Išgyvename trečiąją emigracijos bangą. Dažnai ekonomistai ir kitokie ekspertai vertina, kiek ši emigracija atneša žalos ir kiek naudos. Lietuvoje nelieka darbo jėgos – stringa pramonė, bet kadangi emigrantai parsiunčia į Lietuvą tiek pinigų, kad sudaro nemažą dalį BVP, tai ne taip jau ir blogai. Nors didžiausios tendencijos, sumos ir poveikiai yra maždaug įvertinti, neteko matyti, kad kas būtų svarstęs, kiek naudos ar žalos padaro mokslininkų emigracija.
Išgyvename trečiąją emigracijos bangą. Vadinamieji ekonominiai migrantai važiuoja iš Lietuvos tam, kad už tą patį arba mažesnės kvalifikacijos reikalaujantį darbą uždirbtų daugiau. Dažnai ekonomistai ir kitokie ekspertai vertina, kiek ši emigracija atneša žalos ir kiek naudos. Lietuvoje nelieka darbo jėgos – stringa pramonė, bet kadangi emigrantai parsiunčia į Lietuvą tiek pinigų, kad sudaro nemažą dalį BVP, tai ne taip jau ir blogai. Nors didžiausios tendencijos, sumos ir poveikiai yra maždaug įvertinti, neteko matyti, kad kas būtų svarstęs, kiek naudos ar žalos padaro mokslininkų emigracija.
Tie, kuriuos pažįstu
Deja, turiu patirties tik vienoje srityje – lazerių ir fotonikos mokslinėje ir gamybinėje rinkoje. Kita vertus, šis segmentas sudaro gana žymią dalį Lietuvos mokslo ir aukštųjų technologijų pramonės sektoriaus. Kartu su biotechnologijomis lazeriai statomi inovacinių krypčių priešakyje. Taigi dirbant lazerių technologijų srityje pavyko susipažinti ar bent jau sužinoti apie daugelį išvykusių lazerininkų, kurie sėkmingai dirba užsienio universitetuose ir kompanijose. Ir ne tik dirba, bet nepamiršta ir savo gimtinės. Pabandysiu įvardinti pagrindinius vardus ir jų nuopelnus padedant lazerių kompanijoms Lietuvoje, tuo pačiu ir valstybei. Apie vienus žinau daugiau, kitus mažiau, tad bandau viską sudėti į krūvą.
Dr. Almantas Galvanauskas – šviesolaidinių lazerių ekspertas, ilgus metus dirbęs vienoje sėkmingiausių JAV lazerių korporacijų – „IMRA America“. Šiuo metu Almantas dėsto Mičigano Universitete. Esant progai, jis stengiasi atvykti į Lietuvos lazerininkų organizuojamus renginius, su kolegomis dalijasi patirtimi ir įžvalgomis. Gaila tik, kad išradimai, jų suskaičiavau bent 28, kurių sukūrime jis dalyvavo, užpatentuoti ne Lietuvos kompanijų vardu.
Dr. Gerdenis Kodis – Arizonos Valstijos Universiteto mokslo darbuotojas ir asistuojantis profesorius. Dirba dirbtinės fotosintezės srityje, kitap tariant, perspektyvinė saulės energetika. Šis mokslininkas net tiek naudingas Lietuvai savo mokslo darbais, bet komercine veikla, kuria jis užsiima šalia darbo universitete. Konkrečiai, prieš keletą metų Gerdenis ėmėsi atstovauti kompaniją UAB Altechna, kuri iki tol atstovo JAV neturėjo. Toks pardavimo kanalas, kai savas žmogus būna netoli galutinių klientų sukuria didelę vertę.
Dr. Saulius Juodkazis – profesorius Swinburne’o Universitete Australijoje. Jo pastangomis Australiją pasiekia lietuviškos lazerių technikos. Taip pat šis mokslininkas įdeda daug pastangų, kad jungtinės tyrimų programos būtų vykdomos su Lietuvos mokslininkais bei kompanijomis, o Swinburne sukurtų technologijų komercializavimu rūpintųsi lietuviškos kompanijos. Tai labai aktyvus mokslininkas, skaitantis pranešimus tarptautinėse konferencijose ir publikuojantis daugybę mokslo straipsnių – ir ten lietuviai kolegos dažnai paminimi kaip bendradarbiai.
