Prieš savaitę mobiliojo ryšio paslaugų bendrovė „Bitė Lietuva“ nustebino pranešimu, kad kelis metus įmonei vadovavęs Chrisas Robbinsas nusprendė užsiimti kitokia veikla ir bendrovę palieka, o jo vietą užima Fredas Hrenchukas, nuo 2008 metų vadovavęs „Bitės“ grupei. Kaip žinia, nauja šluota naujai šluoja, todėl DELFI išskirtinio interviu metu domėjosi, kuria kryptimi „Bitės“ laivą nukreips naujasis kapitonas.
 Fredas Hrenchukas |
|---|
Prieš savaitę mobiliojo ryšio paslaugų bendrovė „Bitė Lietuva“ nustebino pranešimu, kad kelis metus įmonei vadovavęs Chrisas Robbinsas nusprendė užsiimti kitokia veikla ir bendrovę palieka, o jo vietą užima Fredas Hrenchukas, nuo 2008 metų vadovavęs „Bitės“ grupei. Kaip žinia, nauja šluota naujai šluoja, todėl DELFI išskirtinio interviu metu domėjosi, kuria kryptimi „Bitės“ laivą nukreips naujasis kapitonas.
– Kas keisis įmonės veikloje?
– Na… nedaug kas. Ir tuo pačiu metu – labai daug kas. Išlaikysiu kryptį, kurią pradėjo Chrisas [Robbinsas – aut.], nes jis nuveikė tikrai puikų darbą. Sutelksime visą dėmesį į klientus ir darysime tai, kas jiems svarbiausia. Tai, kaip organizacija iš vidaus yra sutvarkyta dirbti su klientais, yra fantastiška. Bet tuo pačiu metu noriu paskatinti iššūkio dvasią rinkoje, kaip tai padarėme Latvijoje. Taigi, išlaikysime didžiąją dalį dabartinės veiklos, bet tikriausiai bus ir truputėlis iššūkių, pasistengsime klientams suteikti racionalios naudos.
– O gal galima plačiau? Ką turite galvoje?
– Negaliu pasakoti, nes išduočiau mūsų tolesnę kampaniją.
– „Bitėje“ pastaraisiais metais vyko įdomios rokiruotės: iš pradžių Lietuvoje vadovavote Jūs, vėliau išvykote į Latviją, o Ch. Robbinsas tapo vadovu. Dabar Ch. Robbinsas paliko įmonę, o jūs grįžote į Lietuvą. Ar tokios permainos buvo sumanytos iš anksto?
– Na, viskas buvo taip: 2007 metų rugpjūtį pradėjau dirbti Latvijoje. Tuomet iš „Bitės“ pasitraukė Kenas Campbellas, o aš tapau visos grupės generaliniu direktoriumi, taigi, ir „Bitė Lietuva“ generaliniu direktoriumi. Ir pasikvietėme Chrisą – maždaug prieš trejus metus – kad jis kažkada taptų Lietuvos padalinio generaliniu direktoriumi. Jis pradėjo valdyti komercines funkcijas Lietuvoje ir Latvijoje, o tuomet perėmė Lietuvos generalinio direktoriaus funkcijas. Iš anksto nebuvo suprogramuota, kad jis pasitrauks būtent šiuo laiku. Kaip ir buvo rašoma pranešime spaudai, jo mintys pradėjo suktis apie kitokius dalykus, kuriuos jis norėtų nuveikti. Lietuvoje jis puikiai padirbėjo, na o aš perėmiau jo darbą.
– Mūsų skaitytojai iškėlė hipotezę, kad Ch. Robinsas „Bitei“ suteikė klientais besirūpinančios įmonės veidą, o jūs grįžtate sutvarkyti įmonės finansus. Ar tai tiesa?
– Mūsų finansinė padėtis iš esmės yra geros būsenos, bet vertinant bendrais bruožais tai yra teisinga hipotezė. Prisiminkite, prieš kelerius metus, „Bitė“ kaip įmonė neturėjo akivaizdaus veido. Kas buvo „Bitė“? Trečia įmonė. Ir verslo klientus aptarnaujanti bendrovė. Visi klientai, su kuriais kalbėjausi, manė, kad esame orientuoti į verslo klientus. Taigi, Chrisas atliko fenomenalų darbą – pakeitė įmonę iš vidaus, pakeitė tai, kaip mes veikiame, kaip dirbame su klientais, o taip pat iš išorės – užėmėme akivaizdžią poziciją telekomunikacijų rinkoje. Visa tai jis padarė puikiai. Ir šį darbą tęsime.
Kalbant apie finansinės padėties sutvarkymą, mūsų finansiniai rezultatai geri.
