Pastarosiomis dienomis visas pasaulis eina iš proto dėl naujojo filmo apie legendinį britų šnipą Džeimsą Bondą, kuris dar žinomas ir kodiniu pavadinimu – kaip agentas 007. Be įspūdingų kovų scenų, brangių automobilių, gražių moterų yra dar vienas kvapą gniaužiantis ir dėmesį prikaustantis reiškinys, kuris pasikartoja daugelyje „Bondiadų“ – biometrijos sprendimai ir jų taikymas. Tačiau kiek tai, kas matyti filmuose apie legendinį agentą Džeimsą Bondą, yra realybė, o kiek – mitai, apie kuriuos dauguma žmonių mažai težino? Apie tai kalbamės su biometrijos sprendimus Baltijos šalyse diegiančios tarptautinės informacinių technologijų kompanijos „DPA Lietuva“ vadovu Laurynu Trunce. Pašnekovą kalbino – Ernestas Ramonas.
Trumpai apibūdinkite, kas yra biometrija?
Terminas biometrija turi ne vieną apibrėžimą, tačiau vienas populiariausių – kompleksinis mokslo ir informacinių technologijų sprendimas, kuris naudojamas siekiant identifikuoti asmenį. Taikant šią technologiją, asmuo atpažįstamas remiantis unikaliomis jo kūno savybėmis.
Pastarosios skirstomos į dvi grupes – fizines (DNR, piršto atspaudai, akies rainelė, veidas, tatuiruotės ir kt.) bei elgsenos (žmogaus rašysena, balso tonas ir tembras bei kt.). Tiek pirma, tiek antra charakteristikų grupė yra labai konkreti, išmatuojama ir turi unikalias savybes, kurios, laikui bėgant, kinta labai nežymiai arba visai nekinta. Tad pasitelkiant biometrijos sprendimus, galima be jokio vargo ir didesnių diskusijų identifikuoti asmenį.
Ar tiesa, kad biometrijai pradžią davė mokslinės fantastikos bei kiti filmai?
Manau, kad dalis tiesos šiame pasakyme yra. Pusiau rimtai, pusiau juokais galima teigti, jog pirmasis biometrijos „bumo“ pranašas buvo katinas iš seno gero animacinio filmuko „Atostogos Rūgpienių kaime“. Jis į siuntinį atnešusio laiškanešio Pėčkino reikalavimą pateikti tapatybės dokumentą atsakė, jog vienintelis jo dokumentas yra jo ūsai, letenos, ir uodega. Kaip laikas parodė – katinas buvo teisus!
Gyvename kortelių eroje, tad atėjus į banką ar kitą įstaigą, dažnai mūsų pirmiausia paprašo parodyti savo tapatybės dokumentą. Kol jo nepateiksite, niekas nepatikės, kad jūs tikrai ir esate tas asmuo, kuriuo prisistatote. Tačiau kyla klausimas, ar kortelė iš tiesų nurodo jūsų unikalumą, tapatybę, kas jūs esate? Šiuo metu susidaro juokinga situacija, jog pats žmogus tėra priedas prie kortelės...
Tuo tarpu kalbant apie Bondiadas, pirmą kartą biometrijos sprendimus buvo galima išvysti 1983 metų filme „Niekada nesakyk niekada“ (ang. k. „Never Say Never Again“). Minėtame filme Džeimsas Bondas, norėdamas patekti į slaptą agentų būstinę, privalėjo pereiti kelis kontrolės ir tapatybės nustatymo punktus, kuriuose šnipas buvo identifikuojamas, nuskaitant jo akių rainelę ir delno antspaudą, o taip pat atpažįstant balso tembrą. Visos šios technologijos garantavo aukštą slaptos bazės saugumo užtikrinimo lygį. Nuo tada agentas 007 ir biometrija yra neatsiejami.
Tiesa, kiek nustebino naujas filmas apie Džeimsą Bondą „007 Operacija Skyfall“, kuriame įėjimas į slaptą agentų būstinę yra saugomas ypač primityviai – šalia durų budi sargybiniai. Kad ir kaip ten būtų, visgi Džeimsas Bondas lieka ištikimas biometrijos sprendimams ir šiame filme – pastarieji naudojami dviem būdais. Pirma, siekiant aktyvuoti specialų ginklą, buvo skenuojamas delno antspaudas. Galima tvirtai teigti, jog delno antspaudas yra viena unikaliausių žmogaus fizinių charakteristikų, todėl ir realiame gyvenime gali būti naudojamas aktyvuoti ypač galingus bei slaptus ginklus. Antra, pasinaudojant Londono metro esančiomis saugumo kameromis ir skenuojant veidus, buvo atpažintas ir identifikuotas filmo herojus. Tai taip pat labai realus asmens atpažinimo būdas, kuris naudojamas ne tik Vakarų valstybėse, tačiau ir pas mūsų kaimynus Latvijoje. Tiesa, dar tik demonstracinėje versijoje.
