Vikipasaulis

Vikipedijos pavyzdys parodė, kaip efektyviai daugybė žmonių, dalydamiesi žiniomis, gali sukurti didžiulę enciklopediją. Panašų modelį galima pritaikyti ekonomikoje. Tai – „Vikinomika“.

Terminą „Vikinomiką“ sukūrė Donas Tapscottas, kartu su Anthony D. Williamsu 2006 m. išleidę knygą „Vikinomika – kaip masinis bendradarbiavimas viską keičia“ (angl. „Wikinomics – How Mass Collaboration Changes Everything“). Joje aprašomos neįtikėtinos sėkmės istorijos ir masinio bendradarbiavimo veikimo principas.

Kiniškoji sėkmės istorija

1989 m. į Tiananmenio aikštę Kinijoje susirinkę šalies gyventojai, įkvėpti Hu Jaobango kovos už demokratiją ir prieš korupciją, norintys ekonominių ir politinių reformų, protestavo prieš valdžios politiką ir drąsiai stojo prieš tankus. Tąkart Komunistų partija žiauriai susidorojo su protestuotojais.

Tačiau šalies ekonominė politika darėsi vis liberalesnė. Vos po trejų metų iki tol niekam nežinomas, Kultūrinės revoliucijos laikais priverstinio darbo stovyklose dėl kapitalistinių idėjų kalėjęs Yinas Mingshanas investavo 200 tūkst. juanių (dabartiniu kursu – 88 tūkst. litų) ir atidarė motociklų taisymo dirbtuves, kuriose dirbo aštuoni žmonės. Mažos dirbtuvės virto „Lifan Group“ – viena didžiausių motociklų ir automobilių gamintojų šalyje, įsikūrusių Čongčingo metropolyje. Kompanijoje dirba 14 tūkst. darbuotojų, ji per 18 metų labdarai paaukojo 77,83 mln. juanių (dabartiniu kursu – 34 mln. litų). 73 metų Y. Mingshanas 2011 m. rudenį turtingiausių Kinijos žmonių sąraše buvo 135-as.

Ši istorija galbūt nebūtų įvykusi, jei ne Kinijoje susiklosčiusi terpė tarpusavio bendradarbiavimui. Skirtingai nei tradicinėse gamybos grandinėse, Kinijoje motociklų pramonė susideda iš daugybės mažų kompanijų, kurios bendradarbiauja dizaino ir gamybos srityse. Atrodytų, kad tai – tiesiausias kelias į chaosą ir bankrotą, tačiau ši keista sistema leidžia gaminti greičiau ir pigiau. Žinoma, prie to prisidėjo ir specifinės sąlygos: kitų šalių gamintojams į Kinijos rinką leista įeiti tik 1980 m. ir tai su viena sąlyga – šie negalėjo statyti savo gamyklų. Liko vienintelis kelias – bendradarbiauti su vietos gamintojais, jiems suteikiant licencijas gaminti užsieniečių produktus.

Rinkoje dominavusios „Yamaha“, „Honda“, „Suzuki“ greitai pavertė Kiniją didžiausia motociklų gamintoja pasaulyje. Tačiau šalies perėjimas iš planinės į pusiau rinkos ekonomiką japonų dominavimą apvertė aukštyn kojomis – naujai besisteigiančios privačios bendrovės, kurių viena buvo „Lifan“, perėmė valstybines bendroves ir pritaikė per daug metų išmoktą gamybos techniką. Svarbi tokios gamybos taisyklė – grubus dizainas, leidžiantis atskirų detalių gamintojams keisti bet kurį tarpinio ar galutinio produkto elementą, išlaikant tą patį dizainą. Užuot kopijavę japonų gamintojus, kinai tobulina detales ir taip dar labiau didina savo gaminamų produktų vertę rinkoje.

Platininė idėja auksui rasti

Kita istorija – apie mažą Toronte įsikūrusią aukso kasybos kompaniją, kuri stovėjo ant bankroto slenksčio. Daugybė analitikų bendrai kūrė niūrios ateities planus penkiasdešimtmetį mininčiai verslovei šalia Raudonojo ežero, Ontarijaus provincijoje. Mažėjanti aukso gavyba grasė į užmarštį nusitempti ir kasyklą valdančią „Goldcorp“, bet viskas pasikeitė, kai kompanijos savininku tapo Robas McEwenas. Jis skyrė 10 mln. JAV dolerių tolesniems geologiniams tyrinėjimams Šiaurės Ontarijuje.

Po to žengtas dar drąsesnis žingsnis. 2000 m. kovą R. McEwenas viešai paskelbė kompanijos ataskaitas bei įvykdytų tyrimų duomenis ir pažadėjo beveik 600 tūkst. JAV dolerių premiją tam, kas tiksliausiai nustatys aukso klodų vietą daugiau nei 222 kvadratinių kilometrų plote. Iššūkį priėmė daugiau nei 1 000 žmonių iš 50 šalių, pradėję atidžiai analizuoti gautą informaciją.

Konkurso sėkmė buvo stulbinanti – pagal gautus pasiūlymus identifikuota 50 naujų paieškos vietų, iš kurių 80 proc. buvo pakankamai aukso. Kompanijos vertė staiga pakilo nuo 100 mln. iki 9 mlrd. JAV dolerių.