– Bet juk jūsų įmonės klientų kiekis mažėja, jūsų pajamos taip pat traukiasi kiekvieną ketvirtį, kaip ir vienų iš jūsų konkurentų – tendencija nesmagi.
– Tendencija yra globali. Tai yra verslo šaka, kurioje nėra lengva.
– Bet juk kiti jūsų konkurentai globaliai tendencijai nepasiduoda.
– Taip, ir šią padėtį mes pakeisime. Tam aš čia ir atvykau. Manau, ketiname būti ne tai kad agresyvesniais, bet mesime stipresnį iššūkį rinkoje. Taip, mūsų klientų kiekis per pastaruosius metus šiek tiek sumažėjo, bet dauguma tų klientų yra išankstinio apmokėjimo. Mūsų abonentinių klientų branduolys išliko toks pats ar netgi sustiprėjo. Taigi, pažvelgę detaliau į klientų mažėjimą pastebėsite, kad už paslaugas apmokančiųjų pagal mėnesinius planus iš tiesų daugėja. Mažėja tik išankstinio apmokėjimo klientų, bet ir tai galime pakeisti.
– Neseniai pradėjote skelbti, kad klientų telefonus suremontuosite per tris dienas. Ar remontuojant telefonus jūsų partneriai vis dar yra MTTC?
– Taip.
– Bet, kiek teko suprasti, didelė dalis telefonus taisančių žmonių yra nepatenkinti šios bendrovės paslaugomis – esą, jų požiūris yra labai nepalankus klientui. Įsiterpsite tarp MTTC ir kliento, kad padėtis taptų palankesnė klientams?
– Tai, ką mes skelbiame, reiškia, kad dalyvausime telefonų taisymo procese. Nežinau kaip tai pavadinti – ar kad atsistosime tarp MTTC ir kliento, ar kad stovėsime aplink MTTC, bet mes turėsime daug stipresnę, dominuojančią įtaką tam, kaip elgiamasi su mūsų klientais. Mat šiais laikais telefonas yra kur kas svarbesnis nei buvo prieš kelis metus. Tai kompiuteris. Todėl jį ir prižiūrėti reikia labiau nei praeityje. Tai akivaizdu visoje telekomunikacijų pramonėje, bet konkrečiai Lietuvoje mes atsižvelgėme į klientų pageidavimą pagerinti taisymo paslaugą.
– O kaip konkrečiai tai vyksta? Juk anksčiau ta pati bendrovė įrenginius taisydavo gerokai ilgiau. Kaip sumažinote remonto laiką?
– Na, nenorėčiau pasakoti to išsamiai – tegu konkurentai patys tai išsiaiškina. Bet taisymas trunka tris dienas. Tvirtai savo pažado laikomės. Gal net svarbiau už sutrumpėjusį remonto laiką yra žinia, kurią norime perduoti – ir MTTC, ir klientams – kad norime viską daryti kur kas greičiau ir geriau. Kaip minėjote anksčiau, vertinant klientų patirtį, telefono taisymas nebuvo malonus procesas. Kartais remontas galbūt užtruks dvi dienas, kartais – keturias. Konkretus dienų skaičius nėra svarbus. Bet ši paslauga bus pastebimai pagerinta, o mes ir toliau reikalausime tobulėjimo šioje srityje, todėl, manau, ateityje įrenginiai bus taisomi ir greičiau nei per tris dienas. Juk vertinant iš kliento perspektyvos, net ir tos trys dienos yra daug. Jeigu atimčiau jūsų išmanųjį telefoną trims dienoms juk nebūtumėte patenkintas. Telefonas tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Šiais laikais juk gana retai matome žmones, kurie eidami būtų prisidėję telefoną prie ausies. Gyvenimas pasikeitė tiek, kad daugumą jų matome maigant telefono ekraną.
– Dienraštis „Verslo žinios“ rašė, kad „Bitė“ atsiėmė siūlymą parduoti įmonę. Kodėl? Ir ar „Bitė“ ketina ateityje vėl ieškoti kas nupirktų bendrovę?
– Manau, visas tas straipsnis, kad atsiėmėme siūlymą parduoti kompaniją, yra visiška nesąmonė. Įmonė priklauso privataus kapitalo fondui. Fondas priklauso investuotojų grupei. Jie perka mobiliojo ryšio bendroves ilgesniam laikotarpiui – paprastai dešimčiai metų. Tokio fondo veikloje dalyvauja įvairiausi investuotojai. Kažkada ateis laikas, kai „Bitė“ bus parduota. Bet dar nepadėjome jokio pardavimų proceso. Taigi, bet kokios kalbos, kad „Bitė“ parduodama, yra netiesa.
