Vos tik cunamio banga 2011 metų gegužę nuplovė Japonijos pakrantę ir pažeidė Fukušimos reaktorius, netruko pasigirsti balsų, teigiančių, kad pusę amžiaus trukęs atomo pažabojimo eksperimentas baigėsi, rašo „Foreign Policy“.
Atominės elektrinės pagamina 15 proc. viso pasaulio sunaudojamos elektros energijos ir neišmeta į aplinką nė gramo šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Nepaisant to, kai kurios valstybės ruošiasi uždaryti savo atomines elektrines ir pereiti prie kur kas labiau teršiančių, tačiau mažesnę baimę keliančių energijos gamybos šaltinių.
Nuo avarijos Fukušimos elektrinėje prabėgo pusantrų metų. Tapo aišku, kad pirminės kalbos apie branduolinės energetikos pabaigą buvo pernelyg išpūstos. Taip, branduolinės energetikos priešininkų protestai tapo dažnesni. Vokietija viešai skelbia, kad nuo 2022 metų visiškai atsisakys branduolinės energetikos, o Japonijos vyriausybė rimtai svarsto galimybę ieškoti alternatyvių elektros energijos šaltinių. Nepaisant to, branduolinės energetikos pasaulis po avarijos liko beveik nepakitęs.
Šalyse, kurios negali patenkinti savo energetinių poreikių naudodamos vien tik tradicinį iškastinį kurą, branduolinė energetika tebėra vienintelė rimta alternatyva, galinti patenkinti elektros poreikius.
Kinija ir Indija sparčiai plečia branduolinės energetikos pajėgumus. Pietų Korėja taip pat nutarė didesnį energijos kiekį gaminti pasitelkiant atomines jėgaines.
Tuo pat metu tenka pripažinti, kad daugelyje išsivysčiusių valstybių, kurių ekonomikos auga lėtai, o poreikius tenkina iškastinis kuras, branduolinės energetikos plėtojimas sustojo. Vis dėlto reikėtų nepamiršti, kad šiose valstybėse dar iki Fukušimos tragedijos atominės energetikos vystymas buvo apmiręs. Ta pati Vokietija jau keletą dešimtmečių negali apsispręsti, ar atominė energetika jai yra priimtina. Šiuo metu aukščiausi Vokietijos politikai garsiai kalba apie atominės eros pabaigą, tačiau tiesa yra ta, kad kol kas buvo uždarytos tik pačios seniausios ir mažiausios atominės elektrinės, o visiškas atominės energetikos atsisakymas turėtų prasidėti nebent 2017 metais.
Po cunamio Japonija sustabdė visus savo reaktorius. Šis žingsnis itin daug kainavo šalies ekonomikai. Vis dėlto panašu, kad bent dalis reaktorių vėl bus įjungti. Vienas jų jau gamina elektros energiją. Pasigirsta raginimai įjungti dar daugiau reaktorių, nes šalies energetika tapo visiškai priklausoma nuo brangių importuojamų anglių, naftos ir dujų. Ilgus dešimtmečius Japonija galėjo didžiuotis prekybos pertekliumi, tačiau vos per vienerius energetinės krizės metus susidarė neregėtas užsienio prekybos deficitas.
Ironiška, kad po Fukušimos avarijos į dienos šviesą išlindo daugybė atominės energetikos šalininkų. Prieš branduolinę energetiką nukreiptos kampanijos ir nepalanki viešoji nuomonė atskleidė, kad visuomenė nesugeba vertinti tikrosios branduolinės energetikos rizikos.
Branduolinė energetika vis dar tebėra vienintelis elektros energijos šaltinis, galintis neteršdamas aplinkos pagaminti didelius energijos kiekius. Anglies, dujų ir naftos deginimas ne tik keičia klimatą, bet ir kenkia viso pasaulio žmonių sveikatai. Palyginti su šiais energijos šaltiniais, atominės energetikos keliama grėsmė yra nykštukinė. Kasmet maždaug 100 tūkst. žmonių miršta dėl oro užterštumo, kuris atsiranda kūrenant anglis. Tuo tarpu branduolinė energetika, per visą jos eksploatavimo laikotarpį pražudė 4 tūkst. žmonių. Daugelis jų žuvo dėl avarijos Černobylio atominėje elektrinėje.
Šiandienos žaliesiems būtų galima ilgai ir nuobodžiai aiškinti apie klaidingus jų prioritetus ir ginčytis dėl atsinaujinančios energetikos, kuri kol kas yra nepajėgi pakeisti tradicinio iškastinio. Visgi kur kas naudingiau būtų pasidomėti pagrindinėmis kliūtimis kelyje į atominės energetikos renesansą. Daugelis jų neturi nieko bendro su žaliųjų baimėmis.
Vystant branduolinę energetiką yra būtinos milžiniškos pradinės investicijos. Tuo tarpu anglies ar dujų deginimas nereikalauja tokių didelių kaštų. Dėl šios priežasties branduolinė energetika dar ilgai liks tik nišiniu elektros energijos šaltiniu. Norint sumažinti žmogaus poveikį pasaulio klimatui derėtų visiškai atsisakyti tradicinio iškastinio kurio, deja, branduolinės energetikos kaina yra pernelyg didelė, kad politikai pasiryžtų šiai aukai.
