Medicinos įstaigas turinti sujungti elektroninė sistema nesėkmingai kuriama ištisą dešimtmetį. Kur esminės kliūtys?
Specialiai e. sveikatos projektui skirtas tinklalapis esp.sam.lt jau senokai neveikia. Valstybės kontrolės periodiškai atliekamų auditų išvados bemaž nesikeičia: projekto vykdymas įstrigęs, skirtos lėšos naudojamos nerezultatyviai, numatyti tikslai nepasiekti, planuotos funkcijos neveikia. Keletą metų trunka teismų procesai su įmonėmis, turėjusiomis įdiegti elektronines sistemas, numatytas e. sveikatos projektuose. Šis projektas galėtų rimtai pretenduoti į „amžiaus nesėkmės“ vardą, bent jau elektroninės erdvės projektų kategorijoje.
Nacionalinės elektroninės sveikatos informacinės sistemos kūrimas pirmą kartą inicijuotas dar 2001 m., tačiau po 10 metų, kaip konstatavo Valstybės kontrolė, jį vėl teko pradėti iš pradžių. „Sveikatos apsaugos ministerijos pamokos ir patirtis kuriant e. sveikatos sistemą kainavo 34 mln. litų“, – teigiama Valstybės kontrolės audito išvadoje, parengtoje pernai birželį. 15,2 mln. litų iš šios sumos buvo panaudota nerezultatyviai arba, paprasčiau tariant, – iššvaistyta.
Tačiau 2011 m. birželio 7 d. Seimas priėmė Sveikatos sistemos įstatymo pataisą, kuria dar kartą iš naujo pamėginta įtvirtinti Lietuvos e. sveikatos sistemą. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu dar 2011 m. kovo 28 d. buvo patvirtintas naujas e. sveikatos funkcinės, techninės ir programinės įrangos architektūros modelis. Jame, kaip ir anksčiau, numatyta sujungti įvairius duomenų registrus, kaupti elektroninius pacientų sveikatos įrašus (vadinamąsias medicinines korteles), naudotis elektroninio recepto funkcijomis, sveikatos specialistams – saugoti ir naudotis medicininių vaizdų ir signalų duomenų baze. Kitaip tariant, e. sveikatos projektas turėtų būti didelis gėris visiems – pacientams, farmacininkams ir gydytojams. Tačiau, nepaisant numanomų teigiamų projekto rezultatų, jis nejudėjo iš vietos.
Kas kaltas?
Pirmoji stambi finansinė injekcija e. sveikatos sistemai diegti Pasaulio banko skirta dar 2005 m. projektui „Nacionalinė elektroninė sveikatos sistema“, arba NESS-1. Tačiau tuo metu nebuvo nei supratimo, kaip turi būti vykdomas projektas, nei teisinės dokumentacijos, nei darbų pasidalijimo, ir pinigai pradėti įsisavinti be visų šių dalykų. „Be juridinės bazės projektas buvo pasmerktas žlugti“, – teigia Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) kancleris Rimantas Remeika, pastaraisiais metais koordinuojantis e. sveikatos projektą. Tuomet buvo bandoma praplėsti sistemos funkcijas, atsirado projektas NESS-2. Šio projekto įgyvendinimo metu, jau remiamo ES struktūrinės paramos fondų, iki 2008 m. buvo sukurtos informacinės sistemos didžiosiose Lietuvos gydymo įstaigose. „Tais pačiais metais buvo padaryti protu nesuvokiami sprendimai, kuomet projektas, kuriam jau buvo skirta ES parama, buvo išskaidytas ir dalis šio projekto perkelta į Valstybinę investicinę programą, iš kurios buvo numatyta skirti 3,5 mln. litų, reikėjo sujungti bei leisti keistis funkcionalumais visoms gydymo įstaigoms. Dėl to buvo užstrigę darbai, o projektą turėjusi įgyvendinti bendrovė „Etnomedijos Intercentras“ bylinėjasi su SAM dėl atliktų darbų ir jų apmokėjimo“, – pasakojo ministerijos kancleris.