Nedalyvavome jokiose diskusijose dėl pardavimo – aš pats asmeniškai tokiose diskusijose dalyvaučiau. Taigi, manau, tai tiesiog informacinis triukšmas – kažkas kažkur išgirdo kažkokį gandą. Vienintelis dalykas, kurį darėme su išoriniais finansais – tai sausį baigėme obligacijų sandorį siekiant refinansuoti bendrovę. Tai – vienintelis dalykas, padarytas greta normalios mūsų veiklos.
– O ką manote apie eurokomisarės Neelie Kroes pasiūlymą Europoje sukurti vieningą telekomunikacijų rinką?
– Sakyčiau, kad paskutinieji pasiūlymai, apie kuriuos kalbama, man atrodo labai keisti. Jeigu bus uždrausti mokesčiai už įeinančius skambučius keliaujantiems klientams, rinkoje gali įvykti keistas efektas: galima būtų užsiimti srautų perpardavinėjimu. Nuvažiuotumėte į kokią nors šalį, prisipirktumėte ten SIM kortelių, atvežtumėte jas čia ir pradėtumėte sukti sau versliuką. Importuodami skambučių minutes. Bet įeinantys skambučiai būtų nemokami tik vertinant iš kliento pusės. Operatoriai už tarptinklinį sujungimą vis vien turėtų mokėti. Bet apskritai, manau, Europos komisijos užmojai yra teisingi.
Prisimenu vieną atvejį, nutikusį prieš 4–5 metus ar kiek seniau. Vienas garsus žurnalistas iš Vokietijos atliko tyrimą. Jis nuvyko į Italiją ir nusprendė pademonstruoti, kokios beprotiškos yra mobiliojo interneto kainos bandant jungtis per kitos valstybės tinklus. Jis iš Italijos nuskrido į Frankfurto oro uostą, nusipirko ten laikraštį, parskrido atgal į Italiją – ir jam taip buvo pigiau nei atsisiųsti skaitmeninę laikraščio versiją. Taigi, tarptinklinio ryšio – ir duomenų, ir balso perdavimo – kainos dar visai neseniai buvo labai aukštos, nedraugiškos klientams ir tiesiog nesąžiningos. Bet manau, kad artėjame prie situacijos, kai švytuoklė pasisuko per toli, nes dabar gali atsirasti galimybių vienam operatoriui sukčiavimo būdu uždirbti pinigų iš kito.
Todėl manau, kad pusiausvyra, teisingas sprendimas, yra kažkur per vidurį – reikia, kad tarptinklinio ryšio kainos būtų sąžiningos, bet sukurti bendrą rinką su nemokamais įeinančiais skambučiais man panašu į kraštutinumą. Taigi, sakyčiau, norai yra geri, bet pasirinktas kelias – nelabai.
– Bet ar būtų blogai jeigu, tarkime, „Bitė“ galėtų konkuruoti tokioje rinkoje, kaip Olandija, kur mobiliojo ryšio paslaugos yra 8 kartus brangesnės?
– Nemanau, kad tai būtų naudinga rinkai. Lyginant su JAV rinka, Europos telekomunikacijų bendrovės yra labai susiskaidžiusios. Europoje yra valstybių, kur veikia po 5 ar 6 operatorius. Baltijos valstybėse jų yra po tris – tikriausiai vertinant ilgalaikiu periodu tai yra per daug, kad būtų norima investuoti. Taigi, jeigu rinkos reguliavimo tarnybos suteiktų laisvės ir leistų rinkai konsoliduotis valstybių ir Europos lygmenyje, kad susidarytų atsvara vieningos rinkos sudarymui, galbūt situacija susibalansuotų. Visoje Europoje, atrodo, veikia 137 mobiliojo ryšio bendrovės.
– Atskirai skaičiuojate įmonių grupėms priklausančias bendroves? Juk, pavyzdžiui, „TeliaSonera“ turi ne vieną padalinį skirtingose valstybėse. Argi tai nėra viena bendrovė?
– Tam tikra prasme viena bendrovė, bet tuo pačiu ir ne. Tos bendrovės priklauso didelei grupei. Nustebtumėte sužinoję, kaip mažai sutaupoma, kaip silpnai padidėja efektyvumas dėl priklausymo grupei, nes skirtingose valstybėse veikiančiose grupės įmonėse neegzistuoja masės ekonomija. Pavyzdžiui, dirbau Čekijoje, buvau „Vodafone“ technologijų vadovas ir pažinojau Vokietijos „Vodafone“ technologijų vadovą. Ir nors valstybės yra kaimyninės, tarp jose veikiančių operatorių nebuvo stipraus sinergistinio ryšio. Grupės įmonės bus valdomos kaip atskiros bendrovės, kaip dėl įvairių priežasčių taip yra dabar.
