„Facebook“ specialistė politikos ir vyriausybių klausimais Elizabeth Linder praeitą savaitę Briuselyje, Europos Parlamente, vykusiame seminare pasakojo, kad pareigūnai socialiniuose tinkluose vis labiau atveria savo širdis – nebesibaimina pasirodyti kaip „paprasti mirtingieji“ ir atskleisti asmeninio gyvenimo detales ar jausmus vienu ar kitu klausimu.
Politikai nori su jumis draugauti. Juk turėti draugų – puiku! Juolab, kad per rinkimus kiekvienas draugas gali virsti taip laukiamu ir tokiu vertingu balsu.
Be abejo, susirasti tikrų draugų ne taip jau paprasta, bet šiuolaikinės technologijos leidžia jų turėti ūkstančius. Politikai socialiniuose tinkluose atveria savo širdis ir laukia, kada jūs, mielas drauge rinkėjau, pakomentuosite, „palaikinsite“, ir pasidalinsite jų žinutėmis.
Abipusis ryšys
„Facebook“ specialistė politikos ir vyriausybių klausimais Elizabeth Linder praeitą savaitę Briuselyje, Europos Parlamente, vykusiame seminare pasakojo, kad pareigūnai socialiniuose tinkluose vis labiau atveria savo širdis – nebesibaimina pasirodyti kaip „paprasti mirtingieji“ ir atskleisti asmeninio gyvenimo detales ar jausmus vienu ar kitu klausimu.
Pasak ekspertės, geriausias būdas susirasti draugų – tiesiog būti nuoširdžiam ir atviram. Bet nemažiau svarbus ir abipusis ryšys: pasakodami apie save politikai turėtų nepamiršti pasidomėti savo draugais, sureaguoti į jų komentarus ir įvertinti nuomones: „Vienas iš labai svarbių faktorių – kad socialiniuose tinkluose kiekvienas vartotojas gali tapti aktyviu turinio kūrėju. Politikai jau puikiai supranta, kad čia gali asmeniškai pasiekti tūkstančius žmonių, bet žmonės iš tiesų susidomės tavimi, jeigu bus laikomi pokalbio dalyviais, o ne tik skaitytojais. Manau, kad tai – bene didžiausias skirtumas tarp socialinių tinklų ir tradicinės žiniasklaidos.“
Troliai, pikčiurnos ir apsimetėliai
Deja, internete ne viskas taip puiku ir gražu, kaip norėtųsi. Net draugiškajame „Facebooke“ knibždėte knibžda troliais vadinamų pašaipūnų, ciniškų kritikų ir apsimetėlių, kurie pasinaudodami svetimais vardais kuria netikras paskyras ir skleidžia melagingą informaciją.
Kaip gi politikai kovoja su šiais kenkėjais – veliasi į diskusijas, trina komentarus, blokuoja piktavalius? O gal geriausia neigiamą informaciją tiesiog ignoruoti?
„Yra keli šio klausimo pavojai. Pirmiausia, paties „Facebooko“ taisyklės neleidžia komentarais teršti paskyrų ir skleisti neapykantą kitiems asmenims. Taigi, bet kuris politikas ar organizacija gali pranešti mums apie tokius komentarus ir daugelis tai daro.
Iš kitos pusės – visada bus komentarų, kurie nepažeis naudojimosi taisyklių, bet išreikš priešingą nuomonę, gal net ir stiprią kritiką. Manau, kad demokratinių šalių politikams svarbu leisti vystytis tiems spalvingiems debatams, kurie užsimezga jų puslapiuose – suteikti balsą kiekvienam, sutinka jis su politiko nuomone ar nesutinka. Raginu politikus siekti „aukso vidurio“ savo paskyrose. Jei žmonės bendrauja nepažeisdami tos pusiausvyros ir pateikia konstruktyvios kritikos, vadinasi, puslapių administratoriais gerai atlieka savo darbą, – svarstė E. Linder. – Politikai ir institucijos, kuriuos „Facebooke“ lydi sėkmė, labai aktyviai įsitraukia į diskusijas komentaruose ir skatina žmones išreikšti nuomones, kurios įkvepia ir skatina tobulėti.
Žinoma, sunku nepriimti kiekvieno komentaro asmeniškai ir matyti platesnę perspektyvą – kaip vidutinis „Facebooko“ vartotojas vertina jūsų puslapį. Tai – didžiulis iššūkis.“
Pasak „Facebook“ specialistės, nuo apsimetėlių ir netikrų paskyrų geriausiai apsaugo oficialaus puslapio patvirtinimas: „Labai svarbu, kad politikai susisiektų su mumis ir būtų patvirtinti jų oficialūs „Facebooko“ puslapiai – tai ta maža mėlyna varnelė puslapyje, kuri žmonėms parodo, jog juos pasiekianti informacija yra tikra, oficiali ir autentiška.“ Socialinio tinklo taisyklės draudžia žmonėms apsimetinėti tuo, kuo jie nėra, tad sulaukus pranešimo apie netikras paskyras jos gali būti tiesiog išjungtos.
Tiesa, Lietuvos politikai oficialiu savo „Facebook“ paskyrų patvirtinimu pernelyg nesirūpina: mėlynosios varnelės neturi nei prezidentės Dalios Grybauskaitės, premjero Algirdo Butkevičiaus, nei Vyriausybės ir Seimo puslapiai.
Ar komentarai ką nors keičia?
Seminare dalyvavusi Europos Parlameto narė iš Švedijos Amelia Andersdotter sulaukė klausimo, ar ji kada nors yra pakeitusi politinį spendimą dėl socialiuose tinkuose išreikštų žmonių komentarų, nusiskundimų ar kritikos?
Viena aktyviausiai internete besireiškiančių Europos Parlamento narių neslėpė: „Trumpas atsakymas – ne. Niekada nėra atsitikę taip, kad aš būčiau gavusi atsaką „Facebooke“ ar „Twitteryje“, kuris būtu privertęs mane persvarstyti mano priimtą politinį sprendimą.
Yra pasitaikę atvejų, kai žmonės iškėlė tam tikras problemas, kurioms aš iki tol galbūt neskyriau daug dėmesio, bet tai iš esmės atitinka mano suvokimą, kuo aš kaip politikė turėčiau rūpintis. Sulaukiu klausimų ir pastebėjimų, kurie primena konkrečius uždavinius, atkreipia mano dėmesį ir paskatina jų imtis.
Bet iš esmės – ne, žmonės socialiniuose tinkluose nėra pakeitę mano politinių sprendimų. Kita vertus, galbūt mano politinės pažiūros yra tokios puikios, kad niekas nemato reikalo jomis abejoti“, – šmaikštaudama atsakymą baigė europarlamentarė.