Kokie yra dažniausiai pasitaikantys mitai apie biometrijos technologijas kine ir realiame gyvenime?
Turbūt vienas gajausių ir žiauriausių mitų tas, jog žmogui galima išlupti akį, nukirsti pirštą ar kitą kūno dalį ir, pasinaudojus jo unikaliomis charakteristikomis, gauti materialinės naudos ar pasisavinti slaptą informaciją. Tokius pavyzdžius matome filmuose „Angelai ir demonai“ (ang. k. „Angels and demons“), „Visą griaunantis“ (ang. k. „Demolition Man“) ir kt.
Tačiau realybėje tai neveikia. Daugelis modernių technologijų yra susietos su gyvybe, nes reaguoja į pulsaciją, refleksus, temperatūrą, drėgmės koeficientą ir t. t. Tad „negyva“ kūno dalis biometrijos kontekste tampa beverte. Tuo akivaizdžiai galima įsitikinti biometrijos sprendimais naudojantis žiemą, nes į sušalusius pirštus technika reaguoja vangiau.
Esame kalbėję su žymiu akių chirurgu, kuris pripažino, kad apie akies obuolio transplantaciją niekada nebuvo girdėjęs bei tokią galimybę pavadino absurdiška. Kad akis tinkamai funkcionuotų, pirmiausia tinkamai turi veikti akių nervai, kurių prisiūti nėra įmanoma. Bent jau kol kas. Todėl toks bereikalingo smurto pateikimas kino ekranuose ir nerealių mitų kūrimas atrodo kiek keistai.
Galiu nuraminti ir tuos asmenis, kurie nerimauja ir mano, jog biometrija paremti sprendimai nėra saugūs, nes skenuojant piršto antspaudą neva padaroma jo nuotrauka, kuri vėliau panaudojama piktiems kėslams. Tai nėra tiesa, nes realybėje nuskaitomi tik tam tikri piršto antspaudo taškai, kurie užkoduojami į specialų algoritmą. Bandant juos atkoduoti, piršto antspaudo atkurti neįmanoma. Tad mitų yra daug ir visus vargiai išvardintume, tačiau dažnas jų neatitinka realybės.
Sakykite, ar biometrija naudotina tik identifikuojant žmones?
Tiesą sakant, ne vien žmones. Taikant biometriją, galima atpažinti bei žymėti stambesnius gyvūnus. Šiuo metu gyvūnai yra žymimi juos „čipuojant“, tačiau tai nėra labai humaniškas būdas ir esame vienintelė valstybė Europoje, kuri taip žymi gyvūnus. Tokia praktika ypač ydinga žymint brangius sportinius žirgus. Tad akies rainelės skenavimas yra kur kas humaniškesnis būdas žymėti gyvūnus, nes tai jiems sukelia kur kas mažiau skausmo ir streso. Tik tiek, kiek bet kuriam iš mūsų pozuojant prieš foto kamerą. Kitą vertus, labai svarbus ir efektyvumo veiksnys. Mes visi mylime gyvūnus ir daugelis turime šunį ar katę. Tačiau jų apskaita ir mokesčių surinkimas yra labai sudėtingas. Tad pasitelkiant biometrijos technologijas, galima išspręsti daugelį šių nesklandumų.
Kuriose kasdienio gyvenimo srityse dar gali būti naudojami biometrijos sprendimai?
Biometrijos technologijos šiuo metu naudojamos labai plačiai ir jas reikėtų skirti į dvi grupes: sprendimai, kurie naudojami viešajame sektoriuje, ir tie, kurie naudojami privačiame.
Kalbant apie viešąjį sektorių, biometrijos sprendimai plačiai pradėti taikyti muitinėse, pasienio tarnybose, o XXI a. pradžioje, susidūrus su terorizmo grėsme, jie paplito ir oro uostuose. Jeigu neseniai lankėtės Didžiojoje Britanijoje, greičiausiai matėte, jog yra dvi galimybės užsiregistruoti pasų kontrolės punkte – parodyti asmens dokumentą arba nuskenuoti akies rainelės duomenis. Pastarasis IT sprendimas turi dvejopą naudą. Visų pirma, užtikrina didesnį saugumą, nes sumažėja asmens tapatybės dokumentų pasisavinimo bei klastojimų atvejų, o antra – tai praktiška. Pamiršęs ar praradęs dokumentą asmuo, vis tiek bus identifikuojamas ir galės tęsti kelionę.
