Baigiantis 1982 metams vargu ar net labiausiai užkietėję moksliukai bent kiek susidomėjo žinia, kad strandartizuojamas „perdavimo kontrolės protokolas“ (TCP, transmission control protocol). Bet būtent perėjimas prie naujos kompiuterių tarpusavio sujungimo sistemos prieš tris dešimtmečius tapo priežastimi, dėl kurios atsirado šiandien netgi trilijonais dolerių vertinama interneto rinka, visiems laikams pasikeitė žmonių bendravimas ir įmonių komercinė veikla.
Baigiantis 1982 metams vargu ar net labiausiai užkietėję moksliukai bent kiek susidomėjo žinia, kad strandartizuojamas „perdavimo kontrolės protokolas“ (TCP, transmission control protocol). Bet būtent perėjimas prie naujos kompiuterių tarpusavio sujungimo sistemos prieš tris dešimtmečius tapo priežastimi, dėl kurios atsirado šiandien netgi trilijonais dolerių vertinama interneto rinka, visiems laikams pasikeitė žmonių bendravimas ir įmonių komercinė veikla, rašo telegraph.co.uk.
Internetas iš pradžių buvo priemonė, jungusi tyrimų ir akademines įstaigas, bet 1983 metai buvo laikas, kai prie tuometinio tinko saugiai, be grėsmės, kad vieno komponento gedimas išjungs visą internetą, pamažu pradėjo jungtis individualūs tinklai.
Šiandien įprasta manyti, kad internetas – tai sero Timo Berners-Lee išrastas tinklas. Bet iš tiesų nors T. Berners-Lee išradimas internetu naudojasi, tai daugiau yra paslauga, veikianti internetu ir jungianti milijardus skirtingų įrenginių bei svetainių per adresų sistemą. Internetas – tai visos šios sistemos veikimą užtikrinanti techninė bazė, nuo laidų, kurie retkarčiais netyčiomis būna nutraukiami žvejų arba ekskavatorių iki milžiniškų tinklo komutatorių, kurie nukreipinėja informaciją iš vienos vietos į kitą.
Iš tiesų, interneto augimo greitis iki šiol yra stulbinamas – tikimasi, kad iki 2020 metų interneto rinka pasieks tiesiog neįtikėtiną 10 trilijonų litų apyvartą. Jau dabar šis tinklas jungia daugiau įrenginių, nei planetoje esama žmonių, nors iš kiek daugiau nei 7 milijardų planetos gyventojų internetu naudojasi tik maždaug 2,4 milijardo. Internautų populiacija vis didėja. Ir labai panašu, kad po trisdešimties metų pasaulis bus pasikeitęs dar labiau, nei jis pasikeitė nuo interneto atsiradimo iki šių dienų.
Interneto gimimas
Vėlyvą 1969 metų spalio 29 dienos vakarą atsitiko tai, ką galima būtų pavadinti atsiradimu sėklos, iš kurios išaugo interneto daigelis. Kaip savo knygoje „Roads and Crossroads of Internet History“ rašo Gregory Gromovas, Kalifornijos universiteto pažangus kompiuterių mokslo profesorius Leonardas Kleinrockas su nedidele savo doktorantų grupe tikėjosi per atstumą prisijungti prie Stanfordo universiteto kompiuterio. L. Kleinrockas per interviu pasakojo: „Ketinome parašyti žodį „Login“ ir sužinoti, ar tos raidės atsiras toli esančio kompiuterio ekrane.
Užmezgėme telefono ryšį tarp mūsų ir vaikinų ten [laboratorijoje]. Pas save parašėme raidę L ir paklausėme, ar jie mato raidę L? „Taip, matome L“, gavome atsakymą. Parašėme O ir paklausėme, ar jie mato O. „Taip, matome O“, vėl gavome atsakymą. Tuomet parašėme G, ir sistema nulūžo“.
Bet, kaip rašo G. Gromovas, „revoliucija prasidėjo“. 1981 metais tarpusavy sujungtų kompiuterių kiekis užaugo iki 213 – šis tinklas, vadintas ARPANET, jungė Londono universiteto koledžą ir dar kelias Europos vietas su iš esmės vien amerikietiškų mokslo ir akademinių institucijų kompiuteriais.
Nuo 1983 metų sausio 1 dienos JAV Gynybos mokslinių tyrimų agentūra DARPA nurodė, kad visi prie tinklo prijungti kompiuteriai turi būti sujungti naudojant tą patį „perdavimo kontrolės protokolą“ TCP. O tai reiškė, kad gimė globalus, atviras tinklas, prie kurio buvo nesunku prijungti naujus įrenginius.
