Jau keletą dešimtmečių informacinių technologijų (IT) specialistai kalba apie skaitmeninę erą. Ne IT specialistams tai ilgą laiką gal ir nelabai aktualu buvo, apie ką čia tie kompiuterininkai svaičioja. Bet laikas eina, technologijos tobulėja, naujausių technologijų pagrindu sukurta technika pinga, jos daugėja ir ji tampa prieinama jau nemažai daliai Lietuvos gyventojų. Tad nieko stebėtino, kad informacinių technologijų bangos vis sujudina Lietuvos kultūrinę bendruomenę. Technikos jau yra, o kur turinys? Koks tas turinys? Ar tik nenutiko taip, kad prisipirkome beveik „tuščių maišų“? Ką į juos dėti?
Skaitmeninimo vajus
Būtent siekis užpildyti tuos tuštokus „skaitmeninius maišus“ ir naują verslo rūšį sukūrė. Tai – skaitmeninimas. Ir, sakyčiau, kad puikus dalykas – žmonės turi galimybę dirbti ir užsidirbti. Pajutus galimybę užsidirbti, kaip iš gausybės rago pasipylė projektų – ir mes norime skaitmeninti, ir mes norime!.. Tai irgi normalu. Juolab, kad skaitmeninimo darbus gana dosniai remia ir Europos Sąjunga (per įvairias programas). Tad žvilgtelkime, ką lietuviai jau padarė, ką ir kaip ketina daryti.
Švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyva jau nemažai kūrinių, reikalingų mokiniams, suskaitmeninta ir tie kūriniai viešai publikuojami internete. Tiesa, neišvengta „džiungliškojo“ požiūrio į skaitmeninimą ir viešą kūrinių publikavimą. Nemažai autorių ir gretutinių teisių turėtojų apie jų kūrinių skaitmeninimą sužinojo tik išvydę tuos kūrinius internete... Ir netgi nustebo, kam reikėjo leisti tikrai nemažus pinigus skaitmeninti kūriniams, kai daugelis tų kūrinių leidyklose seniausiai yra skaitmeniniu pavidalu... Kam skaitmeninti skaitmeninius? Nejaugi tik todėl, kad pinigų gauta iš Europos sąjungos struktūrinių fondų ir nesugalvota, kaip kitaip juos įsisavinti? Bet bala nematė... Tebūnie jie ten skaitmeninimo idėjos reklamos sumetimais, nes patiems suskaitmenintiems programiniams kūriniams reklamos nelabai reikia... Jie ir be reklamos puikiai žinomi.
Apie gražų skaitmeninimą praeitą savaitę kalbėta ir Lietuvos rašytojų sąjungoje surengtoje diskusijoje. Paminėtas ir rimtas skaitmeninimo projektas: darbams skirta apie milijoną litų, autorių atlyginimams – apie 60 tūkstančių litų. Daug ar mažai šių lėšų? Ką galima už tokius pinigus padaryti ir koks galimas to „padaryto“ likimas?
Leidinio skaitmeninimo kaina
Ar daug skaitmeninimo darbų galima atlikti už vieną milijoną litų sunku pasakyti – viskas priklauso nuo vykdytojo pasirengimo šiems darbams. Jei jau įsigyta visa reikalinga techninė ir programinė įranga bei suburta kvalifikuotų specialistų komanda, tai tikrai nemažai galima padaryti. Ypač jei kalbame apie literatūros paveldą, kuriam jau nebegalioja turtinės autorių ir dailininkų bei gretutinės leidėjų teisės. Tačiau kiek kūrinių, kuriems dar galioja autorių ir gretutinės teisės, bus galima suskaitmeninti disponuojant autorių atlyginimams skirtomis lėšomis?
Autorių teisėms ir gretutinėms teisėms atlyginti skirta 60 tūkstančių litų. Daug tai ar mažai? Atsižvelgus į Lietuvos autoriams mokamus tikrai „neriebius“ autorinius atlyginimus, geriausiu atveju bus galima įsigyti teisę skaitmeninti ir viešai publikuoti apie 10–20 knygų... Daugiau įmanoma nebent jei bus perkamos teisės kūrinių, kuriuos patys autoriai ir taip veltui atiduotų... Kad tik kas nors skaitytų... Ir jei nesirinksime iliustruotų knygų, nes dar ir dailininkai prisidės! Ir kalbame tik apie tik lietuvių autorių kūrinius, nes užsienio autorių kūriniams skaitmeninti nepakanka vien su vertėju ir Lietuvos leidėju susitarti – reikia dar ir licenciją publikavimui skaitmeniniu pavidalu iš užsienio autoriaus įsigyti... O ar kiti autoriai ir gretutinių teisų turėtojai sutiks už kelis litus atsisakyti turtinių teisių į kūrinį elektroniniu pavidalu? Jie, kurdami ir rengdami kūrinio rankraštį spaudai, nemažai į jį investavo. Tad visiškai teisėtas noras, kad investicijos ir dividendus grąžintų... Nes skaitmenintojas jokios kūrinio pridedamosios vertės jau nesukuria... Atlieka grynai techninį darbą, kurį gali atlikti ir bet kuris leidėjas.
