„Prekybos susitarimas dėl kovos su klastojimu“ (Anti-Counterfeiting Trade Agreement, ACTA) – tai prekybos sutartis, ankstyvosiose savo sudarymo stadijose buvusi itin slaptu dokumentu, apie kurį beveik niekas nežinojo tol, kol nebuvo viešai išplatintas interneto erdvėse dėl informacijos nutekėjimo.
Sutartis sudaryta siekiant apginti intelektinę nuosavybę (autorių teises ir pan.) bei saugoti ekonomiką nuo klastočių keliamo pavojaus ekonominiam stabilumui. Tai skamba įprastai bei patraukliai, rašoma iniciatyvinės grupės „StopACTA Lietuva“ pranešime.
Tačiau ši prekybos sutartis nebuvo pakankamai detaliai nagrinėjama, ir derėtų pabrėžti, jog šis dokumentas buvo sudarytas asmenų, kurie nėra demokratiškai išrinkti atstovauti žmonių interesams, t. y. mūsų valstybės įstatymų sudarinėtojų ar Europos Sąjungos atstovų.
„Kiekviena Šalis nustato sankcijas už 23 straipsnio (Nusikalstamos veikos) 1, 2 ir 4 dalyse nurodytus nusikaltimus, kurios apima įkalinimą ir pakankamai dideles pinigines baudas (suprantama, kad Šalis nėra įpareigota numatyti galimybę lygiagrečiai taikyti įkalinimą ir pinigines baudas), kad būtų atgrasoma nuo galimų pažeidimų ateityje, ir kurios atitinka už panašaus sunkumo nusikaltimus skiriamų sankcijų lygį.“
(ACTA, II skyrius, 4 skirsnis, 24 straipsnis)
Tokios skalės kriminalines sankcijas, kokios bus taikomos patvirtinus ACTA (minimos 24 straipsnyje), derinti be viešo demokratinio proceso yra itin neįprasta. Vienintelė 24 straipsnio paguoda yra ta, jog Šalis nėra įpareigota lygiagrečiai taikyti įkalinimą ir pinigines baudas. Tačiau tuo pačiu verta pridurti, jog Šalis ir nėra įpareigota to nedaryti. Europos parlamento nariai beveik vienbalsiai pasisakė prieš šį dokumentą pareikšdami, jog „Ekonominės bei inovacinės rizikos privalo būti apsvarstytos bei įvertintos prieš įvedant kriminalines sankcijas, jei civilinės priemonės tam jau seniau įtvirtintos.“ Tai išdėstyta Europos Parlamento deklaracijoje dėl skaidraus proceso trūkumo bei turinio, kuris potencialiai kelia prieštaravimus ACTA sutartyje, deklaracija publikuota leidinyje „Official Journal of the European Union“, praėjusių metų lapkričio 20 dieną.
Deklaracijoje taip pat priduriama, jog visi su derybomis susiję dokumentai privalo būti paviešinti. Tačiau piliečiai neturėjo galimybių pamatyti dokumentų, kuriuose aprašomos derybos dėl šios sutarties. Viskas buvo daroma slapta, neviešai. Taip yra dėl to, jog ACTA apėjo įsteigtas daugiašales organizacijas, kaip WIPO (World Intellectual Property Organization) ir WTO (World Trade Organization), kurios veikia besiremdamos demokratiniais principais bei atvirumu ir turi aiškias procedūrines garantijas.
Tikriausiai jums užkliuvo Europos parlamento pareiškimas? Taip, ACTA iš esmės nekeičia jau egzistuojančių valstybės įstatymų, liečiančių intelektinę nuosavybę. Tačiau tuomet peršasi klausimas, koks tikslas įvesti šią sutartį, jei įstatymai šiuo klausimu jau egzistuoja? Paprastas atsakymas būtų toks: norima, remiantis esamais valstybių įstatymais, praplėsti procesus bei galimybes, kuriomis naudojantis galima atitinkamai teisiškai persekioti prasižengusius asmenis.
ACTA šalininkai nori neaiškiu procesu įsteigti komitetą, neįvardindami garantijų ar įsipareigojimų, jog šis organas veiks skaidriai ir bus suteikta galimybė jį viešai nagrinėti.