Tinklo mezgimas
Radikali sero Timo Berners-Lee internete įdiegta naujovė buvo idėja, kad interneto puslapiuose bei nuotraukose taip pat gali būti ir nuorodų į kitus puslapius, todėl vartotojai iš vieno puslapio į kitą, prijungtą prie jo, galėtų persijungti be didelių sunkumų. Jo sprendimas, kad tai neturėtų būti patentuota, mokama paslauga, reiškė, kad atsirado galimybė atsirasti tokiam šiuolaikiškam, atviram tinklui, kokiu galime naudotis dabar.
O taip pat dėl nuorodų atsirado didžiulės interneto tarnybinės stotys, kuriose laikoma informacija, prie kurios gali norėti prieiti vartotojai kur kurių pastatai dabar įvairiose pasaulio vietose yra ne mažesni nei aviacijos angarai. Iš pradžių visos šiose stotyse saugomos informacijos indeksavimas buvo atliekamas rankiniu būdu, kol „Google“ nesukūrė naujo „algoritmo“, kuris automatizuotai lankėsi skirtingose interneto vietose ir jas indeksavo be žmogaus pagalbos. Šis algoritmas svetaines rikiuoja pagal tai, kaip dažnai jos jungia prie kitų ar kaip dažnai kitos svetainės jungia prie jų – nuspręsta, kad toks tarpusavio nuorodų kiekis turėtų maždaug koreliuoti su patikimumu.
Netrukus internetą papildė ir „Facebook“ socialinis tinklas, nors „Google“ iki šiol yra pats didžiausias interneto gigantas, mat iš pajamų, kurias generuoja reklama, rodoma greta paieškos rezultatų, jis susišluoja milžiniškus pelnus. Tai buvo pirmas kartas, kai žmogaus matoma reklama atitinka tai, ko žmogus ieško.
Artimiausiais metais internetas išliks viena iš didžiausių pasaulyje darboviečų plačiąja prasme. Bet internetas turi ir tamsesnę pusę – labiau tradiciniai, šios informacijos mainų priemonės neįsisavinantys verslai neretai paprasčiausiai sugriūva. O ir grynai interneto bendrovėms, turinčios daugybę milijonų vartotojų, neretai būna sunku sugalvoti, kaip iš tų milžiniškų vartotojų srautų sugeneruoti finansų srautus.
Naujasis internetas
Interneto ateitį turėtų formuoti trys pagrindinės tendencijos: prie interneto jungiantis vis didesniam žmonių kiekiu, labai tikėtina, kad pasaulyje atsiras tokių tarpusavio jungčių, apie kurias dabar net nesvarstoma. Vienas iš interneto pionierių, Vintas Cerfas, netgi norėtų internetą išplėsti į kosmosą – kažkuria prasme galima teigti, kad tai jau realizuota, nes kosmose yra dalis interneto infrastruktūros. Beveik neabejojama, kad besivystančios šalys, jungdamosi prie interneto praleis kai kurias fazes, kurias turėjo nugyventi Amerika ar Europa – pavyzdžiui, mažai tikėtina, kad Afrikoje bus populiaru interneto duomenis perdavinėti antžeminėmis telefono linijomis.
Labai tikėtina, kad internetu pradės naudotis vis daugiau daiktų – tokių, kaip jūsų šaldytuvas, kuris, kaip jau seniai prognozuojama ir žadama, pasirūpintų, kad jame niekada netrūktų pagrindinių mūsų naudojamų produktų. Toks kompiuterizuotos įrangos tarpusavio bendravimas jau egzistuoja – pavyzdžiui, vandens jutikliai gėlių vazonuose gali įjungti laistytuvus. Bet toks daiktų bendravimas ateityje plėsis taip, kad pasaulis keisis neįsivaizduojamai greitai ir sunkiai įsivaizduojamomis kryptimis. Galų gale, keisis ir asmenų interneto naršymas: reikėtų tikėtis, kad ateityje įvairių prie interneto prijungtų įrenginių ekranuose bus matoma personalizuota, specialiai tam ar kitam naudotojui skirta reklama. „Socialinis grafikas“, iš kurio „Facebook“ nustato mūsų ryšius su kitais žmonėmis ir nustato mūsų interesus, yra tik pati pradžia.
Kai kurie žmonės baiminasi dėl interneto keliamos grėsmės asmens privatumui ar dėl tinklo veiklos sutrikimo galimų ekonominių suiručių ir mano, kad internetas tapo dalyku, nuo kurio tapome pernelyg priklausomais. Bet bent jau 2012 metais vartotojai akivaizdžiai nusprendė, kad interneto nauda – nuo bankininkystės ir mokymosi iki pramogų ir žaidimų – yra gerokai didesnė, nei šios technologijos grėsmė.
