Technologiniai ir socialiniai mokslai: priešai ar kolegos?

Kas pirmiau – višta ar kiaušinis? Kurios srities studijas rinktis abiturientui – socialinių ar technologinių mokslų? Kaip ir pirmasis klausimas, pastarasis taip pat neturi vienintelio teisingo atsakymo. Gebantys į situaciją pažvelgti iš šalies, pabrėžia, kad „tiksliukus“ ir „netiksliukus“ reikėtų ne dirbtinai priešinti, o apjungti – tarpdiscipliniškumas yra aukštojo mokslo ateitis.

Viešoje erdvėje jau ne vienerius metus virte verda diskusijos, kokių sričių specialistų šalies ir visuomenės gerovei labiausiai reikia, kaip padėti abiturientams pasirinkti ne emigraciją, o perspektyvias studijas universitete, užtikrinančias geras darbinės karjeros galimybes ir orų atlyginimą Lietuvoje.

Daug metų populiariausios yra socialinių mokslų studijos. Tačiau teigiama, kad teisininkų, ekonomistų, vadybos, finansų, viešojo administravimo, buhalterinės apskaitos specialistų yra parengiama per daug, todėl absolventams sunku rasti darbą pagal specialybę.

Tuo tarpu mechanikų, konstruktorių, technologų (gamybos inžinierių), šilumos energetikų labai trūksta. Darbdaviai jiems siūlo ir geras karjeros perspektyvas, ir viliojantį atlyginimą (patyrusiam inžinieriui – nuo 5 tūkst. litų), tačiau kol kas tendencijos nesikeičia: 2013 m. 44,5 proc. stojusiųjų į universitetus pasirinko socialinius, 14,5 proc. – technologinius mokslus (Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMABPO) duomenimis).

Kaip paskatinti daugiau jaunuolių rinktis perspektyvius technologinius mokslus? O galbūt nieko keisti nereikia, paliekant viską savireguliacijai? Ar įmanoma pasakyti, kokie specialistai bus paklausūs po 5, 10 ar 15 metų? Kaip mažinti priešpriešą tarp socialinių ir technologinių mokslų, išnaudojant jų sinergiją?

Pateikia skirtingus argumentus

Socialinių mokslų šalininkai argumentuoja, kad daugiau nei 70 proc. žmonių Lietuvoje dirba paslaugų, o ne gamybos sferoje, todėl svarbesni yra ir bus socialiniai, t.y. į žmogų orientuoti, mokslai. Taip pat šie mokslai labai svarbūs dvasinių vertybių krizę išgyvenančiai visuomenei.

Be to, tokia maža šalis kaip Lietuva esą niekada neturės pakankamai finansinių ir žmogiškųjų resursų konkuruoti su didžiosiomis pasaulio valstybėmis informacinių technologijų, fundamentaliųjų mokslų tyrimų srityse. Todėl dirbtinai skatinti abiturientus rinktis technologinius mokslus, pavyzdžiui, skiriant daugiau studijų krepšelių, nereikėtų.

Svarstantys priešingai, pabrėžia, kad socialinius mokslus pasirinkusieji jau daug metų yra „užprogramuoti“ bedarbiai. Lietuvos darbo biržoje šiuo metu užsiregistravę daugiau nei 2,4 tūkst. universitetų absolventų, iš jų daugiausia yra įgijusių socialinių, humanitarinių mokslų diplomus.

Pramonininkai akcentuoja, kad, pavyzdžiui, eksportas (užsienio rankose realizuojama apie 73 proc. Lietuvoje pagamintos produkcijos) buvo vienas svarbiausių „arkliukų“, ištempusių šalį iš krizės ir atgaivinusių ekonomiką. Tai liudija apie gamybos sektoriaus, kuriam reikalingi technologinių specialybių darbuotojai, potencialą.

Priešprieša – dirbtinė

Kauno technologijos universiteto (KTU) ekonomikos ir vadybos fakulteto profesorė Edita Gimžauskienė siūlo į šią aštrią diskusiją žvelgti plačiau, nesupriešinant „tiksliukų“ ir socialinių, humanitarinių mokslų specialistų.