Ką reiškia autoriui suteikti teisę suskaitmeninti jo kūrinį ir padaryti viešai prieinamą? Jeigu autoriaus tikslas – jo idėjų sklaida, tai viskas puiku. Autorius tik katučių plos – jo kūrinys bus viešai ir nemokamai visiems prieinamas. Duok Dieve, kad tik kas susidomėtų ir skaitytų. Galimybė atsirado. Tačiau autoriams, kuriems kūryba yra pagrindinis (ar net vienintelis) pragyvenimo šaltinis, suskaitmenintas ir viešai bei nemokamai prieinamas ir kopijuojamas jo kūrinys – tai dalies numatomų pajamų atsisakymas. Dalies, kurią jis galėtų gauti už parduotas skaitmenines savo kūrinio kopijas. Vadinasi autoriui jau reikės pasukti galvą, kaip kitaip užsidirbti pragyvenimui, kad ir toliau galėtų kurti. Skaitmeninis viešai ir neatlygintinai prieinamas kūrinys jam jau net kriaukšlelės duonos nebeatneš...
Atlygis skaitmeninio leidinio autoriui
O gal kartais Valstybė numatė, kaip atlygins autoriams už skaitmeninių knygų kopijavimą? Deja... Kol kas Valstybės vardu Kultūros ministerijos iniciatyva (neliko nuošalyje ir asociacija LATGA) prieš metus su trupučiu Lietuvoje įteisinta teisėtai išleistų kūrinių skaitmeniniu pavidalu nacionalizacija. Būtent tokia išvada darytina apie vadinamąsias „elektroninių laikmenų apmokestinimo“ pataisas „Lietuvos Respublikos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme“ (toliau – „Autorių teisių įstatyme“). Visų laikmenų, įskaitant net fotoaparatų atminties korteles, ir menkaverčius mobiliuosius telefonus, galinčius įsiminti vos keliasdešimt trumpučių melodijų ar fotografijų. Žinoma, to mokesčio motyvas buvo labai kilnus – kompensuoti vargstantiems audiovizualinio meno atstovams už jų kūrinių kopijas asmeniniam naudojimui. Sunku nesutikti su tokiu motyvu – kūrinių, kurių kopijas norime asmeniškai turėti ir kurių norime nuolat klausytis ar peržiūrėti, autoriams turi būti atlyginama. Kitaip šie kūriniai bus vos ne paskutiniai, nes kūrėjai bus priversti ieškotis darbo, už kurį mokamas atlygis leistų išgyventi. Kūrybai teliktų tik laisvalaikis... Tačiau ne veltui sakoma, kad gerais norais ir pragaras grįstas...
Kūrybinės organizacijos, ypač „Lietuvos rašytojų sąjunga“, ir „Lietuvos leidėjų asociacija“ vargu ar suvokė 2011 metų gruodžio 21 dienos „Autorių teisių įstatymo“ pataisų esmę (o jeigu suvokė ir pritarė, tai dar blogiau...). Kitaip vargu ar būtų pritarę siūlomai įstatymo pakeitimų redakcijai. Siūlyti pakeitimai jų tiesiogiai lyg ir nelietė... Rašau „lyg“, nes iš tikrųjų juos palietė. Ir palietė labai stipriai – atvėrė kelią visų teisėtai skaitmeniniu pavidalu išleistų kūrinių teisėtam masiniam kopijavimui neatlygintinai „asmeniniam naudojimui“. „Neapšvietė proto“ tuomet net aštroka satyra „Tuščios galvos laikmenos mokestis“, platinta internete. Ją ir dabar dar galima rasti (ypač jei mėgstate satyrą rimtomis temomis).
