Pasaulyje įsitvirtinus naujosioms technologijoms specialistai prabilo ne tik apie jų privalumus, bet ir apie neigiamą poveikį augančios kartos vaizduotei. Nustatyta, kad šiuolaikiniai vaikai gali skirti kur kas mažiau spalvų nei jų bendraamžiai prieš 10 metų, jie nebesugeba įsivaizduoti jiems nupasakoto vaizdelio, tačiau užverčiami begaliniais informacijos srautais. Anot mokytojų, šiandieniniai vaikai nuo mažumės įpratę daug ką gauti jau „sukramtytų“ vaizdų pavidalu, todėl jų mąstymas keičiasi.
Pasaulyje įsitvirtinus naujosioms technologijoms specialistai prabilo ne tik apie jų privalumus, bet ir apie neigiamą poveikį augančios kartos vaizduotei. Nustatyta, kad šiuolaikiniai vaikai gali skirti kur kas mažiau spalvų nei jų bendraamžiai prieš 10 metų, jie nebesugeba įsivaizduoti jiems nupasakoto vaizdelio, tačiau užverčiami begaliniais informacijos srautais. Anot mokytojų, šiandieniniai vaikai nuo mažumės įpratę daug ką gauti jau „sukramtytų“ vaizdų pavidalu, todėl jų mąstymas keičiasi.
Didžiausia bėda, kad vaikai nebesugeba kurti vaizdų
Auklėjimo ekspertė Gloria De Gaetano buvo sukrėsta istorijos, kuria su ja pasidalino antrokų mokytoja. Pradėjusi skaityti vaikams pasaką, pastaroji sulaukė vieno berniuko klausimo, ką jis tuo metu turėtų daryti. Kai mokytoja pasakė, kad tereikia klausytis, vaikas sumišo. Tuomet ji paprašė pasitelkti vaizduotę ir stebėti paveikslėlius, kurie atsiranda jo galvoje klausantis pasakos. Bet šis tik liūdnai papurtė galvą. Berniukas nematė jokių paveikslėlių.
Anot ekspertės, vyresnės kartos žmonėms gali atrodyti, kad skaitant knygą ar klausantis istorijos matyti tam tikrus vaizdinius yra natūralu ir kitaip būti negali, tačiau iš tiesų mūsų smegenys turi įgyti gebėjimą įsivaizduoti. Šiandieninių vaikų smegenys yra užverstos komerciniais vaizdais, todėl nebekuria savo pačių vaizdinių. Vaikai kasdien išvysta daugiau nei 1000 įvairiausių pobūdžio vaizdų. Šie vaizdai slopina mūsų gebėjimą įsivaizduoti ir kurti.
Įvairūs tyrimai taip pat rodo, kad vaikams, dažnai žiūrintiems į dvimatį ekraną, nunyksta erdvės suvokimo ir apskritai pastabumo įgūdžiai. Šis neigiamas poveikis ypač pastebimas vaikams iki 3 metų, o vėliau jis kiek išsilygina. Kitų tyrimų duomenimis, daugiau nei 20 valandų per savaitę TV žiūrinčių žmonių smegenyse ima dominuoti dešinysis smegenų pusrutulis, o kairysis tuo tarpu silpsta, dėl to silpsta žodinis kūrybingumas.
Psichologai atvirai kalba ir apie tai, kad yra aiškus prievartos aktų žiūrėjimo per TV ir vaikų agresijos ryšys. Vaikai, sukėlę masines žudynes Amerikos mokyklose, beveik visais atvejais prisipažino, kad tai buvo matę per televizorių. Anot Didžiosios Britanijos mokslininkų, paaugliai, žiūrintys televizorių daugiau kaip 4 val. per dieną, linkę nusikalsti, vartoti alkoholį ir narkotikus, atsiriboti nuo visuomenės labiau nei kiti jų bendraamžiai.
Vaikai nebebijo prisipažinti, kad tink atlikti namų darbus
Panaši informacija apie šiuolaikinių technologijų poveikį vaikų vaizduotei ir mąstymui yra pasiekusi ir Vilniaus Simono Daukanto gimnazijos direktorę Jolantą Knyvienę. „Esu mačiusi vokiečių mokslininkų tyrimą, kuris iš tiesų įrodė, kad dabartinių vaikų gebėjimas skirti spalvas yra daug menkesnis, palyginus su vaikais prieš 10–15 metų. Šie rezultatai paskatino susimąstyti, kad šiandieniniai vaikai tikrai yra kitokie. Tiesa, dėl vaizduotės, kūrybiškumo didelės bėdos dar nematyčiau, kita vertus, mūsų šalyje informacinės technologijos įsitvirtino ne taip seniai. Mes dar nežinome, kaip bus ateityje. Gali būti, kad vaikai, nuo pat mažumės įpratę gauti daug ką vaizdų pavidalu, turės kitokį pasaulio matymą, nes jie gauna gatavą vaizdą, jiems nereikia stengtis jo kurti patiems, pagaliau jiems nebereikia tiek daug dirbti rankomis, o smulkūs darbai rankomis taip pat lavina mąstymą.
