JAV plėtojamas precedento neturintis projektas – tiesiog vandenyne įrengta programuotojų ir jaunų verslininkų kolonija.
1966 metais JAV buvo beveik 600 radijo stočių, kiaurą parą transliavusių rokenrolą. Vis dėlto, „The Beatles“ ir „The Rolling Stones“ gimtojoje šalyje – Didžiojoje Britanijoje – vienintelis būdas išgirsti šią muziką – klausytis nelegalių radijo stočių, dreifuojančių vandenyne.
Technologijų amžiuje muzika tapo laisva, tačiau dabar patys technologijų kūrėjai traukiasi į jūrą. Kompanija „Blueseed“ kuria naują programuotojų ir jaunų verslininkų koloniją tiesiog vandenyne. Planuojama, kad plaukiojančioje platformoje vienu metu dirbs per tūkstantį verslininkų iš daugiau nei 65 valstybių.
Tokie projektai dažnai vadinami „startup’ų“ akceleratoriaus sistemos kūrimu. Sumanymo esmė – surinkti kuo daugiau talentingesnių ir sumanesnių žmonių į vieną denį ir leisti kurti „startup’us“. Tai įprasta skatinimo specifika, kai investuotojai finansuoja kūrimo procesą, o paskui gauna pelną iš įgyvendintos idėjos. „Blueseed“ inkarą išmes kiek daugiau nei už 12 jūrmylių nuo San Francisko įlankos pakrantėje įsikūrusio Silicio slėnio. Pastarasis, kaip žinia, laikomas JAV technologijų meka, taigi sprendimas – išties logiškas.
Tačiau kodėl pasirinktas būtent tuzinas jūrmylių? Silicio slėnis plečiasi nuolatos, bet ne kiekvienam lemta įgyvendinti savo technologinę amerikietišką svajonę. Prie JAV ekonomikos tikrai žymiai prisidėjo imigrantai, bet šiandien šalyje galioja griežta migracijos politika ir vizų režimas.
Pagal tarptautinę teisę, tokiu atstumu nuo kranto pasibaigia nacionalinių valstybių įstatymai. Dauguma mokslininkų ir kūrėjų Silicio slėnyje gali dirbti tik laikinai. Šiuo atveju taip siekiama išvengti JAV vizų režimo, o „Blueseed“ laive galios tos valstybės teisės, kurios vėliava bus iškelta.
Senas sprendimas, problema nauja
Projekto idėja kilo beveik prieš dvejus metus, kai išmaniųjų telefonų programėlės dar buvo naujiena, o „startup’o“ terminas tik skynėsi kelią į investuotojų žargoną.
Kita projekto pusė išryškėjo tik šiemet, kai įtakinga technologijų kūrėjų grupė iš Silicio slėnio ėmėsi iniciatyvos keisti JAV migracijos politiką. Judėjimo „FWD.us“ (angl. Pirmyn, Jungtinės Valstijos) žmones subūrė socialinio tinklo „Facebook“ kūrėjas Markas Zuckerbergas. Prie jo prisijungė „Google“, „Yahoo“ ir „LinkedIn“ vadovai.
Portalo „The Washington Post“ nuomonių skiltyje M. Zuckerbergas nuogąstavo, kad apie 40 proc. matematikos, mokslų ir inžinerijos specialistų, įgijusių išsilavinimą JAV, grįžta į gimtąsias šalis, nes baigiasi jų vizos. „Sistema neatitinka šiandieninio pasaulio“, – sako jis. Paties kurto socialinio tinklo „FWD.us“ paskyroje iliustratyviai skelbiama statistika, kad 40 proc. iš 500 sėkmingiausių JAV įmonių buvo įkurtos imigrantų arba jų vaikų.
Pagal dabar galiojančius JAV migracijos įstatymus valstybė per metus išduoda 65 tūkst. H-1B tipo vizų aukštos kvalifikacijos darbuotojams, kurie gali 3–6 metus dirbti šalyje. „FWD.us“ teigimu, šis skaičius per mažas, jei norima plėsti JAV technologijų rinką ir siekti didesnės pažangos.
Grupė planuoja išleisti apie 50 mln. JAV dolerių (132 mln. litų) ir surinkti stiprią komandą, kad reforma sėkmingai pasiektų JAV Kongresą. Kartu su kvotų išplėtimu „FWD.us“ politikams siūlo didinti valstybinės sienos apsaugos efektyvumą ir suteikti pilietybę talentingiausiems imigrantams.
„FWD.us“ skelbia tyrimo centro „Center for American Progress“ skaičiavimus, kad siūlomos pataisos iki 2030 metų JAV ekonomikai atneš 329 mlrd. JAV dolerių (870 mlrd. litų) naudos.
Tikrovė kitokia
Vis dėlto kvotų didinimas nėra esminė problemos ašis. Oficialūs JAV statistikos duomenys rodo, kad 2011 metais buvo išduota beveik 130 tūkst. H-1B vizų. Migracijos įstatymu numatoma, kad į kvotą neįeina tam tikros išimtys. Jos taikomos aukštesnį nei magistro laipsnį turintiems specialistams, universitetų dėstytojams ir kai kurių šalių piliečiams. Kai išimties tvarka suteiktų vizų skaičius prilygsta kvotai, „FWD.us“ opozicionieriai aštrina kritikos strėles.
Jų teigimu, technologijų kompanijos naudojasi tuo, kad darbuotojams iš užsienio yra mokami mažesni atlyginimai. JAV Ekonominės politikos instituto atliktas tyrimas parodė, kad pagal statistinius duomenis daugiausiai H-1B vizų gavusios kompanijos savo paslaugų teikimą perkėlė į užsienį. Tokiu atveju įmonės per vizos galiojimo laikotarpį apmoko darbuotojus, o šiai pasibaigus jis grįžta į savo gimtinę ir dirba iš namų. JAV ekonomikai taip esą suduodamas dvigubas smūgis – darbo vieta „išvežama“ svetur, o uždirbti pinigai išleidžiami užsienyje.
Reforma ar laivas?
JAV nedarbo lygis nuo 2010 metų mažėja, tačiau vis dar išlieka aukštas – beveik 8 procentai. Tokiame kontekste reformos kritikai iš visuomenės sulauktų svaraus palaikymo, nes kvotos padidinimas reikštų sumažėjusį darbo vietų skaičių amerikiečiams. Klausimą apsunkina ir tai, kad JAV itin atsargiai vertina migracijos politiką, kad išlaikytų konkurencingumą šalies viduje. Neabejotinai vizų klausimas – ne vien ekonominis, bet ir politinis.
Dirbtinė programuotojų sala yra privati iniciatyva ir jai pastatyti reikalingos tik milžiniškos investicijos. Kitoje svarstyklių pusėje esančiai migracijos reformai nepakaks lėšų iš technologijų milžinų kišenių, tam reikės ir ne ką mažesnių politinių „raumenų“ pagalbos.
Dauguma investuotojų mano, kad „Blueseed“ idėja yra geniali, bet sunkiai įgyvendinama finansiškai ir praktiškai. Paradoksalu, bet ji kol kas atrodo įtikinamesnė už „FWD.us“ pasiūlytą alternatyvą.
Apie Šiaurės jūroje veikiančią nelegalią radijo stotį buvo pastatytas filmas „Laivas, kuris veža“ (angl. „The Boat That Rocked“). Galbūt po kelerių metų išvysime filmą „Laivas, kuris programuoja“.