Ričardas Buividas – Sauliaus kolega, Svinburne’o Universiteto doktorantas. Pagrindinė jo darbų kryptis – lazerių taikymai mikroapdirbime. Panaudodamas trumpų impulsų lazerį, Ričardas kuria jutiklius, kurių komercializavimui tikimasi bendradarbiauti su lietuviškomis įmonėmis.
Martynas Beresna ir Mindaugas Gecevičius – doktorantūros studentai Sauthamptono universitete. Eksperimentams naudoja lietuvišką lazerį PHAROS kuriuo atlieka skaidrių medžiagų tūrinį žymėjimą. Ši technologija leidžia sukurti naujus optinius elementus ar net stikle įrašomą atmintį. Šių jaunųjų mokslininkų bei Lietuvai neabejingo jų profesoriaus Peter Kazanskyj dėka sukurtos technologijos patikėtos komercializuoti Lietuvos lazerinių technologijų kompanijai UAB „Altechna R&D“. Taip pat kompanija IAM consultants šiai universiteto grupei atliko patento aprašymo rengimo darbus.
Dr. Egidijus Vanagas – ilgą laiką Japonijoje dirbęs lietuvis vadovavo lazerinių sistemų gamintojui „Laser Systems“. Ši kompanija savo sistemose naudojo lietuviškus lazerius bei kitus Lietuvoje sukurtus optinius prietaisus bei programinę įrangą. Kažkuriais metais dėl šio bendradarbiavimo lazerių eksportas sudarė didžiąją dali viso Lietuvos eksporto į Japoniją.
Dr. Valdas Pašiškevičius – Švedijos Karališkojo Technologijų Instituto profesorius ir tyrimų krypčių vadovas. Aukštas akademines pareigas užimantis lietuvis taip pat dalyvauja Lietuvos lazerininkų gyvenime.
Yra ir daugiau šioje srityje gerbiamų ir žinomų vardų: Audrius Beržanskis, Rimas Juškaitis, Andrius Baltuška, Vygantas Mizeikis ir daug kitų – visi jie palaiko ryšį su Lietuvos kolegomis ir esant galimybei visada padeda – pradedant patarimu, baigiant pagalba parduoti sudėtingus lazerinius prietaisus užsienio universitetams ir pramonės klientams. Visi šie žmonės yra lazerių verslo ambasadoriai.
Baigę mokslus grįžta daryti verslo
Šių metų pradžioje pasklido žinia apie naują precendentą – trys broliai Dominykas, Augustinas ir Kristijonas Vizbarai ėmėsi Lietuvoje kurti dar vieną aukštųjų technologijų verslą. Padedami rizikos kapitalo investicijoms ir pasinaudodami ES fondų parama, broliai steigia daugiau nei 10 mln. lt. kapitalo įmonę, kuri gamins puslaidininkinius lazerius. Su šiame straipsnyje vystoma tema tai siejasi tuo, kad du iš brolių – Kristijonas ir Augustinas tik šiuo metu baiginėja daktaro disertacijas, kurias ginasi Vokietijoje, Valterio Šotkio Institute. Šis atvejis parodo, kad baigus prestižines studijas, Lietuva atrodo gana patraukli šalis verslui kurti.
Kas geriau Lietuvai?
Svarbiausias klausimas, kurį reikėtų iškelti ir pabandyti atsakyti skamba taip: „kas naudingiau – išvykę mokslininkai-ambasadoriai ar pasilikę, prie vieno mikroskopo alkūnėmis besidaužantys mokslo darbuotojai?“
Per paskutinius kelis metus Lietuvos mokslininkams pavyko gerokai atsinaujinti aparatinę bazę, įsirengti modernesnių laboratorijų. Pagaliau artėja metas, kada kiekvienas mokslininkas turės bent truputį erdvės ir techninių galimybių kūrybai. Atrodytų gaila, kad tokie gabūs mokslininkai išsivažinėjo, bet iš kitos pusės kyla klausimas, ar esant elementarių instrumentų stygiui jie būtų tiek pasiekę, kiek pasiekė būdami užsienyje? Bijau, kad ne.
Mano akimis, dabar formuojasi gražios tradicijos – išvykėliai bando padėti pasilikusiems. Jie reklamuoja lietuviškas kompanijas ir dalijasi patirtimi su jaunąja mokslininkų karta, kuri auga čia, turėdama visai kitas sąlygas nei prieš 20 metų. Nors tų patentų, kurie neatiteko Lietuvos kompanijoms, ir gaila, jaučiu, kad viskas bus gerai ir kad visa šita situacija visgi susiklostė Lietuvos naudai.
