Ką daryti, kai asmeninė „Facebook“ paskyra pradeda panašėti ne į draugų susitikimo vietą, o į formalų vakarėlį: nei kaip reikiant atsipalaiduosi, nei laisvai – be pasekmių karjerai ar reputacijai – paplepėsi? Paaugliams vis daugiau rūpesčių kelia įkyrūs tėvai. DELFI domėjosi, kaip nuo jų apsiginti.
„Reikėtų susitaikyti su tuo, kad socialiniuose tinkluose be pasekmių karjerai nebepraeis jokie veiksmai“, – pripažįsta skaitmeninių sprendimų agentūros „The Chocolate“ vadovas Tomas Nemūra. Jis pats teigia nebeatmenantis, kada paskutinį kartą skaitė kieno nors CV: „Atsidarai profesinio karjeros tinklo „Linkedin“ paskyrą, paskui „Facebook“ ir viskas kaip ant delno“.
Kalbėdamas apie modernias komunikacijos priemones ir vaikų-tėvų santykius, T. Nemūra pripažįsta, jog tėvų iš draugų pašalinti greičiausiai nepavyks, tačiau galima riboti veiksmus, kuriuos jie gali daryti su jūsų turiniu.
„Privačių žinučių siuntimą ir „chat“ funkcijas galima palikti, o komentavimo ar turinio publikavimo ant jūsų sienos galimybes riboti“, – patarė specialistas. Paklaustas, kodėl sako, jog tėvų negalima išmesti iš draugų, T. Nemūra patikslino, jog techniškai tėvus išmesti iš draugų galima, kaip ir bet kokį kitą vartotoją, tačiau psichologiškai tai gali būti sunku padaryti.
– O patiems tėvams ar vertėtų jungtis prie vaiko profilio?
– Iš tėvų pusės žiūrint, atsakymas visada yra „taip“. Tėvų prisijungimas prie vaikų profilio rodo norą matyti, ką jie daro. Tai savotiškas kontrolės mechanizmas. Tačiau (taip pat, kaip kalbant apie darbovietę) čia viskas priklauso nuo santykių ir pasitikėjimo lygio.
– Nes vieni tėvai įkyrūs, lenda ir skaitinėja, o kiti tik žvilgteri?
– Taip, tačiau tai, ką mes vadiname žvilgterėjimu greičiausiai yra per vieną žingsnį nuo pusiau paniško kiekvieno turinio vieneto stebėjimo. Tas stebėjimas tarsi turi pagrindimo ir motyvacijos: prižiūrėti, saugoti, globoti. Tačiau ne veltui išpopuliarėjo net atskira humoro tema – siuntinėjami paveiksliukai, kaip tėvai daro gėdą vaikams, socialinėje medijoje rašinėdami nederamus komentarus ir dėdami nepadorų turinį. Taip darydami jie patys keistai atrodo jaunuolių akyse.
Kitas dalykas – paaugę vaikai paniškai bijo viešai rodomo tėvų artumo. Kada paskutinį kartą matėte paauglį, kuris nuvežtas į mokyklą prie visų apsikabintų tėvus? Tokių dalykų nebūna. Lygiai tas pats ir socialiniuose tinkluose: artumo demonstravimas sukelia gėdos jausmą.
– Ar „Facebook“ dar priskiriate neformalaus bendravimo priemonei?
– Ir taip, ir ne – viskas priklauso nuo FB naudojimo pobūdžio. Verslo profilio atveju tai gali būti formalus klientų aptarnavimo centras, privataus vartotojo atveju tai gali būti neformali saviraiškos priemonė.
– Ką daryti, kai į draugus pasiprašo šefas? Nepriimti negražu, tai priimi, o kaip paskui nepastebint išmesti?
– Vartotojus galima blokuoti. Tokiu atveju jūsų publikuojamas turinys jų nepasiekia. Tai padaryti galima labai paprastai: rasti „Privacy shortcuts“ piktogramą, esančią viršuje, greta „Settings“ piktogramos ir tuomet pasirinkti „How do I stop someone from bothering me“.
– Kaip yra pagal FB etiketą: pačiam vadovui dera siūlytis į FB draugus asmeniniame pavaldinio profilyje ar ne?
– Viskas priklauso nuo vidinės kompanijos kultūros. Jeigu kompanijos viduje bendravimas formalus, kolegų įtraukimas į paskyros draugus, kurioje dalijamasi asmeninio pobūdžio informacija, atrodytų keistokai.
– Ar socialiniame tinkle galioja subordinacijos taisyklės: aukštesnio statuso žmogui nepuoli pirmas tiesti rankos, tad nekvieti ir į draugus?
– Dėl subordinacijos sunku pasakyti . Vadovo ištiesta ranka (kvietimas į draugus) kaip tik gali sukelti diskomfortą: „Nenorėčiau, bet kaip čia nepriimsi – nepatogu“ ir pan.
– Kokio pasidalijimų skaičiaus „mandagu“ neperžengti, kad neužverstume draugų informacija?
– Kažin, ar egzistuoja aiškiai nubrėžta riba – vartotojų tolerancija gana skirtinga. Taip pat reikia turėti omeny, kad draugai nesėdi surištomis rankomis: jūsų publikuojamo turinio jie gali atsisakyti ir neišmesdami iš draugų tarpo.
– Kaip patartumėte elgtis, jei žmogus pasidalija liūdnom žiniom, pvz., kad po sunkios ligos mirė mama. Spausti „Like“ – nei šis nei tas?
– Pagal nutylėjimą, „Like“ paspaudimas suprantamas kaip geras publikuojamo turinio įvertinimas. Kadangi tokios naujienos nėra geros, reikėtų apsiriboti užuojauta. Čia apskritai būtų tinkamas metas atsitraukti nuo kompiuterio ir bent jau paskambinti.
– Kokia asmeninio pobūdžio informacija, Jūsų nuomone, nevertėtų dalytis?
– Psichologinio komforto ribas būtų galima nubrėžti pagal nusistovėjusias normas, galiojančias gyvame bendravime. Tai, kas priverstų pašnekovus jaustis nepatogiai gyvo pokalbio metu, taip pat veiks ir dalijantis socialiniame tinkle. „Facebook“ – ne asmeninė užrašų knygutė ar dienoraštis.
– Ką Jūs darote su FB draugais, kurie tampa konkurentais versle?
– Mano atveju, daugumą su darbo aplinka susijusių FB draugų galima laikyti konkurentais. Su vienais konkuruojame labiau tiesiogiai, su kitais mažiau, bet dauguma nusitaikę į tą patį pyrago gabalą.
Etiškai besielgiančius ir kokybiškai dirbančius palaikau. Laukiantys progų pasidžiaugti kitų nesėkmėmis draugų tarpe neužsibūna.
– Kokia, Jūsų nuomone, socialinių tinklų ateitis: jie vis labiau tarnaus darbiniams ir verslo ryšiams ar išliks spontaniško, laisvo, kūrybiško komunikavimo erdve?
– Sumišimo manlyg atsiranda dėl to, kad tas pats vartotojas vieniems aplinkos žmonėms yra draugas, kitiems kolega, tretiems šeimos narys. Viską suplakus į vieną krūvą tikrai atsiranda prielaidų komplikacijoms.
Socialinius tinklus reikia naudoti pagal paskirtį: profesinei veiklai skirtas „Linkedin“, asmeninei saviraiškai „Facebook“. Specializacija, manau, tik ryškės.