„Žemė – judantis taikinys, skriejantis aplink Saulę 105 tūkst. km/val. greičiu. Nuo susidūrimo su asteroidu 2012 DA14 po poros dienų, vasario 15 d., mūsų planetą ir asteroidą, kuris galėtų sukelti milžiniškam branduoliniam sprogimui prilygstančią katastrofą, skirs tik 14 minučių“, – vardija buvęs NASA astronautas Edas Lu.
„Žemė – judantis taikinys, skriejantis aplink Saulę 105 tūkst. km/val. greičiu. Nuo susidūrimo su asteroidu 2012 DA14 po poros dienų, vasario 15 d., mūsų planetą ir asteroidą, kuris galėtų sukelti milžiniškam branduoliniam sprogimui prilygstančią katastrofą, skirs tik 14 minučių“, – vardija buvęs NASA astronautas Edas Lu (Ed Lu).
27 tūkst. km – tiek poryt skirs Žemę ir pusės futbolo aikštės dydžio kosminį luitą 2012 DA14. Jei į Žemę jis vis dėlto pataikytų, smūgio vietoje įvyktų 2,5 tūkst. kilotonų trotilo sprogimui prilygstantis sprogimas. Palyginimui, Hirošimoje 1945 m. 70 tūkst. žmonių akimirksniu ištirpdžiusios atominės bombos galia siekė vos 17 kilotonų. Taigi, asteroido smūgis būtų kone 150 kartų galingesnis.
Regis, tie 27 tūkst. km – nepaprastai didelis atstumas. Tačiau kosminiais masteliais tai būtų tas pats, kas kulkai praplėšti rankovę, tačiau nekliudyti rankos odos. Laimei, asteroidas šįkart Žemės nekliudys. Bet jei taip įvyktų, smūgis būtų triuškinantis. Vienas iš tokių, kurie būtų chrestomatinis pavyzdys, jog Žemė kosminėms grėsmėms yra nepaprastai pažeidžiama. O juk ir vidutinio dydžio asteroidai į planetos paviršių blokštųsi su tokia jėga, kokia prilygtų branduolinio užtaiso susprogdinimui.
Jei kalbėtume apie 2012 DA14 dydį, jis prilygsta 1908 m. Tunguskoje (Sibiras, Rusija) sprogusiam kosminiam akmeniui. Sprogimo vietoje 1 tūkst. mylių spinduliu neliko nė vieno medžio. Jei 2012 DA14 pataikytų į tankiai gyvenamą teritoriją, tai būtų labai blogos naujienos.
Šitą, laimei, pro šalį praskriesiančią bombą pernai atrado ispanų dantų chirurgas ir astronomas mėgėjas Jaime Nomenas (Jaime Nomen). Asteroido pavadinime skaičius „2012“ reiškia atradimo metus. Regis, tų vienų metų laikotarpio (nuo atradimo iki susidūrimo) turėtų laisvai pakakti, kad būtų imtasi visų būtinų prevencinių priemonių. Deja, ne.
„Pastebėję asteroidą tik likus metams iki susidūrimo, padaryti nebegalėtume nieko, – pripažįsta astronautas E. Lu. – Jokių galimybių į asteroidą paleisti raketą – jis juk didžiąją dalį laiko būna labai toli nuo Žemės, sukasi aplink Saulę. Vienintelė išeitis, jei susidūrimas būtų neišvengiamas – evakuacija. Menka paguoda, tiesa?“
Bet yra ir gerų naujienų. Jei laiko turėtume užtektinai (pageidautina keletą dešimtmečių), būtų įmanoma pakeisti į Žemę lekiančio asteroido skriejimo kryptį. Vienas iš būdų – pasiųsti prie asteroido nuotoliniu būdu valdomą kosminį aparatą, kuris galėtų pakeisti asteroido sukimąsi bent keliais milimetrais per sekundę. Ir susidūrimo su Žeme tragedijos būtų galima išvengti. Jei laiko liktų mažiau, asteroido sukimąsi reikėtų keisti labiau – galbūt net iki keleto metrų per sekundę. „Tokiu būdu užduotis iš lengvos virsta beveik neįvykdoma, jei jos būtų imamasi iki susidūrimo likus tik 10 metų“, – tvirtina E. Lu.