(pagal ACTA, V skyrius, 36 straipsnis)
36 straipsnis ne tik neįvardina, kaip bus įsteigtas šis komitetas ir kas jam vadovaus ar bus jo dalimi, bet ir leidžia minėtam komitetui būti visiškai atsakingu už sutarties vykdymą bei interpretaciją. Jis taip pat turės teisę be jokios viešos atskaitomybės pasiūlyti pataisas sutarčiai, kai ji jau įsigalios. (Kitaip tariant, komitetas iš esmės gali bet kada pakeisti sutarties punktus, tačiau ACTA priėmusi šalis negalės nesulaužydama sutarties keisti ar plėtoti savųjų intelektinės nuosavybės, autorių teisių bei klastotės įstatymų. Tai yra demokratiškos įstatymų plėtros ribojimas.) Intelektinės nuosavybės savininkų interesai bus iškeliami virš žodžio laisvės, privatumo ir kitų fundamentalių žmogaus teisių:
Visų pirma, ACTA suteiktų galimybę privačioms kompanijoms reguliuoti žodžio laisvę, nes sutartis nustato įpareigojimus trečiosioms šalims, pvz., interneto teikėjams, reguliuoti skaitmeninį turinį. Vėlgi, ACTA pasilieka teisę koreguoti savo sutarties punktus ir „<…> imtis efektyvių veiksmų kovojant su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais skaitmeninėje erdvėje, įskaitant skubias taisomąsias priemones pažeidimams išvengti ir taisomąsias priemones, kurios atgrasytų nuo tolesnių pažeidimų.“
(ACTA, II skyrius, 5 skirsnis, 27 straipsnis, 1 ir 2 punktai)
Pagal susitarimą, interneto paslaugų teikėjai bus priversti, esant reikiamybei, atskleisti jūsų asmeninį identitetą bei informaciją apie jūsų veiklą skaitmeninėje erdvėje, kuri iki šiol buvo saugoma privatumo įstatymais, nekalbant apie LR konstituciją! Tai vienas iš absurdiškiausių visos sutarties punktų. „Šalis <...> gali įgalioti kompetentingas institucijas nurodyti interneto paslaugų teikėjui skubiai pateikti informaciją teisės turėtojui, pagal kurią būtų galima nustatyti tariamai pažeidimą padariusį abonentą, jeigu teisės turėtojas pateikė teisiškai galiojantį skundą dėl prekių ženklo, autoriaus teisių arba gretutinių teisių pažeidimo<...>“
(ACTA, II skyrius, 5 skirsnis, 27 straipsnis, 4 punktai)
Dėl minėto 27 straipsnio 4 punkto, padidėjus trečiųjų šalių atsakomybei, internetinių paslaugų teikėjai būtų netinkamai paskatinti sekti savo tinklą ir įvesti nepageidaujamas bei įkyrias priemones skirtas identifikuoti tariamus pažeidėjus. Viena tokių priemonių būtų plataus masto komunikacinis stebėjimas per vadinamąją „giluminę paketų inspekciją“ („deep packet inspection“), taip būtų įteisinti didžiuliai vartotojų privatumo pažeidimai.
Taigi, konkrečiai 27 straipsnio 4 punktu ACTA tiesiogiai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnį: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.“ Konstitucijoje nenumatoma, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą būtų renkama pagal kokią nors prekybos sutartį ir pateiktą skundą.
ACTA sutartis kelia rimtų implikacijų riziką, nes ji visiškai nesugeba rasti deramo balanso tarp intelektinės nuosavybės gynimo ir fundamentalių žmogaus bei visuomenės teisių – žodžio laisvės, privatumo bei prieigos prie informacijos ir kultūros – gynimo. Tai neva paprasčiausia prekybinė sutartis (dėl ko ji ir buvo derinama slaptai įvairių valdančių organų be viešo demokratinio proceso įtraukimo). Tačiau ji turi potencialą ženkliai keisti ne tik civilinių, bet ir baudžiamųjų įstatymų vykdymą Šalyse, kuriose ji bus priimta bei patvirtinta vyriausybės. Net ES šią sutartį tvirtintų nenoromis, nes, pagal esamus ES įstatymus, nėra autorystės teisių įstatymų, kurie būtų kriminalinio lygmens.
Sutarties punktai gali būti pakeisti vėliau po jos pasirašymo ir iš naujo patvirtinti neaiškiomis sąlygomis įsteigto vadovaujamo organo (ACTA komiteto), kuris bus atsiskyręs nuo jau egzistuojančių tokių komitetų (WTO/WIPO, JT, ES). Dėl sutarties Šalys negalės plėtoti savo jau egzistuojančių įstatymų intelektinės nuosavybės klausimais ir turės leisti ACTA komitetui priimti sprendimus, kurie nebus demokratiškai pripažinti šalių piliečių. Tuo tarpu komitetas neturi jokių įsipareigojimų atskleisti informaciją jos viešam nagrinėjimui, atvirkščiai, komitetas turi teisę įslaptinti savo veiklą.
Iniciatyvinė grupė „StopACTA Lietuva“ skatina žmones ir Lietuvos vyriausybę pilnai suprasti ir apsvarstyti ACTA keliamas implikacijas. Taip pat verta atkreipti dėmesį į tai, jog neturime patenkinamo ACTA sutarties patvirtinimo iš Europos Komisijos ir iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo. Atsižvelgdama į masinius protestus pasaulio mastu, iniciatyvinė grupė primygtinai prašo Lietuvos vyriausybės nepatvirtinti šios Japonijoje, Lietuvos piliečiams už nugaros, pasirašytos prekybinės sutarties, kuri reikštų galą savarankiškai įstatymų plėtrai, informacijos prieigai, interneto bei žodžio laisvei, asmenų privatumui bei, visų svarbiausia, Demokratijai.