Idėja R. McEwenui kilo išgirdus apie „Linux“ operacinę sistemą, kuri kuriama naudojantis atviruoju kodu, leidžiančiu kūrinį tobulinti ir juo naudotis visiems norintiems be jokio mokesčio ar apribojimų. Šiuo pagrindu sukurtas socialinis tinklapis „MySpace“, vaizdo įrašų portalas „Youtube“, o bene dažniausiai aptinkamas pavyzdys – Vikipedija. Jos įkūrėjas Jimmy Walesas pirmiausia buvo įkūręs vienos didžiausių internetinių enciklopedijų prototipą – „Nupediją“, kurios straipsnius taip pat galėjo rašyti visi norintys, bet tikrinti turėjo gerai apmokami tos srities specialistai, remdamiesi sudėtinga tikrinimo sistema. Tokia sistema nedavė lauktų rezultatų – po metų „Nupedija“ turėjo vos 24 straipsnius.

Prisvilus pirmam blynui, imtasi kitokios strategijos ir leista paprastiems vartotojams ne tik rašyti, bet ir redaguoti straipsnius. Per pirmą mėnesį Vikipedija sulaukė 200 straipsnių, o per metus – 18 tūkstančių.

Priešprieša kapitalizmui

„Vikinomijos“ termino autorius D. Tapscottas, kalbėdamas apie Vikipediją kaip pavyzdį, kai niekada vienas kito nematę tūkstančiai žmonių sukuria tokį internetinį produktą, ir primindamas trečią pagal dydį motociklų gamintoją – „Lifan“, sudarytą iš daugybės mažų kompanijų, retoriškai klausia, kas mūsų laukia.

Pasak jo, keturi stulpai, ant kurių laikosi visa idėja – atvirumas, jungimasis keistis ištekliais, dalijimasis ir veikimas globaliai – ne tik suteiks galimybių kurti inovacijas ir siekti gerovės, bet ir taps pagrindu informavimo bei švietimo sistemose ir netgi gali tapti valstybių ir visuomenės valdymo įrankiu. Žinoma, eidamos šiuo keliu kompanijos rizikuoja prarasti savo pagrindines vertybes, išradimus, verslo strategiją, esamos situacijos kontrolę. Tačiau, kaip teigia D. Tapscottas, protingos kompanijos sugalvos, kaip išspręsti šią dilemą, o vienas būdų – prisijaukinti klientus, kad šie užimtų svarbias pozicijas naujų produktų ir paslaugų kūrime. Panašiai daro Suomijos kompanija „Nokia“, kurios tinklalapyje „Nokia Beta Labs“ mobiliųjų telefonų naudotojams leidžiama testuoti ir tobulinti programų negalutines versijas.

Tačiau naujasis modelis prieštarauja kapitalistinės sistemos dogmoms. Knygos autoriai svarsto, kad kapitalizmas vien dėl savo siaurumo apskritai yra ne bendradarbiavimui sukurta sistema – kapitalas yra įneštas vieno ar grupės asmenų, kurie ir dalijasi gautą pelną. „Vikinomijoje“ naudą dalijasi visi sistemos dalyviai.

Pinigai iš niekur neatsiranda

Reklamos agentūros „VRS WPI Vilnius“ internetinių projektų vadovas Tadas Pukas taip pat mano, kad be emocinių, psichologinių ar galbūt materialinių paskatinimų ši sistema negali egzistuoti. Tačiau tai gali ateiti ir vėliau: „Kad ir „Linux“ operacinė sistema – lyg mokykla, kurioje vykdytą veiklą vėliau gali parodyti savo gyvenimo apraše, kad „štai, aš prisidėjau prie šio projekto“. Padėjau, gavau žinių, o iš tiesų tai panaudojau savo komerciniams tikslams.“

Pašnekovo nuomone, „Vikinomika“ turi ateitį, nors ją dabar temdo finansavimo problemos: „Vis dėlto matome, kad tokia veikla vienaip ar kitaip turi būti finansuojama, nes ir ta pati „Linux“ neįsisuko iki „Microsoft“ ar „Apple“, kurios yra visiškai uždaros komercinės sistemos, apimčių. Vikipedija taip pat susiduria su finansavimo problemomis. Žmonių ten dirba nedaug, bet svetainei išlaikyti reikia didelių pinigų. Tokiems produktams gali būti sunku.“

ISM universiteto rektoriaus Nerijaus Pačėsos manymu, Lietuvoje pritaikyti „Vikinomikos“ modelį būtų gana sudėtinga: „Trukdo atvirumo stoka, nes vis dar gyvename gana uždaros ekonomikos sąlygomis mąstymo prasme. Atrodo, kad, kažką padarius, tuojau pat tai bus nukopijuota, to bijoma ir užsidaroma, kai, tuo tarpu, pasaulis pasidarė toks atviras, kad uždarumas nebeveda niekur.“

Pavyzdžiui, geriausi pasaulio universitetai leidžia internetu laisvai žiūrėti paskaitas, rengia nemokamas paskaitas. Atrodytų, kad kiti galėtų tą turinį kopijuoti, tačiau per laisvą prieigą atsiranda daugybė pasiūlymų universitetams, kaip ir ką jie galėtų tobulinti.

Pašnekovo manymu, Lietuvoje galbūt ir yra „Vikinomikos“ pavyzdžių, bet jie nėra labai matomi. Tokių užuomazgų yra žiniasklaidoje: „Naujienų portalai pasitelkia labai plačias mases, kurios kuria turinį ir sutelkia savo patirtį, žinias, bando tai perkelti kitiems ir turi prieigą tai daryti. Pavyzdžiui, „Delfi“ naujienų portalas turi prieigą reikšti nuomonę. Tačiau riba yra slidi, nes reikėtų kalbėti apie tuos, kurie kuria vertingą turinį ir turi galimybę tai daryti patys.“