Kuo ydingas „Autorių teisių įstatymas“ žvelgiant iš skaitmeninių leidinių taško? Pirmiausia įstatyme visiškai neminimos skaitmeniniam amžiui ypač aktualios sąvokos „elektroninis leidinys“, „elektroninė knyga“, „skaitmeninis turinys“ ir pan. Taigi, neminimas ir nereglamentuojamas... Įstatymas tik garantuoja, kad „bet kuris kūrinys, įskaitant ir elektroninę formą, laikomas autorių teisų objektu“ (4-o straipsnio 2-os dalies 1 punktas). O to paties įstatymo 20-as straipsnis sako, kad „be autoriaus arba kito autorių teisių subjekto leidimo fiziniam asmeniui išimtinai savo asmeniniam naudojimui, nesiekiant tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, leidžiama atgaminti ne daugiau kaip vieną išleisto ar kitaip viešai paskelbto kūrinio egzempliorių, jeigu toks atgaminimas yra vienkartinis veiksmas“. Numatytoms išimtims, ką draudžiama net asmeniniams poreikiams kopijuoti, skaitmeninės knygos nepriskirtos. Į cituotą įstatymo straipsnio galiojimo sritį patenka visi ne popieriniai kūriniai (apie popierines kopijas kalbama to paties įstatymo straipsnyje „Kūrinio atgaminimas asmeniniais tikslais reprografijos būdu“ ir leidžiama kopijuoti tik fragmentus). Gal kartais klystu? Gal bent atlyginama skaitmeninių (elektroninių) leidinių autoriams? Deja ne... Minėtą įstatymo pataisą Seime tuomet „stūmė“ vadinamieji dainuojantieji valinskininkai. O tuometinė valdančioji dauguma, mainais už pritarimą biudžeto projektui, ypatingos skubos tvarka palaimino... Todėl savaime suprantama, kad už tokią teisę kompensacija numatyta tik audiovizualinių menų atstovams ir jų leidėjams... Bent tokią naudą uždirbo saviesiems. O knygiai, kalbant vieno žinomo politiko žodžiais, buvo išdurti...
Ir neįgaliaisiais galima prisidengti...
Netikėta landa masiniam skaitmeninių kūrinių kopijavimui ir pseudoskaitmeninimui atsiveria ir... prisidengus neįgaliųjų poreikiais. Įstatymo 25-as straipsnis praktiškai suteikia teisę viską teisėtai skaitmeninti ir atgaminti „be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo“. Ir vėl, prisidengus kilniu tikslu – neįgaliųjų kultūrinės atskirties mažinimu – užprogramuotas paprasčiausias įvairių valstybės ir ES lėšų „įsisavinimas“ ar net pasisavinimas... Juk niekam nerūpi, kad tie patys kūriniai bus dešimtis kartų skaitmeninami ir skaitmeninami (dažniausiai) tos pačios Valstybės lėšomis... Juk jau puikiai mokame projektus rengti, o suskaitmenintų kūrinių registro tai nėra... Nei autorius, nei leidėjas nežino, kiek kartų ir kas „skaitmenino“ ar ketina skaitmeninti ir taip skaitmeniniu pavidalu egzistuojantį kūrinį... Nes Kultūros ministerija, dabar jau įstatymo suteikta teise, patvirtino vos ne 100 teisėtų skaitmenintojų – įvairiausių įmonių ir įmonėlių – sąrašą... Ir tai tik pradžia... Norinčių skaitmeninti neįgaliesiems gali būti ir daugiau...
Tačiau čia, kaip toje pasakoje apie vilką ir duoną. Dar duonelės nevalgysime... Dar ne pabaiga... Prisiminkime jau cituotą „Autorių teisių“ įstatymo 20 straipsnio 1 dalį. Asmeniniams poreikiams leidžiama atgaminti teisėtai išleisto kūrinio kopiją. Net neužsiminta, kad neįgaliesiems išleistų kūrinių negalima kopijuoti net asmeniniais tikslais. O juk visi neįgaliųjų vardu prisidengus suskaitmeninti kūriniai tampa teisėtai išleisti. Taigi, jei tik sugebate – pasidarykite po asmeninę neįgaliesiems skirtų kūrinių kopiją. Tikrai bus nelengva įrodyti, kad atlikote neteisėtą veiksmą... Juolab, kad remiatės įstatymu, leidžiančiu bet kurį teisėtai išleistą kūrinį kopijuoti (išskyrus reprografijos būdą).
Linkomanijos ir kitos piratomanijos
Šiuo metu už įstatymo ribų lieka tik visokių linkomanijų piratiniai skaitmenintojai ir platintojai... Jie neteisėtai skaitmenino, jų skaitmeninės kopijos išleistos neteisėtai, tad ir jų „pagamintų“ skaitmeninių kūrinių kopijavimas – neteisėtas... Nors internetas tų piratinių kopijų (ir lietuvių autorių) knibždėte knibžda, jokioms kūrėjų teises „ginančioms“ asociacijoms tai nė motais... Net LATGA tarybos ir komisijų narių (o gal ir direktoriaus...) piratiškai suskaitmenintų knygų kopijų internete įmanoma rasti... Nedrįstu spėti, kuriai autorių kategorijai jie save priskiria – ar ypač populiarių, kurių knygas, kad ir kiek draustum, skaitmenins ir kopijuos, ar tų, kuriuos vien faktas, kad kažkas padarė jo kūrinio kopiją (nesvarbu, teisėtai ar neteisėtai), jau glosto savimeilę... Dar sunkiau pasakyti, ko gali tikėtis paprasti mirtingieji autoriai ar jų teisų turėtojai – ir minėtos asociacijos ilgo sąrašo nariai, ir ne nariai... Gal jiems jų kūrinių skaitmeninės kopijos dar neaktualios? Bet po kiek laiko gali tikrai tapti jau nebeaktualios... Nes riba tarp teisėto ir neteisėto skaitmeninimo, teisėto ir neteisėto kūrinių kopijavimo nyksta.