Absorbavus dalį Čekijoje vykdomos veiklos į Vokietijos bendrovę – infrastruktūrą, atsiskaitymo sistemą ir panašius dalykus – tikriausiai pavyktų veiklą Čekijoje vykdyti kur kas efektyviau ir tai būtų tikras sinergistinis ryšys. Bet šiandien tokio ryšio nėra. Šiais laikais grupėms priklausančios bendrovės kartais iš tiekėjų šiek tiek pigiau nusiperka tinklo įrangos, bet kartais net ir jos pigiau negauna. Tarkime, geras pavyzdys yra įrangos įsigijimas. Tokios nedidelės bendrovės, kaip „Bitė“, gali susitarti su tinklo įrangos pardavėjais dėl vienkartinio sandorio geresnėmis sąlygomis. Baltijos rinka nedidelė. O jeigu tinklo įrangos pardavėjas svarstys, kam įrangą parduoti pigiau – „Omnitel“ ar mums – tikriausiai jie pasirinks mus. Bet jeigu, tarkime, „Huawei“ pasiūlytų išskirtinę kainą bet kuriam „Vodafone“ padaliniui visame pasaulyje, tai kaina jau kitą dieną automatiškai išsilygintų visose pasaulio rinkose. Tektų mažinti kainas visiems klientams. Taigi, stebėtina, bet dideliems pasauliniams telekomunikacijų rinkos žaidėjams nuolaidos siūlomos labai retai. Tikra masto ekonomija pasiekiama tik per konsolidaciją.
– Kodėl Olandijoje ryšio paslaugų kainos yra 8 kartus didesnės nei Lietuvoje. Iš kur toks skirtumas?
– Tai yra įvairių veiksnių derinys. Visų pirma, tai yra aukštesnis pragyvenimo lygis Olandijoje. Antras veiksnys – tarptinklinio sujungimo kaina. Jeigu tarptinklinis sujungimas yra santykinai brangus, tuomet mažmeninės klientams siūlomos kainos priklauso nuo sujungimo kainos. Ilgainiui tarptinklinio sujungimo kainos Lietuvoje ir Latvijoje mažėjo. O mažmeninės pokalbių kainos kitimo kreivė yra labai artima sujungimo kainos kitimo kreivei.
Įsivaizduokite, skambinate iš mūsų tinklo į „Omnitel“. Mes už skambutį prašome tam tikros sumos per minutę. Omnitel už tą patį skambutį prašo tam tikros sumos iš „Bitės“. Tai yra didmeninė skambučio kaina. Jeigu Olandijoje ta didmeninė kaina yra aukštesnė nei Lietuvoje, tai atitinkamai didesnė būna ir mažmeninė kaina, nes ji yra didesnė už didmeninę.
– Bet juk pinigai už tarptinklinius sujungimus cirkuliuoja tarp operatorių – jūs sumokate kitiems operatoriams už savo klientų skambučius, jie atitinkamai sumoka jums už savo klientų skambučius. Ar ta vidinė pinigų cirkuliacija nesikompensuoja iki skaičiaus, artimo nuliui?
– Taip, bet visuomet yra skirtumų tarp operatorių tinklų, jų dydžių. Tarptinklinių mokesčių suma priklauso ir nuo to, kiek išankstinio apmokėjimo klientų turi operatorius – tokie klientai labiau linkę skambinti savo tinkle, nes skambinti į kitą tinklą paprastai būna gerokai brangiau. Taigi, tuose didmeniniuose finansuose yra daug dinamikos ir ekonominių veiksnių, dėl kurių auga iš mažmeninė kaina. Beje, kaip tik dėl to tarptinklinio sujungimo kainas reguliuoja ir iki vieno cento nori sumažinti Briuselis.
Jeigu pažiūrėsite į Lietuvą ir Latviją, šiose valstybėse tarptinklinio sujungimo kaina yra artima vienam centui. Tai yra Briuselio numatytas tikslas. Bet daugelyje kitų šalių sujungimo kainos yra keleriopai – penkis ar šešis kartus – aukštesnės. Taigi, dėl to didėja ir mažmeninė kaina.
– O ar europiniu mastu mažos mobiliųjų paslaugų kainos Lietuvoje nėra kliūtis investuoti į tinklų plėtrą?
