Ar per pastaruosius mėnesius iš interneto nelegaliai parsisiuntėte dainų, filmų ar kitų autorinių kūrinių įrašų? Jei jūsų atsakymas „taip“, jūs – piratas. Jei „ne“ – melagis. Įsižeisti neverta, tiesiog šiais laikais kopijavimas (žinoma, tarp žmonių, kurių kompiuterinis raštingumas tai leidžia) tapo toks pats įprastas, kaip ėjimas į prekybos centrą.
Ar per pastaruosius mėnesius iš interneto nelegaliai parsisiuntėte dainų, filmų ar kitų autorinių kūrinių įrašų? Jei jūsų atsakymas „taip“, jūs – piratas. Jei „ne“ – melagis.
Įsižeisti neverta, tiesiog šiais laikais kopijavimas (žinoma, tarp žmonių, kurių kompiuterinis raštingumas tai leidžia) tapo toks pats įprastas, kaip ėjimas į prekybos centrą. Štai Švedijoje grupė žmonių įrodė, jog tai netgi šventas aktas, ir įteisino kopijuoti bei dalytis failais internetu mėgstančių žmonių religiją. Ir jie jau ne šiaip sau piratai, o kopimistai, kurių šventoji simbolika Ctrl+C ir Ctrl+V klaviatūros klavišų kombinacijos.
Lietuvoje tokios religijos dar nėra. Tad kaip įvardyti tuos, kurie neteisėtai siunčiasi filmus, mėgstamų atlikėjų albumus, žaidimus ir kitus kūrinius? Patys tuo užsiimantys neretai ir neieško jokio įvardijimo, tiesiog – visi taip daro. Šiek tiek kritiškesnio požiūrio (bet, neaišku, ar to paties nedarantys) – piratais. Radikaliau nusiteikusieji nepabijo žodžio „vagystė“.
Teisininkas, Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Mizaras teigia, jog akivaizdu – be leidimo naudotis autorinių kūrinių įrašais yra neteisėta, tačiau vadinti tuo užsiimančius asmenis nusikaltėliais ar vagimis irgi nederėtų. „Teisė turi ieškoti balanso atsižvelgiant į socialinę realybę, naujas technologijas ir visuomenės pokyčius. O verslas, kuris siūlo tuos kūrinius – galvoti apie alternatyvas, kaip juos patogiau būtų galima gauti legaliai. Nors naudojimasis kūriniais neatlygintinai yra tiek įgavęs pagreitį, kad kažin ar tų alternatyvių produktų suradimas padėtų greitai šią problemą išspręsti“, – abejoja V. Mizaras.
Iš atlikėjų, autorinių teisių turėtojų pusės į problemą žiūrintis grupės „Foje“ muzikantas Arnoldas Lukošius pasakojo, kam ir kada piratavimas gali būti naudingas. „Išeidami į armiją penkių dainų, įskaitant „Laužo šviesą“, įrašų kopijas padovanojome draugams, o kai grįžome, čia buvo daugybė garso perrašymo įstaigų, kurios kopijavo tas dainas už tam tikrą pinigų sumą. Pats radijo stoties „Pūkas“ direktorius Andriui (Mamontovui – IQ) gyrėsi, kad nemažą dalį jo namo pastatė „Laužo šviesa“. O mes iš to nieko neuždirbome“, – patyrimais dalijosi A. Lukošius.
Teisininko nuomone, „Foje“ ir kiti panašūs pavyzdžiai neturėtų būti lemiantys ieškant problemos sprendimų būdų. „Mąstymo kultūrą turime konstruoti kitu principu, ne remdamiesi individualiais, išimtiniais atvejais, kai kam nors pasiseka. Pats teisių turėtojas turi spręsti, kad jo kūryba yra atlygintinas rezultatų naudojimas, tai taip ir turėtų būti elgiamasi“, – įsitikinęs V. Mizaras. Jo nuomone, visi veiksmai kovojant prieš piratavimą turėtų būti nukreipti ne į asmenis, kurie siunčiasi įrašus, o į tuos, kurie sudaro galimybes juos gauti nelegaliai. Vartotojas, kuris dažniausiai yra jaunas žmogus, nes visada pajėgus suprasti, ar jis naudojasi legaliu, ar nelegaliu produktu. „Svarbu bendradarbiauti su telekomunikacijos įmonėmis, kurios taip pat bendrautų su teisių turėtojais“, – išeičių ieško teisininkas.
Nelegalus paprastumas
Šių metų pradžioje patvirtintas „tuščios laikmenos mokestis“ dar labiau sudrumstė vandenis. Kas tai – piratavimo įteisinimas ar kompensacijos autoriams būdas? „Įrašo atgaminimo asmeniniais tikslais kontroliuoti negalima. Tai supratus sumanyta bent iš dalies kompensuoti patiriamą žalą. Teoriškai įteisinamas piratavimas, nes leidžiama atgaminti, tačiau kalbama apie legalų produktą. Toks mokestis pritaikytas daugelyje užsienio šalių“, – teigia V. Mizaras.
Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA komunikacijos vadovas Marijus Širvinskas mano, jog „tuščios laikmenos mokestis“ nėra tobulas instrumentas, nes veikia gana biurokratiškai, tačiau kai nelegalūs įrašai yra taip plačiai platinami – kol kas nieko geresnio nėra sugalvota. „Banalu sakyti, bet reikėtų pradėti nuo visuomenės švietimo ir net elementarių prisipažinimų, tarp jų ir pačių atlikėjų, ar jie siunčiasi kūrinius nelegaliai. Bet iš esmės nemanau, kad be didesnės alternatyvų pasiūlos ir geresnio legalių kūrinių prieinamumo bus ko nors pasiekta“, – abejoja M. Širvinskas.
Išties įdomu, kad nelegaliai parsisiųsti įrašus dažniausiai būna paprasčiau nei legaliai – tam tereikia vos kelių paspaudimų, o nusipirkti – pradedant kreditine mokėjimo, baigiant specialia pirkėjo kortele.
„Pati industrija yra kalta, kad leido piratams platinti kopijas daug patogiau ir paprasčiau. Legali irgi gali dirbti, kad ieškotų to paprastumo. Nors dabar visai neseniai sužinojau, kad kartais ir legalus produktas pats savaime piratauja.
A. Mamontovas „iTunes“ pardavinėja savo albumus, bet ten iš kažkur atsirado Andrius Mamontovas ir jis pardavinėja Andriaus Mamontovo albumus. Tu sumokėsi už produktą, manysi, kad jis legalus, tačiau pats tave apvagia“, – nuomonės, kad legalu yra sąžininga, reliatyvumą įrodo A. Lukošius. Panašu, kad laikas, kai piratams pasirodys verta pirkti legalias įrašų kopijas, ateis dar ne taip greitai, o kol kas šis klausimas vis dar paliekamas sąžinei.
