ryžosi pasukti nauju keliu, tapo organizacijos „Oculus VR“, kuriančios virtualios realybės šalmą, technikos direktoriumi. J. Carmackas, atlikęs milžinišką darbą kuriant „Wolfenstein 3D“ ir „Doom“, manė, jog abu žaidimai yra labai svarbi pirmo asmens šaudyklių istorijos dalis. „Manau, kad pirmo asmens šaudyklės yra stabilus žanras, kuris niekada neišnyks – lygiai, kaip visuomet žaisime ir vairavimo žaidimus. Kai išlendi iš už kampo ir ką nors nušauni, užplūsta kažkoks vidinis pasitenkinimas“, – sakė J. Carmackas.
J. Carmackas džiaugiasi ir tuo, kaip šis žaidimų žanras evoliucionuoja. „Buvo periodas, kai pirmo asmens šaudyklės atrodė tuščios. Ir maniau, kad esama racionalių priežasčių, dėl kurių trečio asmens žaidimai gali tapti dominuojančių žanru. Mat trečio asmens perspektyva leidžia jums matyti visus filmo režisieriaus įrankius... Pripažinau faktą, kad tai greičiausiai taps labiau dominuojančia žaidimų forma. Ir turiu prisipažinti, kad buvau labai maloniai nustebintas, kuomet pastaraisiais metais per pasaulį nusirito „Call of Duty“ banga, sugrąžinusi pirmo asmens šaudyklę į žanrų lyderio poziciją“, 2 interneto leidiniui „Wired“ sakė kultinio žaidimo kūrėjas.