„Ne sociologai ar technologai yra problema. Reikia visų. Reikia inžinieriaus su aiškia vertybine sistema, bet reikia ir humanitaro, kuris turėtų elementarius ekonomikos pagrindus ir sugebėtų savo kūrinį parduoti. Nori pažinti pasaulį, vadinasi, turi mokytis biologiją ir chemiją, nori mąstyti logiškai, nors esi humanitaras, reikia ir matematikos. Geras filosofas gali būti ir geras vadybininkas“, – svarsto E. Gimžauskienė.

Ji pabrėžia mokyklose įgyjamo išsilavinimo svarbą jaunų žmonių sugebėjimui vėliau universitetuose įsisavinti ir kūrybiškai panaudoti žinias, reikalingas profesinių gebėjimų vystymui.

„Jei mokykla pasirūpintų, kad netrūktų nei humanitarų nei „tiksliukų“, o valstybė garantuotų reformų tęstinumą, galėtume kalbėti apie trečią aspektą – gebėjimą komunikuoti ir bendradarbiauti. Išmokti būti savo srities ekspertu, bendrauti su kitos srities atstovais ir dirbti kartu. Būti „kietu“ medžiu, bet matyti ir visą mišką, kuriame augi“, – vaizdžiai tarpdiscipliniškumo svarbą aiškino E. Gimžauskienė.

Valdymo ir techninių žinių derinys

Bendrovės „Lietuvos energija“ generalinio direktoriaus Daliaus Misiūno teigimu, tarpdiscipliniškumo pridėtinė vertė slypi procesų, projektų valdymo ir techninių žinių derinyje.

„Svarbu ne tik žinoti, kaip veikia prietaisas, bet ir mokėti darbus paskirstyti laike, planuoti finansus, suprasti, kad yra kolegos, galintys daryti įtaką tavo darbo rezultatams. Tarpdiscipliniškumo pridėtinė vertė slypi procesų, projektų valdymo ir techninių žinių derinyje“, – sakė D. Misiūnas.

Vadovas – vadybininkas ir inžinierius

Išsilavinimo įvairiapusiškumo, skirtingų mokslų sinergijos svarbą, t.y. tarpdiscipliniškumą, sėkmingai darbinei karjerai išskyrė ir KTU viešintis pasaulinio tyrimų tinklo GLORAD profesorius Maxas von Zedtwitzas.

Kinijoje dešimt metų gyvenantis šveicaras, kalbėdamas apie lyderystę, tvirtino, kad, pavyzdžiui, technologijų organizacijos vadovas privalo ne tik turėti vadybos, ekonomikos žinių, bet ir gerai išmanyti inžinerijos mokslus. Todėl apie vadovavimą technologinei įmonei svajojančiam studentui rinktis verslo administravimo bakalauro ir magistro studijas, neįgyjant jokios technologinės specialybės, – neteisingas kelias.

„Jeigu būtų mano valia, į verslo vadybos studijas nepriimčiau žmonių, neturinčių inžinieriaus bakalauro laipsnio“, – šypteli M. von Zedtwitzas.

Ekspertas pastebėjo, kad technologijos tampa vis sudėtingesnės, todėl inžinieriaus išsilavinimas suteikia didelį pranašumą dirbantiesiems inovacijų taikymo, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros srityje.

Kalbėdamas apie tarpdiscipliniškumo svarbą, pasaulinio garso mokslininkas pateikė Suomijos Aalto universiteto, kuris sukurtas sujungus ekonomikos, technologijos bei meno ir dizaino aukštąsias mokyklas, pavyzdį. M. von Zedtwitzas teigė, kad KTU, kuriame vyksta technologinių, fizinių, socialinių, humanitarinių mokslų ir menų studijos, taip pat eina teisingu keliu, ruošdamas greitai besikeičiančiai rinkai konkurencingus specialistus.

Rinktis kas pačiam patinka

Kaip neprašauti pasirenkant studijas universitete – stebuklingo recepto nėra. Darbo rinkos ekspertai moksleiviams ir jų tėvams primygtinai pataria analizuoti viešai skelbiamus duomenimis – kiek ir kokių krypčių specialistų yra parengta ir rengiama, kur jie dirba, kokios tendencijos vyrauja darbo rinkoje, išgirsti darbdavių pageidavimus, skirtingų mokslo krypčių atstovų argumentus.

Tačiau visų svarbiausias patarimas – profesiją rinktis ne pagal tai, kas tuo metu „ant bangos“, o pagal tai, kas žmogui artima. Jei patinka skirtingų sričių dalykai – puikus pasirinkimas yra tarpdisciplininės studijų programos.