Ar taps „Curiosity“ Marso kolonizavimo eros pranašu?

Marsaeigio „Curiosity“ misija atgaivino seną žmonijos svajonę išsilaipinti Raudonojoje planetoje – o gal netgi išsiaiškinti, ar joje kada nors egzistavo gyvybė. Naujausi mokslo ir technikos pasiekimai leidžia tikėtis, kad lemtingas proveržis įvyks dar pirmoje šio amžiaus pusėje.

Dar XVII amžiaus viduryje olandų astronomo Christiaano Huygenso sudaryti pirmieji primityvūs Marso žemėlapiai pakurstė Europos mokslininkų spėliones, kokios paslaptys gali slypėti svetimoje planetoje. XIX amžiaus antroje pusėje paplito klaidingas įsitikinimas, kad Marso paviršių vagoja vandens kanalai (vėliau paaiškėjo, jog tai tebuvo optinė apgaulė). 1898 metais pasirodęs Herberto George‘o Wellso fantastinis romanas „Pasaulių karas“ daugelio skaitytojų galvose įtvirtino mintį, kad Marse gali gyventi protingos – gal net pavojingos – būtybės.

XX amžiaus vidurio tyrimai, visų pirma – 1965 metų kosminio aparato „Mariner 4“ skrydis pro Marsą, paneigė daugumą ankstesnių spėlionių. Paaiškėjo, kad Raudonąja planetą dengia plonas, netinkamas kvėpuoti atmosferos sluoksnis ir begaliniai smėlynai. Tačiau net ir vėlesnės nusileidimo aparatų „Viking“ ir „Viking 2“ nuotraukos, darytos nuo Marso paviršiaus, neišsklaidė vilčių, jog kada nors jame gali būti aptikta gyvybė.

Sekasi atkakliems

Kaip rašo JAV leidinys „The Christian Science Monitor“, bene didžiausia grėsmė Marso tyrimams buvo iškilusi 1999 metais. Tuo metu NASA susidūrė su viena nesėkme po kitos: 1999 metų rugsėjį „Mars Climate Orbiter“ kosminis zondas sudegė, dėl valdymo klaidos pernelyg staigiai įskriejęs į Marso atmosferą, o tų pačių metų gruodį 110 mln. JAV dolerių vertės nusileidimo aparatas „Mars Polar Lander“ rėžėsi į planetos paviršių maždaug 22,4 m/s greičiu ir sudužo į šipulius. Tuo metu atrodė, kad bandymai tiksliai nutupdyti kosminį aparatą už daugiau nei 60 mln. kilometrų nuo Žemės skriejančioje planetoje yra tiesiog pasmerkti žlugti. Žmogiškosios klaidos ir techniniai gedimai, kartu su priešiniais vėjais, smėlio audromis ir staigiais temperatūros pokyčiais Marso paviršiuje mažino tikimybę, kad naują misiją vainikuos sėkmė.

Tačiau NASA vadovai nepanikavo, sugebėjo išlaikyti valstybės finansavimą ir planavo naujus skrydžius. Kosmoso tyrimų veteranų požiūriu, būtent tuo metu įvyko lemtingas proveržis. 2001 metų spalį Marsą pasiekė nepilotuojamas zondas „2001 Mars Odyssey“, kurio prietaisai ties pietiniu planetos ašigaliu užfiksavo didelius sušalusio vandens telkinius. 2004 metais netoli Marso pusiaujo nusileido marsaeigiai „Opportunity“ ir „Spirit“. Turėję veikti vos 90 dienų, aparatai nustebino savo kūrėjus – „Opportunity“ iki šiol siunčia duomenis, o ryšys su „Spirit“ nutrūko tik 2010-aisiais.

Naujausias Marso tyrimų programos pasiekimas – 2012 metais planetą pasiekęs marsaeigis „Curiosity“. Jam nusileidžiant buvo pirmąkart sėkmingai panaudota nauja „padangių krano“ technologija – platforma su stabdymui naudojamais varikliais. Ji leido marsaeigį saugiai ir švelniai nutupdyti ant Marso paviršiaus ir sumažino pavojų, kad nukentės didžiausio visų laikų marsaeigio prietaisai.

Vanduo ir gyvybė

„Curiosity“, kaip ir visi aparatai, per keletą pastarųjų dešimtmečių pasiekę Marsą, turi vieną pagrindinę užduotį – ieškoti vandens pėdsakų ir, tuo pačiu, – įrodymų, kad Raudonojoje planetoje kada nors galėjo būti tinkamos sąlygos gyvybei susiformuoti.

Šiandien tai, kad Marso paviršiumi kadaise tekėjo dideli vandens srautai, jau iš esmės yra įrodytas faktas. Tai demonstruoja daugybė sukauptų nuotraukų. „Aiškėja, kad Marse pakankamai ilgai buvo dideli stovinčio vandens telkiniai“, – pripažįsta „The Christian Science Monitor“ kalbintas „Curiosity“ mokslininkų komandos narys, planetų geologė Darby Dyar, atsakydama į klausimą, ar Marse galėjo atsirasti gyvybė.

