Nuo išorinio pasaulio izoliuotame bunkeryje praleistos 520 dienų gal ir atrodo kaip neeilinis ir pakankamai smagus nuotykis. Tačiau pirmieji imitacinės skrydžio į Marsą misijos „Mars500“ mokslinių tyrimų rezultatai byloja, kad misijos įgulai tas nuotykis buvo ne toks jau ir saldus.
Nuo išorinio pasaulio izoliuotame bunkeryje praleistos 520 dienų gal ir atrodo kaip neeilinis ir pakankamai smagus nuotykis. Tačiau pirmieji imitacinės skrydžio į Marsą misijos „Mars500“ mokslinių tyrimų rezultatai byloja, kad misijos įgulai tas nuotykis buvo ne toks jau ir saldus.
Nors „kosmonautai“ mediena iškaltame „erdvėlaivyje“ turėjo visokiausių pramogų (pradedant sporto inventoriumi, baigiant kompiuteriniais žaidimais ir net kalėdinio židinio muliažu), savanorių šešetui imitacinėje kelionėje į Marsą ir atgal teko išnaudoti didžiulius kantrybės rezervus. Paaiškėjo, kad tokia kelionė buvo neįtikėtinai nuobodi. Raktiniu žodžiu misijoje tapo veiksmažodis „sėdėti“ – tai yra dažniausia „veikla“, kurios per tas 520 dienų modulyje ėmėsi įgulos nariai.
Kosminės biomedicinos mokslininkai mokslo tyrimų žurnaluose publikuoja pirmuosius straipsnius apie „Mars500“, kurioje savanoriškai dalyvavo trys rusai ir po vieną kiną, prancūzą bei italą. 17 mėnesių trukęs išbandymas – beprecedentis mokslo tyrimų istorijoje (tiek žemėje, tiek komose). Jo esmė – išsiaiškinti, kaip žmogaus organizmas ir psichika įveiks ilgalaikės izoliacijos iššūkį, „pagardintą“ uždaros erdvės, sutrikdytų cirkadinių organizmo ritmų ir kitais „prieskoniais“. Kaip paaiškėjo, viena didžiausių problemų įgulos nariams – hipokinezė (fizinio aktyvumo stoka).
Fizinio aktyvumo stoka misijos pabaigai artėjant tik augo. Ypač ryškiai fizinis įgulos narių aktyvumas krito per pirmuosius tris misijos mėnesius. Vadinamasis „aktyvusis būdravimas“ slopo ir kitus 13 mėnesių. Per paskutiniąsias 20 misijos dienų įgulos būdravimui ir aktyviai fizinei veiklai skiriamos laiko sąnaudos staiga smarkiai išaugo, o miegui ir poilsiui skirtas laikas dramatiškai sutrumpėjo. Nors tuo metu specialių užduočių tiriamieji beveik nebeturėjo, jie pasyvumo atsikratė kažkaip savaime. Pagrindinė priežastis – jie žinojo, kad netrukus misija baigsis ir jie „sugrįš į Žemę“ (išeis į laisvę).
Misijos pradžioje įgulos nariai susidūrė su miego problemomis, tačiau antroje tariamos kelionės pusėje jie išsiilsėjo daugiau nei pakankamai: antroje misijos pusėje („grįžtant į Žemę“) vyrai išmiegojo 673 valandomis daugiau nei pirmoje pusėje („skrendant į Marsą“). Tiesa, tas miegas buvo nereguliarus – apie tai byloja ir tiriamųjų asmeninės pastabos, ir prie riešų pritvirtinti tam tikrų organizmo parametrų davikliai. Anot tyrimo autorių, tai gali būti susiję su cirkadinių organizmo ritmų sutrikimu.
Ši informacija yra įdomi ir vertinga ateities kosmoso keliautojams. Ji byloja, jog net ir tais atvejais, kai žmonės gali reguliuoti apšvietimą patalpose (šviesą ir tamsą) ir fizinį aktyvumą, egzistuoja dar ir kažkokie Žemės dienos/nakties vidiniai organizmo ritmai, kurių kitoje aplinkoje (erdvėlaivyje) atkartoti ar reguliuoti negalime.
Vienas įdomiausių dalykų, kuriuos pavyko sužinoti beprecedenčio tyrimo metu – paralelės, kurias tyrimo autoriai išvedė tarp įgulos narių pasyvaus elgesio ir hibernacijos (užmigdymo ilgų kosminių kelionių metu). Metabolizmas (medžiagų apykaita) slopsta gyvūnų žiemos miego metu. Pasirodo, kažkas labai panašaus vyko ir „Mars500“ misijos metu. Pastaruoju metu gana aktyviai atliekami miego tyrimai byloja, kad dirbtinė šviesa, kaip ir nenuoseklus darbo, mokymosi ir net televizijos žiūrėjimo režimas prisideda prie miego kokybės mažėjimo ir metabolizmo pokyčių. Savo ruožtu, tai susiję su padidėjusia rizika nutukti, pabrėžia tyrimo autoriai.
„Labai svarbus žmogaus poreikis laikytis ir paisyti miego/būdravimo ciklų veikia išvien su cirkadinės biologijos procesais, kurie koordinuoja žmogaus sveikatą ir elgesį. Tai, kaip paaiškėjo, yra labai svarbu tiek Žemėje, tiek keliaujant į Marsą ir atgal“, – rašoma straipsnyje, kuris publikuotas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.
