Perėjimas iš švietimo sistemos į darbo rinką – vienas reikšmingiausių jauno žmogaus gyvenimo tarpsnių, kuriame asmuo turi priimti svarbiausius jo gyvenimo perspektyvą nulemsiančius sprendimus. Jie užtikrina jo sėkmingą integraciją į visuomenę. Per pastaruosius keletą dešimtmečių jaunimo perėjimas iš švietimo sistemos į darbo rinką pailgėjo, tapo menkiau nuspėjamas ir prognozuojamas.
Perėjimas iš švietimo sistemos į darbo rinką – vienas reikšmingiausių jauno žmogaus gyvenimo tarpsnių, kuriame asmuo turi priimti svarbiausius jo gyvenimo perspektyvą nulemsiančius sprendimus. Jie užtikrina jo sėkmingą integraciją į visuomenę.
Per pastaruosius keletą dešimtmečių jaunimo perėjimas iš švietimo sistemos į darbo rinką pailgėjo, tapo menkiau nuspėjamas ir prognozuojamas. Jaunimo užimtumo statistika nedžiugina – vis daugiau jaunų žmonių neturi darbo. Be to, jaunimo nedarbo lygis ženkliai viršija kitų amžiaus grupių rodiklius. „Ekonominė krizė paveikė jaunimą labiau nei kitų amžiaus grupių atstovus: dėl menkesnės darbo patirties, ar darbo ir studijų derinimo jaunimas darbdaviams akivaizdžiai tampa mažiau patrauklus“, – tvirtina Kauno technologijos universiteto (KTU) doc. dr. Rūta Brazienė.
Doc. dr. Rūta Brazienė. KTU nuotr.
Jaunimo nedarbas reikalauja atskiros analizės
Vakarų Europos šalyse jaunimo perėjimo iš švietimo sistemos į darbo rinką problematikai jau daugiau nei keturis dešimtmečius skiriamas išskirtinis dėmesys, tačiau Lietuvoje šioje tematikoje žengiami tik pirmieji žingsniai.
KTU docentės R. Brazienės manymu, Lietuvai būtina strategiškai išanalizuoti sėkmingas jaunimo perėjimo iš švietimo sistemos į darbo rinką prielaidas. Svarbu atskleisti švietimo sistemos ir darbo rinkos būklę, jų tarpusavio sąveiką, žmogiškųjų išteklių plėtros procesus, veiksnius ribojančius Lietuvos jaunimo įtraukimą į darbo rinką bei užtikrinti nuolatinę šių problemų stebėseną.
Socialinių ekonominių pokyčių, krizių kontekste jaunimas viena labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių. Rūta Brazienė pažymi, kad jaunimas vis ilgiau finansiškai priklausomas nuo tėvų, globėjų ar socialinės apsaugos sistemos: ilgiau lieka švietimo sistemoje, vėliau įsilieja į darbo rinką ir tampa savarankiškais. Be to, vis ilgiau užtrunka stabilios pozicijos darbo rinkoje paieškos.
Trūksta tinkamų darbų
Neseniai atliktas tyrimas pagal Nacionalinės mokslo programos projektą, finansuojamą Lietuvos mokslo tarybos, „Lietuvos jaunimo perėjimo iš švietimo sistemos į darbo rinką: stebėsenos sistemos parengimas“ yra vienas pirmųjų tokio pobūdžio tyrimų Lietuvoje. Šiuo tyrimu mokslininkai siekia sukurti ir išbandyti Lietuvos jaunimo (16–29 m.) perėjimo iš švietimo sistemos į darbo rinką stebėsenos sistemą. Ji leistų sistemiškai stebėti įsitraukimą į darbo rinką, identifikuoti jų struktūras ir modelius specifinėmis Lietuvos konteksto sąlygomis.
Projekto vadovės Rūtos Brazienės teigimu, projekto tematikos pasirinkimas neatsitiktinis, o sąlygotas anksčiau atliktų tyrimų rezultatų dėl prastėjančios jaunimo padėties šalies darbo rinkoje. „Prieš keletą metų atliktas tyrimas apie jaunimo socialinę atskirtį ir gyvenimo sąlygas „Lietuvos jaunimo socialinė atskirtis ir gyvenimo sąlygos: monitoringo sistemos parengimas“ atskleidė, kad viena dažniausių jaunimo socialinės atskirties ir prastų gyvenimo sąlygų priežastimi yra tinkamo darbo trūkumas“, – teigia R. Brazienė.