„Curiosity“, ginkluotas įvairiais grąžtais bei nedidele laboratorija uolienų analizei, šiomis dienomis pamažu važiuoja didžiulio Geilo kraterio Marse dugnu, ieškodamas vietų, kur iki šiol gali būti likę primityvių gyvybės formų pėdsakų – visų pirma anglies molekulių, kurios sudaro organinių medžiagų pagrindą.

Neseni atradimai Antarktidoje, kur mokslininkams pavyko aptikti gyvybingą bakterijų koloniją milžiniško ežero ledinio šarvo įtrūkimuose, gali pasitarnauti kaip ypatinga jungtis tarp Žemės ir Marso. Minusinėje temperatūroje be jokio sąlyčio su išoriniu pasauliu gyvenančios bakterijos dar kartą parodė, kad viltis Marse surasti gyvybę nėra tokia beprotiška, kaip buvo galima pagalvoti, praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje išvydus „Vikingo“ ir „Vikingo 2“ darytas planetos paviršiaus nuotraukas.

Kaip rašo „The Christian Science Monitor“, būtent bakterijos gali būti atsakingos dėl menkų metano pėdsakų, aptinkamų Marso atmosferoje. Tačiau metano atradimas iki šiol nėra vienareikšmiškai patvirtintas, o kai kurie mokslininkai karštai aiškina, jog šios organinės dujos galėjo susidaryti ir dėl geologinių procesų.

Kolonistų svajonės

Vandens ir gyvybės paieškos Marse dėsningai veda prie bene labiausiai fantaziją žadinančios temos – Raudonosios planetos kolonizavimo.

Dar 1948 metais vokiečių kilmės JAV raketų kūrėjas Wernheris von Braunas pasiūlė paprastą planą, kaip į Marsą nuskraidinti 70 žmonių komandą. Tam esą užtektų 10 erdvėlaivių, specialių sparnuotų nusileidimo aparatų ir „rogių“, kurios padėtų švelniai nusileisti ant Marso ašigalius dengiančio ledo. Pabuvę ant Marso paviršiaus 443 dienas, mokslininkai ir astronautai galėtų sugrįžti į Žemę.

Marso ašigaliai šiuo atveju svarbūs būtent dėl sušalusio vandens. Ateities ekspedicijos jį galėtų naudoti ne vien daržovių laistymui specialiuose šiltnamiuose ar troškulio malšinimui, bet ir raketinio kuro gamybai, skaidant vandens molekules į deguonį ir vandenilį.

Kitas itin svarbus klausimas – Marso paviršių pasiekiančios radiacijos kiekis. Prieš ilgesniam laikui Marse apgyvendinant žmones, būtina įsitikinti, kad jiems čia negrės apšvitinimas. Priešingai negu Žemėje, kur spinduliavimą iš kosmoso sulaiko tanki atmosfera, Marse tokios natūralios apsaugos nėra.

Ir čia turėtų padėti „Curiosity“ prietaisai, konkrečiai – Radiacijos vertinimo detektorius (RAD). Jis buvo įjungtas nuo pat tos akimirkos, kai marsaeigis paliko Žemę. Itin svarbu tai, kad RAD įvertino radiacinio fono pasikeitimus per 5 Saulės audras.

Marsaeigio atliekami radiacijos kiekio aplinkoje stebėjimai padės mokslininkai apskaičiuoti, kiek papildomos apsaugos reikėtų į tolimą kelionę susirengusiems astronautams. Kita išeitis – trumpinti kelionės trukmę, didinant erdvėlaivio greitį. Šioje srityje taip pat esama tam tikrų pasiekimų, tačiau mokslininkai dar neskuba džiaugtis. „Tai yra ta sritis, kurioje galima tikėtis proveržio, kuris įvyktų sukonstravus galingesnį variklį ir didesniu greičiu pasiekus tikslą“, – sakė leidiniui RAD projekto mokslininkė Cary Zeitlin.

Žmonės – tik po akmenų

Artimiausiais metais naujos misijos žengs „Curiosity“ pėdomis ir ruoš kelią galimai pilotuojamai kelionei į Marsą. Jau šių metų gruodį NASA pradės MAVEN‘ą – Marso atmosferos ir garuojančių skysčių evoliucijos tyrimo misiją. Kiek anksčiau ir Indija planuoja pasiųsti pirmą savos gamybos Marso zondą.

2016 metais JAV pasiųs naują marsaeigį „InSight“, kurio tikslas bus ištirti Marso gelmes, naudojant seisminę ir geodezinę įrangą. Tarp 2016 ir 2018 metų NASA ketina aktyviai dalyvauti ir Europos kosmoso agentūros (ESA) bei Rusijos kosmoso tyrimų agentūros „RosKosmos“ projekte „ExoMars“, kuris numato į Marso orbitą paleisti zondą bei įvykdyti nusileidimą planetos paviršiuje.

Ambicingiausias konkretus planas – 2020 metais nutupdyti Marse „Curiosity“ dydžio marsaeigį, kuris būtų parengtas ne vien darbams planetos paviršiuje, bet ir sugrįžimui į Žemę. Pavykus pargabenti Marso uolienų pavyzdžių, kitas logiškas žingsnis būtų žmonių kelionė pirmyn ir atgal – tačiau iki tol gali praeiti ne vienas dešimtmetis.