Tokia situacija labai palanki terpė įvairiems gandams ir sąmokslams plisti – nuo elementaraus nemokšiškumo ar įtarimų korupcija, iki visuotinio gydytojų nenoro atsisakyti archajiškų popierinių medicinos kortelių, nes jos leidžia paslėpti gydytojų klaidas, išplėšti ar įklijuoti papildomą lapelį ir taip saugoti gydytojų reputaciją net mirtinų klaidų atvejais.
„Įdiegus bet kurį visa apimantį e. sveikatos projektą – vaizdų apsikeitimo sistemą, išankstinę registraciją, elektronines medicinines korteles ar elektroninius receptus – viskas perkeliama į viešumą ir tai jau nebėra kažkurios vienos gydymo įstaigos nuosavybe, kuria jie gali dangstytis, ir šis aspektas stabdo e. sveikatos plėtrą“, – teigia R. Remeika.
Naujas startas
Pirmieji žingsniai e. sveikatos projektui atnaujinti realiai padaryti tik šių metų gegužės viduryje, kai buvo pasirašyta trišalė sutartis tarp Centrinės projektų valdymo agentūros, Sveikatos apsaugos ministerijos ir Informacinės visuomenės plėtros komiteto. Pasak R. Remeikos, nuo 2009 m. buvo taisomos įvairios klaidos, kai kuriais atvejais trūko teisinės reglamentacijos projektui įgyvendinti. Per pastaruosius metus buvo paskirti nauji duomenų tvarkytojai, atsirado galimi sistemų savininkai. Vyriausybės nutarimu, valstybinė įmonė Registrų centras tapo svarbiausia e. sveikatos sistemą koordinuojančia institucija.
R. Remeika kaip pagrindinę priežastį, stabdžiusią e. sveikatos sistemos kūrimą, nurodo projektą administravusių valdininkų kompetencijos trūkumą: „Nebuvo priimti reikalingi sprendimai: kas valdo informacines sistemas, kas įgyvendina jų diegimą ir kas už ką atsako. Tai paprasčiausios administravimo klaidos.“ Kita vertus, pripažįstama, kad e. sveikatos projektai sudėtingi ne dėl techninių sprendimų, o labiausiai – dėl politinės valios trūkumo. Be to, netrūksta ir konkurencijos tarp įmonių, diegiančių šiuos projektus ir stabdančių viena kitos pastangas užbaigti konkursus.
Atskirai – greičiau
Stringantis nacionalinis e. sveikatos projektas verčia didžiąsias Lietuvos sveikatos įstaigas savarankiškai diegti savo sistemas. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose per pastaruosius penkerius metus buvo įdiegtos elektroninės registracijos sistema, elektroninė ligos istorija, kurioje kaupiami laboratorinių ir instrumentinių tyrimų aprašymai, operacijų protokolai, epikrizės ir kiti elektroniniai klinikiniai dokumentai. Patys medikai gali naudotis elektroninių vaizdų duomenimis ir jais dalytis su kolegomis.
Kaip teigia Santariškių klinikos vyriausiasis specialistas informacinėms technologijoms Romualdas Kizlaitis, sistema turi pretenzijų tapti nacionaline, kurioje pacientai galėtų vartyti ne tik Santariškių klinikose sukurtus klinikinius dokumentus, bet ir kitose šalies įstaigose daromų tyrimų atsakymus bei išrašus. Panašias sistemas, pavyzdžiui, pacientų registraciją, diegia arba jau naudojasi ir kitos didžiosios nacionalinės sveikatos įstaigos – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikos, Klaipėdos universitetinė ligoninė ir kitos, tačiau jos dažniausiai veikia lokaliai.
Kaip pastebi Valstybės kontrolės auditoriai, sveikatos paslaugos į e. erdvę perkeltos didžiųjų gydymo įstaigų ir privačių sveikatos priežiūros įstaigų iniciatyva, o ministerijos nuo 2000 m. vykdyti e. sveikatos kūrimo darbai buvo nerezultatyvūs.
