Bendraudamas su studentija suvokiu, kad siūlyti Prancūzijos kolegų iš Sorbonos universiteto pasirinktą kovos modelį gal kiek ir ankstoka. Tačiau kas gali paneigti, kad toliau įvykiams Lietuvoje vykstant atitinkama linkme panašios priemonės nebus perimtos... Aukštojo mokslo sistemos ir kokybės klausimą reikia spręsti tučtuojau, kitaip dar mes patys dalyvausime Lietuvos aukštojo mokslo laidotuvėse, tik jau ne kaip stebėtojai, o kaip dalyviai...
Studentija gali ir privalo reaguoti
Šiandien, krenta į akis pompastiškos deklaracijos apie švietimo ir mokslo prioritetus valstybės ateities formacijoje, kurios taip pat pamažu tampa tik politikuoti mėgstančiųjų žargonu.
Esame Europos sąjungos nariai, bet įvaizdis apie dabarties Lietuvą vis tiek lieka pakankamai slogus. Regis šalyje per tuos penkiolika nepriklausomybės metų subrandinta viena vienintelė triukšmo tradicija – dalintis skandalais ir kuo garsiau.
Lietuvos studentų judėjimui šiandien tiek pat metų, kiek ir nepriklausomybei valstybės, kurioje gyvename. Atrodo, stiprus Tautos laisvės troškimas, bendruomeniškumo dvasia, drąsūs ir tvirti žingsniai visuotinio tikslo link buvo tikri: šiandien Lietuva – nepriklausoma demokratinė respublika. Tačiau pulsas, prieš 15 metų lėmęs visuomenės dvasinį, kultūrinį, politinį ir socialinį pakilimą, pamažu silpnėja. Ar studentija gali padėti?
Taip. Ne tik gali, bet ir privalo. Kai bene pirmą kartą per nepriklausomybės laikus atvirai kvestionuojamas studentų teisių klausimas, įvairūs skandalai ima krėsti aukštąsias mokyklas, akademinę bendruomenę, būtina veikti. Dabar, kaip niekad anksčiau, Lietuvos studentų judėjimas turi prasmę tapti tuo valstybės progreso varikliu, kurio šių dienų Lietuvai taip reikia. Geresnė, veiksmingesnė studentų judėjimo tradicija, paremta vieningu, kūrybišku, dinamišku ir inovatyviu studentijos atstovavimu, būtų svarus jaunuomenės indėlis siekiant aktyvios pilietinės visuomenės susiformavimo.
„Kurti ir vienyti“
Per 15 šalies nepriklausomybės metų studentų judėjimas kaip reiškinys taip ir neįgavo tradicijos rūbo. Iš atskirų detalių savotiškoje dėlionėje bandyta jungti tam tikrus principus, idėjas, tačiau stiprios, viešai pripažintos ir vertinamos jėgos suburti nepavyko. Atskirų jaunimo lyderių žingsniai buvo, tačiau nesukėlė to atoveiksmio, kurį turėjo sukelti. Tai lėmė daugelis veiksnių, vienas kurių – aiškios vizijos ir bendros strategijos trūkumas.
Išeities tašku dabarties studentijai, galėtų būti suvokimas, kad teigiami pokyčiai sunkiai įmanomi be bendrų pastangų, noro suburti vienon vieton geras idėjas ir jas realizuoti. Dažnai prasmingas esti ir pats procesas, todėl šios dienos studentų judėjimo fabula, tam tikras procesinis kodas, turėtų apimti dvi pirmines idėjas: kurti ir vienyti.
Kurti, plačiąją prasme, – tai siekti viso, kas skatina pozityvaus pergalę prieš negatyvą, kartu siekti savos unikalios ir prasmingos studentų atstovavimo tradicijos Lietuvoje bei pasaulyje. Vienyti – kitas neišvengiamas žingsnis. Svarbiausiais studentijai klausimais, skaudžiausių problemų sprendimui ir efektyviam aukštojo mokslo sistemos kaitos procesui užtikrinti reikalinga vieninga ir konsoliduota, aiški ir nepertraukiama studentų savivaldų valios išraiška, kurios nesilpnintų nei vidiniai, nei išoriniai nesutarimai, ydinga konkurencija, slapti negatyvūs siekiai ir interesai.