Ne veltui visame pasaulyje svarstoma apie tai, kad trūksta kūrybiškumo, kalbama apie būtinybę jį ugdyti. Vadinasi, kažkokios simptomatikos yra, tačiau kas ją labiausiai skatina, sunku pasakyti. Kartą mokytojų kambaryje net buvo kilusi diskusija su technologijų dalyko mokytojais. Mes esame pasirinkę dizaino gaminių kryptį. Pastarieji skundėsi, kad vaikai nejaučia tiek džiaugsmo kažką sukūrę savomis rankomis kaip anksčiau. Gal iš tiesų šiandien lengviau daiktą nusipirkti negu jį pačiam pasigaminti“, – svarstė pedagogė.
Kita vertus, pašnekovės teigė pažįstantį ne vienus tėvus, kurie savo pradinukams yra nustatę labai griežtą limitą, kiek laiko jie gali žiūrėti televizorių, nes įsitikinę, kad vaikams negalima leisti žiūrėti bet ką, nes televizija iš tiesų formuoja jų mąstymą. „Girdėjau, kad netgi kuriasi toks tėvų judėjimas. Žmogus iš tiesų truputėlį aptingsta. Neseniai teko klausytis komentaro apie A. B. Breiviko asmenybę. Pokalbio metu buvo paliesta visos Norvegijos visuomenės problema. Buvo pasakyta frazė, kad aptingusioje visuomenėje visada gali atsirasti toks Breivikas. Ir Lietuvoje ima jaustis visuomenės aptingimas, žinoma, jis dar labai minimalus. Visa Europa mus dar labai vertina kaip dirbančius žmones.
Šiandieniniai vaikai anketose į klausimą, kodėl neparuošia namų darbų, jau tiesiai šviesiai atsako: „Tingiu“. Anksčiau jie tingėdavo turbūt lygiai taip pat, bet nedrįsdavo prisipažinti. Taigi visuomenė iš tiesų keičiasi. Tai nereiškia, kad ji blogėja – atsiranda nauji iššūkiai. Visgi tas vokiečių tyrimas apie vaizduotę mane privertė susimąstyti“, – teigė J. Knyvienė.
Pašnekovės manymu, didžiausia bėda, kad šiuo metu vaikai apipilami labai dideliu informacijos srautu.
„Mokymo programos yra per plačios. Aš pati dėstau matematiką ir matau, kad vidutiniam vaikui programa yra sunki. Geriau mokytume mažiau, bet giliau. Užtektų išbraukti tris temas iš matematikos kurso ir mes tikrai turėtume laiko su vaikais užsiimti mąstymo, kritinio požiūrio ugdymu, kuriam ir reikėtų šiais laikais skirti daugiau dėmesio. Šiandien vaikams internete prieinama visa galima informacija. Bėda ta, kad jie nemoka jos atsirinkti ir įvertinti, viską priima kaip tiesą, o juk internete yra visko, net ir klaidingos informacijos.
Kitas paradoksas, kad vaikams, kurie gyvena informacijos pasaulyje, ne taip paprasta reikiamą informaciją susirasti. Jie nemoka, nes internete iš tiesų užsiima ne tuo. Internetinių žaidimų formuojamas požiūris, kad norint laimėti, visiškai nebūtina mąstyti, tereikia daugybę kartų bandyti iš naujo, kažkokius aspektus įneša. Mes jaučiame juos, tik kol kas tai tik užuominos, dar reikia truputį pagyventi su naujos kartos vaikais, kad matytume, kur link judame“, – teigė mokytoja.
Kai įspūdis apie pasaulį susidaro iš kompiuterio
Tuo tarpu Utenos A. Šapokos gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas Stepas Eitminavičius įsitikinęs, kad naujosios technologijos arba paaštrina kai kuriuos niuansus, arba, atvirkščiai, juos užtušuoja, tačiau iš esmės reikšmingo poveikio vaikų vaizduotei neturi.
„Kai žmogus gyvena virtualioje erdvėje, jis daugiau laiko praleidžia prie kompiuterio, todėl nelabai jaučia kasdienio gyvenimo, nemato tikros gamtos. Apie viską jis susidaro įspūdį iš to, ką jam pateikia kompiuteris ar televizija. Visa tai užtušuoja tuos gražumus, kuriuos žmogus pamatytų, jei bendrautų su gamta arba gyvais žmonėmis. Kita vertus, virtuali realybė gali pasiūlyti daugiau variantų nei tikrasis gyvenimas. Žiūrint kitų nufilmuotus vaizdus, nuotraukas, galima daugiau visko į savo dvasinį archyvą įspausti ir ši patirtis sukaupiama lengviau ir greičiau nei be technologijų.
