Daugelis kosminių zondų savo veiklą pabaigia tyliai ir beveik amžinai sklęsdami kosmine erdve. Bet kai kurie aparatai iš gyvenimo išeina su trenksmu – būtent tokia buvo ir GRAIL (Gravity Recovery and Interior Laboratory) zondų pora, praėjusių metų gruodžio 17 dieną sąmoningai nukreipta į kalnus netoli Mėnulio šiaurinio ašigalio.
Misija, kurios paskirtis buvo tyrinėti gilesnius Mėnulio sluoksnius, buvo labai sėkminga, ir netgi jos paskutinės akimirkos pasitarnavo mokslui – kritimo metu pakeltas dujų ir dulkių debesis mokslininkams turėjo suteikti daugiau informacijos apie šio dangaus kūno grunto sudėtį. Tiesa, iš Žemės nebūtų įmanoma stebėti, kas ten per dujos ir dulkės.
Laimei, GRAIL misiją tarsi angelas-sargas stebėjo dar vienas NASA aparatas – „Lunar Reconnaissance Orbiter“ (LRO) zondas, besisukantis Mėnulio orbitoje ir nuolat fotografuojantis mūsų palydovą. Po GRAIL misijos pabaigos mokslininkai nusprendė skubiai nukreipti LRO taip, kad jis virš zondų kritimo vietos praskristų tinkamu laiku ir nufotografuotų Mėnulio paviršių.
NASA nuotraukose matomas Mėnulio paviršius iki ir po GRAIL zondų kritimo DELFI Jums tiekia kokybišką nemokamą turinį. Jūs atsidėkotumėte mums, jei dalintumėtės šiuo tekstu siųsdami jo nuorodą, o ne kopijuodami tekstą. http://mokslas.delfi.lt/mokslas/nasa-aptiko-menuli-tyrusiu-zondu-zuties-vietas.d?id=60949979#ixzz2OBiauQBt
„Iki planuoto sudužimo GRAIL komanda mus informavo apie savo ketinimus ir numatomą kritimo vietą. GRAIL komandos tikslas buvo gauti aukščiausios įmanomos raiškos gravitacijos matavimus iš kelių paskutinių GRAIL zondų apsisukimų Mėnulio orbitoje, todėl tiksli paskutinio poilsio vieta nustatyta santykinai vėlai“, – sakė LRO projekto mokslininkas Johnas Kelleris.
Kritimo metu LRO buvo vos 160 km atstumu nuo Mėnulio paviršiaus, o aparato orbitai įtakos turėjo tokie masyvūs Mėnulio objektai, kaip kalnai.
Zondai sudužo Mėnulio vietoje, kuri tuomet buvo šešėlyje, taigi, LRO mokslininkams teko palaukti, kol dulkių kamuoliai pakils pakankamai aukštai, kad juos apšviestų Saulės spinduliai. LRO ultravioletinių bangų ruožo spektrografas LAMP (Lyman Alpha Mapping Project) šiose dulkėse aptiko gyvsidabrio ir atominio vandenilio.
„Gyvsidabrio pastebėjimas atitinka tuos LRO duomenis, kuriuos surinkome 2009 metų spalį, kuomet į palydovą nukrito LCROSS (Lunar CRater Observation and Sensing Satellite) aparatas. Tuomet zondas taip pat užfiksavo reikšmingus gyvsidabrio kiekius, tačiau LCROSS krito į Mėnulio Cabeus kraterio dugną, kuris daugiau nei milijardą metų nematė Saulės šviesos, taigi, ten yra išskirtinai šalta“, – sakė J. Kelleris.
O visai neseniai LRO kamerai pavyko nufotografuoti ir GRAIL zondų-dvynių kritimo vietas, nepaisant santykinai mažų kraterių, atsiradusių kritimo metu.
Abu zondai buvo nedideli – maždaug skalbimo mašinos dydžio kubai, kritimo metu svėrę maždaug po 200 kilogramų. Jie į paviršių rėžėsi maždaug 6100 km/h greičiu. „Abu krateriai yra santykinai nedideli, gal 4–6 metrų skersmens ir aplink abu yra neįprastos tamsios išmestos medžiagos pėdsakų. Mėnulyje švieži smūginiai krateriai paprastai būna šviesūs, tačiau šie yra tamsūs – galbūt dėl to, kad su išmesta mėnulio medžiaga susimaišė zondų liekanos“, – svarstė LRO kameros vaizdų vyr. tyrėjas Markas Robinsonas.
„Abi kritimo vietos yra ant nepavadinto kalno, esančio į pietus nuo Mouchez kraterio ir į šiaurės rytus nuo Philolaus kraterio, pietinio šlaito. Kalnas virš supančios plynės kai kuriose vietose pakilęs iki maždaug 2500 metrų aukščio. Kritimo vietos yra maždaug 700 metrų ir 1000 metrų aukštyje virš plynės, 500 ir 800 metrų atstumu nuo viršūnės atitinkamai. Juos vieną nuo kito skiria 2200 metrų atstumas. GRAIL B (dar vadinamas „Flow“) nukrito praėjus maždaug 30 sekundžių po GRAIL A („Ebb“) kontakto su paviršiumi, į šiaurės vakarų pusę nuo GRAIL A“, – sakė M. Robinsonas.