Šią vasarą bankų pradėta taikyti grynųjų apyvartos mažinimo politika pradėjo duoti tam tikrų vaisių. Tik bėda su tais vaisiais, kad jie turi labai jau nemalonių šalutinių poveikių. Sunku būtų įvardinti juos kaip planuotus ar tikėtus. Papildomais mokesčiais vis apkrauti grynieji, tarsi ir turėtų paskatinti labiau naudotis elektroniniais. Tačiau ant nosinaitės sudėliotas taktinis planas nepavyksta.
Šią vasarą bankų pradėta taikyti grynųjų apyvartos mažinimo politika pradėjo duoti tam tikrų vaisių. Tik bėda su tais vaisiais, kad jie turi labai jau nemalonių šalutinių poveikių. Sunku būtų įvardinti juos kaip planuotus ar tikėtus. Papildomais mokesčiais vis apkrauti grynieji, tarsi ir turėtų paskatinti labiau naudotis elektroniniais. Tačiau ant nosinaitės sudėliotas taktinis planas nepavyksta, mat Lietuvoje jau spėjo susidaryti dvi valiutos. Viena tai – elektroniniai litai, kita – grynieji litai. Pavadinkime juos eLTL ir LTL.
Atsitraukime šiek tiek toliau – pinigai ekonomikoje turi tam tikrą mainomąją vertę. Tai realiai ta pati prekė, kurią galime iškeisti į kitas prekes, tačiau dėl savo savybių naudojama kaip mainų tarpininkas. Kad įvyktų mainai reikia, kad abi pusės turėtų tai ko nori kita pusė. Senovėje tai galėjo būti kilogramas sviesto iškeistas į kilogramą duonos. Bet ilgainiui, pasauliui turtėjant, natūriniai mainai dingo ir atsirado pinigų pakaitalai – monetos ir banknotai, kuriuos vėliau pakeitė virtualūs pinigai ir t. t. Progreso dantračiai nenumaldomai sukasi ir panašu esame prie grynųjų atsisakymo slenksčio, tačiau tai turbūt atskira tema.
Panagrinėkime ne futuristinę galimą situaciją, o Lietuvos nūdieną. Štai tarkim aš turiu tūkstantį eLTL. Kad galėčiau atlikti juos iškeisti į man reikalingas paslaugas, atlikti mainus, na, pvz., juos sumokėti meistrui darančiam pas mane remontą, darželiui, kuriam kažkodėl patogiau viską gauti grynais, o ir ne vienoje parduotuvėje – tenka šiuos pinigus išsigryninti, t. y. paversti iš eLTL į LTL. Išsigryninimas šiuo metu kainuoja, pvz. „Swedbanke“:
„Išgryninus daugiau nei 2 000 Lt per mėnesį, taikomas 0,4 % mokestis nuo didesnės nei 2 000 Lt sumos. Mokestis nurašomas kito mėnesio 15 dieną.“
Taigi už kiekvieną tūkstantį litų išgrynintą virš 2000 ribos sumokėsime po 4 litus. Kiekvienas eLTL tūkstantis mums yra vertas maždaug 0,4 % mažiau nei tūkstantis įprastų rankose laikomų LTL. Taip skaičiuojant, galima netgi keitimo kursą paskaičiuoti:
eLTL 0,996 LTL
Žinoma, šį kursą būtų galima perskaičiuoti ir tiksliau. Bet tai būtų eLTL nenaudai, mat jeigu už viską mokėsite internetu, su kiekvienu mokėjimu patirsite didesnį ar mažesnį – priklausomai nuo banko – pavedimo mokestį. Jeigu turėsite kortelę ir atsiskaitinėsite ja, tuo momentu tai, aišku, nekainuos, tačiau kiekviena kortelė turi metinį aptarnavimo mokestį. Na, ir visa tai galioja ne tik privatiems asmenims ar namų ūkiams. Lukoil ne taip jau seniai skelbė akciją, kurios metu benzinas, mokant grynais, yra 17 ct pigesnis. Jeigu būčiau sąmokslų teorijų mėgėjas, kaipmat būčiau nupiešęs rodykles tarp Lukoil’o, Rusijos ir galbūt įvyksiančio referendumo organizatorių, kuriems verkiant reikėjo grynųjų išlaidoms padengti. Na, bet gerai, kad toks nesu.