Taigi negalėčiau teigti, kad dabar situacija yra blogesnė nei anksčiau. Kaip ir anksčiau, yra labai imlių, protingų mokinių ir tokių, kurie daugybės dalykų nesupranta ir niekada nesupras. Kalbu apie subtilumo pajautimą. Jau tenka labai daug kartų aiškinti, ką galima pamatyti pažvelgus į dangų ir pan. Tačiau vaikai dabar kūrybiškesni klausimuose, susijusiuose su karjera, pinigais. Dabartinis gyvenimo būdas visgi formuoja jų mąstymą“, – svarstė pašnekovas.
Technologijas su visa jų daroma žala galima galima paversti įrankiu
Vaikų psichiatras Linas Slušnys įsitikinęs, kad technologijos turi dvejopą poveikį. „Jos iš tiesų neprideda vaizduotės. Nėra poreikio kažką saugoti, įsiminti, nes bet kada galiu šią informaciją vėl rasti. Taigi viskas gaunasi labai banalu. Jeigu anksčiau turėjau ieškoti kažkokio sprendimo, galvoti, kaip šią informaciją saugosiu, šiandien man net nereikia jos užsirašyti. Viena vertus, gerai, kad nereikia daug informacijos krauti į galvą, kita vertus, mes nebelaviname savo atminties. Būtų viskas tvarkoje, jeigu atminties lavinimą perkeltume į kažkokias kitas erdves, bet to nedarome.
Kalbant apie kūrybiškumą, vėlgi reikėtų prisiminti dvi puses. Pavyzdžiui, jei mes kompiuteriu norime sukurti kažkokį vaizdą, kompiuteris pateikia šablonus, kuriais galime pasinaudoti keleto mygtukų paspaudimu. Taigi aš galiu nieko nemokėti, tačiau neįdėdamas jokių pastangų viską padaryti kompiuteriu. Man nereikia įsivaizduoti, kaip atrodo paukštis. Tiesiog imu piešinį ir jį nukopijuoju. Kita vertus, viskas priklauso nuo to, kaip ir kam šios technologijos naudojamos. Pavyzdžiui, kompiuteriu galime naudotis kaip spausdinimo mašinėle, tačiau tekstų už mus jis nesukuria. Tai turime padaryti mes. Tokiu atveju kompiuteris kūrybiškumo nei skatina, nei slopina“, – teigė pašnekovas.
L. Slušnys atviravo pats namuose turintis naujausias technologijas, tačiau esantis „bjaurusis tėvelis“, kuris labai kontroliuoja, ką su jomis veikia vaikai.
„Jeigu jie manęs paprašo programų, kurios juos lavintų, aš visada jas nuperku, tačiau pykstu, kai žmogus, turėdamas visas galimybes, laiką praleidžia žaidimuose, bet nemoka sukurti elementaraus dokumento. Vaikas šiuo atveju nekaltas – ką tėvai leidžia, tai jis ir daro. Taigi būtent tėvų pareiga jį nukreipti. Kita vertus, dabar pasaulis turi tokių ugdomųjų programų, kad man net pavydu, kad aš vaikystėje viso to neturėjau. Deja, Lietuva, deklaruodama didelį dėmesį technologijoms, šioje srityje atsilieka 20 metų. Yra begalė angliškų programų, lavinančių vaikų kalbėjimo, rašymo įgūdžius, o lietuviška yra turbūt tik viena ir ta pati tik pusiau vykusi. Tai irgi pagarbos vaikui aspektas. Tuo tarpu pasaulis pasistengė, pavyzdžiui, yra puiki programa, parodanti, kaip maišyti spalvas ir kas iš jų gaunasi.
Taigi galime rėkti, spygauti, bet technologijos braunasi į mūsų namus: jei uždarai duris, lenda per langą, jei užveri langą, braunasi per kaminą. Nepaisant to, kad jos tikrai daro ir daug žalos – atitolina bendravimą tarp žmonių ir tai labai rimta problema, pagaliau ir tą patį kūrybiškumą kai kada tikrai mažina, visgi turi būti valstybės pozicija, kad lietuviškos programos turi egzistuoti, kaip egzistuoja vokiškos, japoniškos, kiniškos, angliškos.
Reikia lietuviškos internetinės ugdymo erdvėms vaikams ir tuomet turėsime visai neblogą rezultatą. Tačiau nė vienas verslininkas to nesiims. Geri dalykai brangiai kainuoja, todėl juos reikia dotuoti, o ne atsisėdus sriūbauti, koks baisus yra kompiuteris. Jis iš tiesų bus baisus, jei nieko nedarysime“, – įsitikinęs L. Slušnys.