Besivystančio pasaulio energetiniai poreikiai auga kaip ant mielių. Šioms valstybėms reikia milžiniškų elektrinių, bet tuo pat metu jos pageidauja pigiausios elektros. Anglis vis dar tebėra pigiausias elektros energijos gamybos šaltinis besivystančiose šalyse, tad kol ši padėtis nepasikeis būtų naivu tikėtis, kad neturtingos šalys savanoriškai prisiimtų švarios energetikos naštą.
Didelę grėsmę atominei energetikai kelia ne tiek politikų baimė neįtikti rinkėjams, bet ekonominė realybė. Naujos atominės elektrinės dygsta besivystančiame pasaulyje, tuo tarpu Vakarų valstybėse atominė infrastruktūra sensta ir valdžia yra priversta prieš savo valią uždaryti seniausias elektrines. Toje pačioje Vokietijoje pažadai uždaryti atomines elektrines gali būti savalaikiai, nes šių reaktorių galiojimo laikas eina į pabaigą. Vos tik numatytas elektrinės eksploatavimo laikas pasibaigs politikai galės paskelbti apie atominės eros pabaigą ir girtis įgyvendintais pažadais. Mažai tikėtina, kad šias elektrines pakeis naujos, nes šiandien jų statyba Vakarams kainuoja pernelyg brangiai.
Politinių ir ekonominių priežasčių derinys gali lemti, kad ilgainiui atominės energetikos dalis pasauliniame energetikos pyrage ims mažėti, nes žmonijos energetiniai poreikiai augs sparčiau nei nauji atominiai reaktoriai.
Norint, kad atominė energetika pakeistų naftą, dujas ir anglį reikia sukurti pigesnes ir mažesnes branduolines technologijas.
Šiandien gimsta mažesni branduoliniai reaktoriai. Kai kurių dizainas yra nusižiūrėtas nuo tų, kurie yra naudojami atominiuose povandeniniuose laivuose. Kitų veikimas yra paremtas naujais fizikiniais atradimais branduolinio skilimo srityje.
Mažesni moduliniai reaktoriai bus statomi pigiau ir greičiau nei milžiniškos senos kartos elektrinės. Naujos kartos reaktoriai bus apsaugoti nuo išsilydymo, išskirs itin mažai branduolinių atliekų, aušinimui nenaudos vandens, reikalaus mažiau priežiūros, o jų kuras bus nenaudingas teroristams, kurie norėtų perdirbti tokią elektrinę į ginklą.
Kuriant naujos kartos reaktorius teks įveikti daugybę inžinerinių iššūkių. Prireiks daugybės tyrimų ir investicijų, kad būtų sukurtas komerciškai konkurencingas naujos kartos reaktorius. JAV turi pakankamai išteklių ir žinių, kad imtųsi kurti tokį reaktorių, deja, kol kas Amerikos branduolinė politika yra vykdoma vadovaujantis praėjusio šimtmečio dvasia. Ir toliau statomi didžiuliai bei itin brangūs naujos kartos lengvojo vandens reaktoriai. Panaši tendencija pastebima ir likusiame pasaulyje.
Daugiau nei 60 metų respublikonai ir demokratai vieningai palaikė atominės energetikos vystymą, tačiau pastaruoju metu šis entuziazmas ėmė nykti. Vis dėlto Baracko Obamos administracija nusipelno pagyrimo už dviejų eksperimentinių modulinių reaktorių palaikymą. Netrukus jie bus pastatyti Pietų Karolinos valstijoje. Tačiau to negana, JAV privalo pakeisti savo atominės energetikos politiką. Šiuo metu JAV branduolinės priežiūros komisija koncentruojasi tik į naujos kartos lengvojo vandens reaktorius ir nenori gilintis į alternatyvius pasiūlymus. Toks požiūris atsiliepia viso pasaulio atominei energetikai, nes kitos šalys stebi JAV atominių inovacijų kryptį ir seka jai įkandin.
Tuo tarpu asmenys atsakingi už branduolinės energetikos vystymą turėtų inicijuoti naujos kartos modulinių reaktorių vystymą, bandymus, demonstravimą ir komercializaciją. Reikia plėtoti platų reaktorių spektrą, kad tyrimų eigoje būtų galima išsirinkti tuos pavyzdžius, kurie užtikrins didžiausią naudą.
Artimiausioje ateityje besivystančios šalys ir toliau statys didžiulius tradicinius reaktorius, tačiau jų energetinis apetitas augs sparčiau nei branduolinės galimybės. Dėl šios priežasties augs naftos, dujų ir anglies suvartojimas. Kartu padidės ir aplinkos užterštumas. Energetinis skurdas gali neperžengti vienos šalies ribų, tačiau tokios valstybės tarša tampa viso pasaulio galvos skausmu, todėl Vakarų pasaulis privalo sukurti pigias branduolines technologijas, kuriomis galėtų pasinaudoti ir besivystantys kraštai.
Atominės energetikos renesansas negali įvykti per vieną naktį, tačiau norint išvengti neigiamų klimato kaitos pasekmių privalome sukurti pigius ir mažus naujos kartos reaktorius, kurie visam pasauliui užtikrintų pigią ir švarią elektros energiją.