Na, o štai „Sanitex“ turi savo parduotuvių tinklą, pavadinimu „Cash and carry“. Tas pirmas žodis „Cash“ ten ne šiaip sau, o dėl to, kad ten priimami tik grynieji pinigai. Taip pat ten skatinama pirkti kuo didesnius prekių kiekius, žodžiu – smulkus urmas. Visa tai tam, kad kuo labiau sumažinti sąnaudas. eLTL vertimas į LTL taip pat yra tiesiog elementarios verslo sąnaudos. Kai kurios kitos industrijos, kaip, pvz., IT mažmeninė prekyba (kad ir kaip ironiška tai būtų, vis tik technologijos), taip pat smarkiai kenčia nuo didelių sąnaudų už kortelių aptarnavimus. Aptarnavimo mokestis tenkantis pardavėjui yra maždaug 2% nuo atsiskaitomos sumos.
Taigi, įsivaizduokite, kad prekiaujate nešiojamaisiais kompiuteriais. Jūsų kasdien laukia įtempta kova mažos maržos rinkoje – nuo vieno nešiojamojo kompiuterio už tris tūkstančius uždirbsite iki 10 procentų pelno. Sumanesnis pirkėjas, panaršęs internete bandys jums vienu-kitu procentu numauti kelnes. Net jeigu jam tai nepavyks, jis, ko gero, paskatintas bankų, žinoma, išsitrauks kortelę. Už jos nuskaitymą ir aptarnavimą reikės atseikėti maždaug 2 % pirkinio sumos. Jeigu kompiuterio vertė 3000 Lt, jūsų galimas uždarbis – 300 Lt, tai šio aptarnavimo kaina sudarys 60 Lt arba net penktadalį jūsų uždarbio. Tai jums yra dideli pinigai ir visais būdais stengsitės išvengti tokio atsiskaitymo. Tokiu būdu yra sumažinamas eLTL patrauklumas prekybininkams, arba kitaip – sumažinama jų paklausa, mažėjant paklausai krinta ir jų kaina. Nenuostabu, kad tuomet jūsų, jau kaip pirkėjo, elektroniniai litai kuo toliau, tuo mažiau pageidaujami.
Suprantama, kad jeigu algas mes skaičiuotume labiau šimtais, na, arba iki tų simbolinių 2000 litų, ši tema būtų neaktuali, tačiau būkime teisingi – tiek mano jau minėti meistrai, tiek įvairių laisvai samdomų profesijų, „freelancerių“ atstovai (nuo elektrikų iki dizainerių), o ir ne vienas direktorius tik sakosi gauną nusistovėjusią atlyginimo medianą (1500 Lt į rankas). Mūsų šešėlis tvarus ir lengvai prisitaiko prie pasikeitusių sąlygų. Didžiausia bėda kyla žmonėms legaliai gaunantiems didesnę algą, kurią, dabar jau įprasta pervesti į sąskaitas bankuose. Panašu, kad sąžiningai daug dirbantys (ir uždirbantys) ir sąžiningai visus, o ne dalį mokesčių susimokantys, žmonės tendencingai skriaudžiami.
Mūsų visuomenė pripratus prie viešai išsakomų pretekstų, su įvairiausiomis po tuo slypinčiomis priežastimis, na ir čia reikia atkreipti dėmesį į kelias elektroninių pinigų skatinimo idėjas. Neva apribojus grynų pinigų naudojimą sumažės šešėlis. Sklando toks gandas, kad valdžia ketina apriboti gyvus pokalbius iki dviejų valandų per savaitę. Toliau komunikuoti el. paštu ir telefonu bus galima neribotai. Tai motyvuojama tuo, kad gyvai kalbant sudaroma daug šešėlinių susitarimų.
Absurdas? Bet argi ne tas pats daroma su grynųjų atsiskaitymų ribojimu? Panašu, kad pervertinamas visuomenės naivumas. Jeigu tikrai būtų poreikis įvykdyti išsikeltus pretekstus – mažinti grynųjų naudojimą ir šešėlį, apskritai perkelti kuo daugiau pinigų į bankus – tuomet būtų panaikinti, arba iki minimumo sumažinti, visi tranzakcijų mokesčiai tiek prekybininkams, tiek vartotojams.
Iš esmės elektroninių pinigų privalumų yra daug. Jeigu liktų tik elektroniniai pinigai, nusikalstamumas – koks jis bebūtų: nuo vokelių iki narkotikų prekybos – smarkiai pasunkėtų. Apiplėšimai tiesiog gatvėse, kai siekiama greitai pasipelnyti atimant grynuosius, taip pat, galimai, nustotų egzistavę. Tačiau toks perėjimas negali įvykti staiga, juo labiau – jis tikrai negali įvykti priverstinai vykdant grynųjų suvaržymo politiką, nesvarbu ar ją vykdytų bankai ar įstatymai. Tiesiog, per daug lankstūs esame ir anksčiau ar vėliau spaudžiant mus ir nemažėjant šešėlio apimčiai, bus atrastos kitos, alternatyvios valiutos.