Suvienytos pastangos, idėjos, partnerystės sistema ir bendras noras siekti vieno tikslo – kartu ir vienų bendrų rezultatų, turėtų būti kiekvienos studentų savivaldos progreso garantas. Svarbu atminti, kad nėra vieno žmogaus studentų savivaldos, lygiai kaip nėra ir vienos savivaldos studentų judėjimo. Būtina skirti jėgų ir laiko organizaciniam studentų vieningumui, savivaldų narių kooperacijai ir draugiškiems santykiams tarp savivaldų stiprinti bei užtikrinti.
Tęstinumas
Kitas svarbus momentas – užtikrinti studentų savivaldų veiklos, idėjų tęstinumą, garantuoti tam tikrą naujos idėjos eksportaciją į aplinką. Sustiprinus vidinius studentų organizuotumo ryšius, nederėtų užsidaryti lokalioje erdvėje. Būtina ir toliau aktyviai veikti Europos studentų organizacijų lygmenyje, stiprinti santykius su kaimyninių šalių studentų savivaldomis, siekti patirties sklaidos ne tik tarp Vakarų, bet ir tarp rytų partnerių. Reikėtų pastebėti, kad prasidėję Rytų Europos valstybių demokratizacijos procesai suteikia ir studentams progą tapti savotiškais gerosios valios ambasadoriais, pasirengusiais pasidalinti savo praktika, kaip formuoti demokratiniais principais grįstą studentų atstovavimo sistemą.
Įsijungimas į Bolonijos proceso ir Lisabonos strategijos įgyvendinimo Lietuvoje bei visoje Europoje veiklą įpareigoja nesustoti. Studentų lyderiai ir toliau turėtų išlaikyti užimtas pozicijas santykiuose su nacionalinę aukštojo mokslo politiką formuojančiomis institucijomis, dar uoliau dalyvauti įvairių pozicijų rengimo ir priėmimo procesuose, veikti taip, kad visiems tiesiogiai ar netiesiogiai su studentais susijusiems švietimo klausimams spręsti būtų privalu paisyti studentų žodžio. Svarbu plėsti socialinių partnerių ratą, tartis su kitų suinteresuotų pusių atstovais rengiant pradines ir finalizuotas nuomones.
Reaguojant į šalies demografinę situaciją, atsižvelgiant į emigracijos mastus, būtina tęsti užsibrėžtus šalies jaunimo pilietiškumo skatinimo tikslus. Suvokimas, kad modernaus žmogaus socialumas yra veikiamas įvairių vidaus ir išorės veiksnių, diktuoja išvadą, kad pilietiškumas taip pat neturėtų tilpti į tam tikrus geografinėmis ribomis apibrėžtus rėmus. Dabarties pilietiškumas – tai ne tik pagarba savos šalies tradicijoms, istorijai, atitinkamai formuojamas elgesys, bet ir dėmesys lietuvybei pasaulyje.
Stiprūs keisti ir keistis
Vienas artimiausių ateities uždavinių privalo būti universiteto idėjos ir akademinės industrijos įvertinimas. Studentai aukščiausiu lygmeniu negali likti tik pasyviais stebėtojais tų veiksmų, kuriais šiuo metu yra diskredituojamas šalies akademinio pasaulio vardas. Ar ne dėl to dalis aukštojo mokslo intelektualų ėmė gręžiotis į Vakarus, o vis daugiau perspektyvių šalies studentų jau dabar renkasi, kad ir brangesnes, bet savo esmę atitinkančias akademines studijas svetur?
Likti nuošalyje ir nedaryti nieko – būtų nusikaltimas. Gėda kiekvienam, kai aukštosiose mokyklose atsiskleidžia deformuotos autonomijos slepiamos nuodėmės. Siūlyti Prancūzijos kolegų iš Sorbonos universiteto pasirinktą kovos modelį gal kiek ir ankstoka. Tačiau kas gali paneigti, kad toliau įvykiams Lietuvoje vykstant atitinkama linkme panašios priemonės nebus perimtos.
Kaip bebūtų, šiandien konstatuojame vieną neginčijamą dabarties reikalavimą: jei pasisakėme, jos išsilavinimas yra teisė, o ne privilegija, jei laikėmės pozicijos, kad studentų skaičius neturi mažėti, dabar ne mažiau principingai turime skatinti pačios aukštojo mokslo sistemos ir jos turinio kokybę. Šį klausimą reikia spręsti tučtuojau, kitaip dar mes patys dalyvausime Lietuvos aukštojo mokslo laidotuvėse, tik jau ne kaip stebėtojai, o kaip dalyviai.