Ne išimtis ir švietimo įstaigos, pavyzdžiui, mokyklos. Štai Latvijoje „Agenskalns“ mokykloje kompanija „DPA“ įdiegė pirštų antspaudo skenavimo įrenginius ir taip išsprendė pašalinių asmenų patekimo į mokyklą, o kartu ir vagysčių, problemą. Moksleiviai, ateidami į mokyklą, turi užsiregistruoti, o išeidami – išsiregistruoti. Dar daugiau, taikant šią technologiją, galima sukurti vieningą duomenų bazę, kuri padėtų kontroliuoti mokinių lankomumą, bibliotekos knygų apskaitą, nemokamą maitinimą ir t. t. Labai svarbu, jog visus šiuos duomenis lengvai galėtų matyti tėvai, socialinės tarnybos bei kitos atsakingos institucijos.
Biometrija taip pat aktuali ir medicinoje, nutikus nelaimei arba esant sunkiai sužeistiems žmonėms. Gabendami pacientą į ligoninę, medikai, pasinaudoję biometrijos technologijomis, gali greitai ir paprastai sužinoti paciento ligos istoriją, kam jis alergiškas, kraujo grupę ir t. t.
Suprantama, kad biometrijos technologijos teikia didelę bei apčiuopiamą naudą ir privačiame sektoriuje, o ypač verslo segmente. Kiekvienoje įstaigoje, biure ar prekybos centre yra vaizdo kamerų, kuriomis galima fiksuoti ir identifikuoti žmones. Pritaikant biometrijos sprendimus, suformuojamas vadinamasis „tunelis“ prie įėjimų į pastatus, kuriuo einant nuskaitomas asmens veidas ar akių rainelė. Šiais laikais akies rainelės nuskaitymas yra labai pažengęs ir pastebimai skiriasi nuo to, kokį matome filmuose. Žmogui nebereikia priglausti akies prie specialaus įrenginio ir laukti keliasdešimt sekundžių, kol rainelė bus nuskaityta – dabar tai trunka tik apie 1,5 sekundės.
Toks akies rainelės nuskaitymas ypač padeda spręsti su saugumu susijusias problemas įvairiose įstaigose bei bendrovėse. Apsaugos darbuotojai, sėdėdami prie daugybės ekranų, fiziškai negali kontroliuoti visų asmenų judėjimo, jau nekalbant apie juos veikiančius subjektyvius faktorius, tokius kaip: alkis, nuotaika, psichologinė būsena ir, žinoma, nuovargis. Mokslininkų įrodyta, jog žmogus gali koncentruotai ir efektyviai išlaikyti dėmesį stebėdamas tam tikrus objektus tik apie porą valandų. Tad pasitelkiant IT sprendimus, galima sukurti duomenų bazę, kuri dėl biometrijos technologijų gali atpažinti anksčiau nusikaltusius ar grėsmę keliančius asmenis bei apie jų buvimą įspėti apsaugos darbuotojus. Tai efektyvi nusikalstamumą mažinanti priemonė.
Biometrijos sprendimai ypač aktualūs bankininkystės sektoriuje. Bankai, taikantys šią IT priemonę, gali efektyviau užtikrinti darbuotojų, savo klientų bei jų pinigų saugumą. Akivaizdu, kad šiais laikais vagys sugalvoja įvairiausių būdų, kaip pasisavinti mokėjimų kortelių duomenis – nuskaito magnetinę juostą, išvilioja PIN kodą ir t.t. Tad piršto antspaudo nuskaitymas pasitarnauja siekiant užtikrinti didesnį bankomatų saugumą. Juk piršto antspaudo nepamesi, o jo duomenų pasisavinti iš esmės nėra įmanoma. Tad įvairių kortelių atsisakymas pirmiausia yra patogus pačiam žmogui, nes išvengiama situacijų, kai kortelės yra pamirštamos namuose, nebereikia mokėti už kiekvienos kortelės išdavimą, administravimą ir kitas paslaugas.
Tačiau ar visa tai, apie ką su Jumis kalbėjome, neprieštarauja žmogaus teisėms ir laisvėms?
Biometrijos taikymą dažniausiai reglamentuoja atskirų valstybių tesės aktai. Tačiau privačiame sektoriuje šių technologijų taikymas ir naudojimas dažnai būna savanoriškas. Suprantama, kad situacija iš esmės yra dvilypė ir turi savų pliusų bei minusų. Vieną vertus, biometrijos sprendimai gali padėti užtikrinti viešąją rimtį, tvarką ir žmonių saugumą. Kita vertus, galime prisiminti Džordžo Orvelo kūrinį „1984“, kuriame atsispindi besaikė ir neproporcinga valdžios kontrolė. Tad ar gerbsime demokratiją, žmogaus teises, asmens privatumą ir kokiems tikslams taikysime šią pažangią technologiją, priklauso tik nuo mūsų pačių.