Jaunimas – socialinės rizikos grupėje
Kalbant apie integraciją į darbo rinką, jaunimas atsiduria socialinės rizikos grupėje. Europos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, jaunimo (15–24 amžiaus) bedarbystė per pastaruosius ketverius metus išaugo net 26,9 proc. (31,5 proc. vyrų ir 20,8 proc. moterų). Lietuvoje jaunimo bedarbystė 14 proc. viršija bendrą ES šalių vidurkį.
Nors 2012 metais pastebimas ženklus jaunimo nedarbo lygio sumažėjimas Vokietijoje, Danijoje, Maltoje, Rumunijoje ir Jungtinėje Karalystėje, daugelyje pietų Europos šalių – Graikijoje, Kipre, Ispanijoje ar Portugalijoje – jaunimo nedarbo lygis toliau augo.
Darbo paieškos patirtys
Pristatytame tyrime dalyvavo 1670 asmenų nuo 16 iki 29 metų amžiaus. (Beveik 36 proc. asmenų buvo 16–19 metų amžiaus, 40 proc. apklaustųjų sudarė 20–24 metų jaunuoliai ir 25 proc. jaunimo buvo 25–29 metų amžiaus). Iš visų apklaustųjų 43,5 proc. respondentų šiuo metu tik mokosi arba studijuoja, 18 proc. tik dirba, 19,9 proc. dirba ir studijuoja, ir net 18,6 proc. – nei dirba, nei studijuoja.
Jaunimo, kuris šiuo metu dirba ir jau yra įgiję vidurinės, profesinės mokyklos ar aukštojo mokslo diplomą, buvo teiraujamasi, per kiek laiko po mokslų baigimo pavyko įsidarbinti. 25 proc. apklaustųjų atsakė, kad dirbti pradėjo kai dar mokėsi ar studijavo ir liko toje pačioje darbovietėje, beveik 19 proc. įsidarbino per 3 mėn. po mokslų baigimo, 18 proc. – per 1 mėnesį ir net beveik 17 proc. – ilgiau nei per 1 metus.
Respondentų nuomone, susirasti tinkamą pirmąjį darbą labiausiai jiems trukdo patirties, tinkamo išsilavinimo stoka, be to, sudėtinga darbą derinti su studijomis. Apklaustieji taip pat akcentavo, jog darbo rinkoje menka darbų pasiūla, siūlomi per menki atlyginimai.
Sėkminga praktika – sklandesnis pirmasis įsidarbinimas
Tyrimo rezultatai atskleidė, kad sėkminga praktika mokymosi metu ir tinkama adaptacija pirmąjame darbe yra tolygaus perėjimo iš švietimo sistemos į darbo rinką prielaida. Sukauptos praktikos žinios taip pat prisideda ir prie sklandesnio pirmojo įsidarbinimo, lemia palankesnę adaptaciją pirmojoje darbovietėje.
Absolventai, perėję efektyvią ir naudingą praktiką arba turintys savanoriavimo patirties, yra linkę sąlyginai silpniau akcentuoti įvairias kliūtis, trukdančias įsidarbinti, turi optimistiškesnį požiūrį į darbo paieškas. Maža to, sėkmingą praktiką perėję absolventai yra linkę palankiau vertinti įvairius veiksnius, nulemiančius pasitenkinimą darbu.
Darbuotojas turi būti asmenybė
Iš tyrimų rezultatų paaiškėjo, kad nesėkmė pirmajame darbe ir pesimistinis požiūris į darbo paieškas tarpusavyje yra susiję. Pažymėtina, kad bemaž 60 proc. studentų, priklausančių nesėkmingai kontrastinei grupei, kurie, galima sakyti, praėjo ganėtinai formalią, imitacinę praktiką, patyrė ir adaptacijos sunkumų pirmoje darbovietėje. Tai rodo, kad absolventų perėjimas iš švietimo sistemos į darbo rinką Lietuvoje apskritai nėra sklandus.
Tačiau nenuvertinant praktikos ir pirmojo darbo vaidmens, galima teigti, kad praktikos, pirmojo įsidarbinimo ir kitus absolvento karjeros procesus neabejotinai lemia ir tam tikras asmenybės tipažas. Profesijos ir studijų pasirinkimo motyvacija, akademiniai pasiekimai, emocinis intelektas ir kiti veiksniai dėsningai perauga į efektyvią praktiką, atkaklias ir atsakingas darbo paieškas. Visa tai prisideda prie sėkmingojo įsidarbinimo ir įsiliejimo į darbo rinką.