Pati Sveikatos apsaugos ministerija taip pat linkusi pasinaudoti jau sukurtais rezultatais. Pavyzdžiui, ministerija dar 2010 m. numatė panaudoti Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų vykdytų struktūrinės paramos projektų rezultatus ir įdiegus papildomas integracines priemones pradėti eksploatuoti sistemą, apimančią jau anksčiau numatytas nacionalinio lygmens e. sveikatos funkcijas. Tačiau kol kas (2011 m.) Valstybės kontrolės audito metu nustatyta, kad šia galimybe iš dalies galėjo naudotis tik 5,7 proc. visų asmens sveikatos priežiūros įstaigų (arba 80 iš 1404).
Kas valdo?
Vis dėlto esminė problema, kaip teigia R. Remeika, nacionalinių sistemų negali valdyti atskiros ligoninės. „Gydymo įstaigos yra viešosios įstaigos, o e. sveikatos projektai – valstybiniai, todėl ir jų valdymą turi užtikrinti valstybės įgaliota institucija. Negali viešoji įstaiga atstovauti valstybei. Taip kyla konkurencija, kas valdys visus tuos respublikinius projektus – čia iškilo ir Santariškių klinikų ambicijos. Reikia pripažinti, kad jie yra labai daug pasiekę elektroninių projektų srityje, tačiau jie panoro valdyti ir visus valstybinius projektus, gali būti, kad dėl to buvo trukdoma priimti kai kuriuos sprendimus ir, pavyzdžiui, perkelti į Ligonių kasas tam tikras funkcijas“, – komentavo R. Remeika.
Santariškių klinikų vyriausiasis specialistas informacinėms technologijoms R. Kizlaitis stebisi tokiais ministerijos atstovų priekaištais, nes Santariškių klinikos visiškai priklausomos nuo ministerijos: „Mes kaip tik siekiame, kad e. sveikatos sistema būtų kuo plačiau naudojama, nes esame tikrai nemažai investavę į savo technologijas, žmones ir turime daug patirties. Santariškių klinikos ne pirko licencijas, o kūrė savo sistemas, kurios tapo Sveikatos apsaugos ministerijos nuosavybe. Mes siūlome naudotis mūsų patirtimi, siūlome, kad kitos sveikatos įstaigos naudotųsi jau mūsų sukurtomis paslaugomis.“
Santariškių klinikų patirtis – tai ne tik technologiniai sprendimai, bet ir kompleksinis požiūris, kaip reikia naudotis sistemomis. R. Kizlaičio teigimu, turi būti aiškūs nacionalinės sistemos valdytojai, galbūt net su konkrečiomis pavardėmis, o ne tik institucijos pavadinimu. Jis pripažino, kad Registrų centras, kuriam pavesta koordinuoti įvairius e. sveikatos registrų kūrimo procesus, turi daug patirties kuriant nacionalinius registrus, tačiau abejojo, ar bus lengva tvarkyti medicininių funkcijų sistemas, su kuriomis niekada nėra susidūrę.
Vis dėlto, kaip teigė R. Remeika, jau sukurtos atskirų ligoninių sistemos bus panaudotos ir integruotos per centrinę duomenų bazę. Anot R. Remeikos, dabar bus pradedamos rengti specifikacijos, skelbiami konkursai, o atsikvėpti bus galima tada, kai bus baigti konkursai, „jei vėl neįvyks kokių nors nesusipratimų“. Visi projektai, kuriems skelbiami konkursai, turės būti baigti per 30 mėnesių. Tačiau patirtis neleidžia su dideliu optimizmu tikėtis, kad jokių nesusipratimų neįvyks. Nacionaliniams ir savivaldybių e. sveikatos paslaugų projektams vykdyti iki 2013 m. yra suplanuota 101,3 mln. litų ES struktūrinės paramos ir valstybės biudžeto lėšų. Ši suma – beveik tris kartus didesnė, nei e. sveikatai skirta per pirmuosius dešimt metų, tad konkurencija dėl jos įsisavinimo bus dar didesnė. Netikėtumų rizika – taip pat.