– Kaip jau minėjau, esu įsitikinęs, jog Europoje reikalinga mobiliojo ryšio bendrovių konsolidacija. Manau, kad operatorių kiekis valstybėse, įvertinus rinklų dydį, yra per didelis. Pažiūrėkite į JAV – ten yra du ar trys dominuojantys tinklai rinkoje su 300 milijonų žmonių. O Europoje per daug atskirų operatorių kiekvienoje valstybėje. Todėl norint pagerinti bendrą rinkos sveikatą reikalinga konsolidacija. O rinkos sveikata savo ruožtu paveiktų ilgalaikes investicijas.
Pažiūrėkite į šiandieninę didelio greičio duomenų perdavimo infrastruktūrą – 3G ir 4G tinklus. Ilgalaikes investicijas, reikalingas tokių tinklų plėtrai, sau gali leisti tik finansiškai sveikos bendrovės. O visose Europos valstybėse visų operatorių finansiniai rodikliai gana stipriai mažėja. JAV taip nėra.
– Kalbate apie rinkos konsolidaciją – o juk mūsų rinkoje trečia atsiradusi bendrovė buvo labai naudinga vartotojams, nes kainos nuo kelių litų už minutę krito iki vos kelių centų. Ar konsolidacija būtų naudinga visuomenei?
– Na, bet pažiūrėkite į Austriją, Graikiją ir kitas rinkas, kur vyksta bendrovių vienijimasis. Austrijoje ryšio operatorių mažėja nuo keturių iki trijų. Sakyčiau, žinant Baltijos valstybių dydžius yra pagrindo manyti, kad iš trijų operatorių turėtų likti du. Nuolat lyginame savo mažmenines kainas su konkurentais iš Lietuvos, o ne iš kitų valstybių. Mūsų kainos panašesnės į tas, kurios yra Rumunijoje ar Turkijoje. Tik tose šalyse klientų kiekiai yra dešimteriopai didesni. Todėl jose yra ir masės ekonomija. Manau, kad Lietuvoje ir Latvijoje kainas iki dabartinio lygio sumažino rinkos reguliavimo, konkurencinių veiksnių ir finansinės krizės kombinacija. Bet tokiomis sąlygomis operatoriams bus sunku ilgą laiką išlaikyti gerus finansinius rodiklius.
– Bet juk kai kuriems operatoriams net mūsų šalyje 40 procentų EBITDA marža yra pasiekiama. Tai padėtis rinkoje nėra tokia ir bloga.
– EBITDA marža yra vienas iš matavimo būdų. Bet jeigu pažvelgtume į investicijas, kurių pareikalaus ateities tinklai, vaizdas bus visai kitas. Norint mūsų šalyje pasiūlyti tikrai visą teritoriją padengiančius kokybiškus tinklus, manau, visiems operatoriams tai bus rimta finansinė našta. Čia ne Šveicarija, BVP vienam žmogui nėra toks jau didelis. Todėl norint išvystyti tokią infrastruktūrą čia pavieniams operatoriams bus labai sunku. O 4G tinklai tėra pradžia. Tai ne galutinis atsakymas. Juk bus ir 5G, ir 6G.
– O kodėl gi nepritaikote skandinaviško modelio, kuomet dvi įmonės tinklą stato bendromis jėgomis, bet naudoja atskirai?
– Bandžiau tai ne kartą. Bandžiau taip padaryti Čekijoje, sandoris jau buvo beveik patvirtintas abiejų bendrovių tarybų, bet žlugo. Bandžiau ir kitur. Ir tai būtų labai išmintingas sprendimas. Kas tam trukdo? Baimė netekti labiau išplėtoto tinklo pranašumą. Bet juk dabar tinklo plėtros pranašumų nelikę. Jeigu naudojamas bendras tinklas, kuri nors įmonė gali pamanyti, kad staiga išnyksta vienas iš jos konkurencinių, rinkodaros svertų.
Stebėtina tai, kad 2G infrastruktūra nesuteikė techninės dalijimosi galimybės. 2G bazinės stotys gali perduoti tik vieno operatoriaus kodus. Arba galima būtų pastatyti naują 2G tinklą, kuris būtų atviras visiems operatoriams. 3G technologijos suteikė dalijimosi galimybę. 4G idealiai tinkamas dalijimuisi. Taigi, žvelgiant istoriškai, buvo laikas, kai dalintis tinklais neleido technologijos. Dabar dalijimosi galimybė yra, todėl nyksta priežastys nesidalinti. Aš dalijimuisi tinklu pritarčiau akimirksniu. Nematau prasmės to nedaryti. Tai vienas iš kelių į tam tikrą rinkos vidaus konsolidaciją.
– Dėkoju už pokalbį.