„Žemei artimomis orbitomis“ skriejančių didesnių nei 40 metrų skersmens kosminių kūnų astronomai iki šiol yra suskaičiavę maždaug 1 mln. Tiekos egzempliorių orbitos prie Žemės orbitos arba labai priartėja, arba ją kerta. NASA Žemei artimų kosminių kūnų centro Pasadenoje (Kalifornija, JAV) mokslininkai yra paskaičiavę, kad žmonija yra užfiksavusi apie 94 proc. tikrai didelių, civilizacijos pabaigą atnešti galinčių Žemei pavojingų asteroidų, kurių skersmuo siekia 1–10 km. Tokio kalibro monstras prieš 65 mln. metų išguldė dinozaurus. Be to, minėto centro ekspertai yra paskaičiavę, kad nė vienas iš atrastųjų į Žemę per artimiausius kelis šimtus metų nesmogs.
Tačiau, atkreipia dėmesį E. Lu, dėl biudžeto apribojimų žmonija yra identifikavusi vos 1 proc. potencialiai pavojingų vidutinio dydžio asteroidų, kurių skersmuo – ne mažesnis nei 40 metrų. Tokių, kaip 2012 DA14 ar Tunguskos meteoritas. Taigi, 99 proc. jų neidentifikuota – jie nepastebėti klaidžioja po Saulės sistemą.
Nors astronomai mėgėjai ir profesionalai yra užregistravę Žemei pavojingus kosminius kūnus ir juos seka, antžeminiai teleskopai nėra tobuli ir turi tam tikrų apribojimų. Pvz., jais naudojamasi tik naktimis – tokiu būdu neturime galimybės stebėti asteroidų, kurie atsidūrę vidinėje Žemės orbitos pusėje. Be to, daugelis asteroidų yra labai tamsūs ar net juodi, todėl atspindi mažiau nei 10 proc. regimosios šviesos. Tai irgi apsunkina jų pastebėjimo galimybes. Taip, jie skleidžia infraraudonuosius spindulius, tačiau didžioji dalis tokių spindulių Žemės atmosferos neįveikia ir Žemės paviršiaus (bei antžeminių teleskopų jutiklių) nepasiekia.
E. Lu per savo fondą „B612 Foundation“ surinko kelis milijonus dolerių teleskopui „Sentinel“, kuris skrietų Venerai artima orbita. Tačiau šio teleskopo projekto sąmata – 400 mln. JAV dolerių. Per 6,5 metų truksiančią tarnavimo misiją „Sentinel“ registruotų iš Žemės sunkiai pastebimus asteroidus. Jei teleskopą pavyktų į kosmosą paleisti 2018 m., E. Lu žada, kad jis suras apie 500 tūkst. Žemei pavojingų objektų, įskaitant 90 proc. visų Žemei pavojingų objektų, kurių skersmuo didesnis nei 140 metrų, ir apie 50 proc. Tunguskos dydžio (40 metrų skersmens ir stambesnių) objektų.
E. Lu asteroidų grėsmę prilygina kasdienėms rizikoms. Egzistuoja apie 30 proc. tikimybė, kad mūsų planeta per artimiausius 100 metų susidurs su Tunguskos meteorito dydžio (40 metrų skersmens) kosminiu luitu. Palyginimui, egzistuoja 23 proc. tikimybė, kad amerikietis mirs nuo vėžio.
Kad į Žemę per artimiausią šimtmetį smogs 140 metrų skersmens asteroidas, egzistuoja maždaug 1 proc. tikimybė. Toks kosminis kūnas sukeltų 100 megatonų trotilo užtaisui prilygstantį sprogimą – dvigubai galingesnį už rusų „Bombą-Carą“, susprogdintą 1961 m. (apie tai išsamiai pasakojome beveik prieš metus). Palyginimui, kaip tik tokią 1 proc. tikimybę žūti autoįvykyje turime kiekvienas iš mūsų.
Na ir, žinoma, apie stambiausias „žuvis“. Egzistuoja 0,01 proc. tikimybė, kad per artimiausią šimtmetį į Žemę rėšis 1 km ar didesnio skersmens monstras. Toks Žemėje sukeltų masinį gyvybės išmirimą: jis į orą pakeltų tiek daug dulkių ir pelenų, kad planetą keletą metų temdytų sutemos, o išgyvenusiesiems 3 mėn. maisto atsargos išsektų, savaime suprantama, gerokai anksčiau nei prasisklaidytų dulkių sutemos. Palyginimui, JAV egzistuoja maždaug 0,01 proc. tikimybė žūti aviakatastrofoje.
Teleskopą „Sentinel“ E. Lu prilygina prevencinei priemonei – lygiai tokią pat funkciją atlieka saugos diržai automobilyje. Tad asteroidų problema galėtų būti nesunkiai kontroliuojama. „Bet tik tuo atveju, jei tiksliai žinotume, kur yra asteroidas, – įspėja E. Lu. – Jei nežinosime, kur jie yra, vienintelis įspėjimo signalas beliks žybsnis danguje ir visa naikinantis smūgis.“