„Teisėtu“ keliu jau eina ir piratinių leidinių platinimo portalai. Štai viename „sąžiningai“ pareiškiama: „tai portalas, kuriame galima rasti nuorodų į elektronines knygas bei kitas elektronines bylas. Mūsų tikslas – sukurti galimybę peržiūrėti knygas prieš jas įsigyjant. Pažymėtina, kad 1) visos knygos yra atsiųstos vartotojų ir nėra portalo nuosavybė, 2) mes gerbiame Lietuvos Respublikos įstatymus, autorines teises, todėl visas knygas galima naudoti tik peržiūroms ir nekomerciniams tikslams. Vartotojai, prieš pradėdami naudotis portalo paslaugomis, turi besąlygiškai sutikti, kad jie patys prisiima bet kokią galimą atsakomybę dėl autorinių teisių pažeidimo, visų kitų įmanomų žalų “.
Tad telieka paklausti portalo šeimininkų ir Lietuvos teisėsaugos institucijų, ar tarpininkavimas nusikalstamai veikai yra nusikalstama veika? Juk būtent šie interneto portalai ir svetainės tarpininkauja neteisėtai atgamintų kūrinių platintojams ir už tarpininkavimą netgi mokestį – abonentinį – ima. Minimame portale už abonentinį mokestį klientas gali kasdien, tarpininkaujant portalui, parsisiųsti, pavyzdžiui, 10, 15 ar 20 vogtų kūrinių... Kitų paslaugų šis portalas neteikia... Tik tarpininkauja vogtų kūrinių platintojams... Už nedidelį mokestį (beveik auką, bet ne autoriams, o portalo šeimininkams).
Skaitmeninės „spynos“ ar visuomenės švietimas?
Kai kurie Lietuvos leidėjai linkę investuoti į skaitmeninių kūrinių apsaugą nuo kopijavimo. Tai vienas iš būdų apsaugoti teisėtai išleistus skaitmeninius kūrinius nuo neteisėto kopijavimo (net jei įstatymas leidžia). Šį kelią vadinu investicijomis į skaitmeninių „spynų“ kūrimą ir gamybą. Tai brangokas, bet neblogas kelias apsaugoti skaitmeniniu pavidalu išleistus kūrinius. Ypač nuo žioplokų „lamerių“... Nors ar jis patikimas, sunku pasakyti... Kiekvienai žmogaus sukurtai spynai gabus specialistas gali rasti „raktą“. Tik klausimas, kiek pastangų tam tikslui pasiekti prireiks. Be to, „elektroninių spynų atrakinimas“ – azartiškas dalykas, panašus į kryžiažodžių sprendimą... Kol neįveiki, negali nurimti!
Prieš mėnesį ar porą vieno žinomo kultūros žmogaus „Facebooke“ vyko diskusija... Apie teismo nuosprendį linkomanijų atstovams... Kiek ten buvo piktinamasi, kaip galima drausti linkomanijas ir bausti jų savininkus. Juk tokį gerą darbą jie daro... Kiek prakeiksmų pasiųsta vargšei teisėjai, nuteisusiai linkomanijų atstovus... Ir įdomiausia, kad tie pasipiktinę kultūrininkai puikiai suvokia, kad, pavyzdžiui, duonos iš ūkininko pasivogti negalima, net jei badmiriauji... Bet autoriaus kūrinį vogti – galima. Puikiai supranta, kad ūkininkas gali išgyventi tik parduodamas tai, ką užaugino. O suprasti, iš ko gyvena autorius – nenori. Ar ne iš to, ką sukūrė? O gal reikėtų bent autoriams leisti pasivogti duonos iš ūkininko? Legenda byloja, kad už vinies, kuria Kristus turėjo būti kalamas prie kryžiaus, vagystę romams vagystė – ne nuodėmė... Gal galima prie šios legendos „herojaus“ pridėti ir Lietuvos autorius? Leisti bent duonos iš ūkininkų pasivogti? Kaip kompensaciją už kūrinius, kuriuos pamėgo tauta?