Neseniai Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė patvirtino Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pataisas, kuriomis atnaujinamas apmokestinamų laikmenų ir įrenginių su įrašymo funkcija sąrašas. Šiomis pataisomis siekiama pagerinti žalos kompensavimo autorių teisių ir gretutinių teisių turėtojams mechanizmą dėl jų kūrinių atgaminimo asmeniniais tikslais. Pataisos vertinamos prieštaringai. Autorių teises ginančių asociacijų atstovai džiūgauja, o verslininkai kritikuoja, jog kompensavimo būdas yra neadekvatus ir nukentės niekuo dėti vartotojai, nes net apie 80 proc. Lietuvoje įsigijamos apmokestintos technikos naudojama ne asmeniniais tikslais, o viešosiose ir privačiose įstaigose. Dvejones kelia ir surinktų lėšų skirstymo skaidrumas. Apie šias pataisas ir su jomis susijusius klausimus „Bernardinai.lt“ nutarė pakalbinti intelektinės nuosavybės teisės specialistę, Vilniaus universiteto dėstytoją, profesorę daktarę Mariją Stonkienę.
Pakeitimuose nustatytas fiksuotas mokestis autorių teisių objektų atgaminimui asmeniniams tikslams naudojamoms laikmenoms ir papildytas jų sąrašas. Ar manote, kad šis teisinis autorių patiriamos žalos kompensavimo būdas yra veiksmingas? Kokių pakeitimų reikėtų atlikti esamame Lietuvos autorių ir gretutinių teisių turėtojų gynimo struktūriniame mechanizme, kad būtų veiksmingiau ginami autorių ir atlikėjų interesai? Ką rodo Europos šalių praktika?
Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad mokesčio termino vartojimas Lietuvoje yra kiek klaidinantis – tos lėšos, kurios renkamos kaip kompensacinis atlyginimas, nėra mokesčiai tikrąja to žodžio prasme, šias lėšas renka, jas administruoja ne valstybė, ir jos renkamos ne valstybės, o privačių asmenų interesams, todėl tai tikrai ne mokestis. Tačiau patogumo dėlei tai, kas savo esme yra kompensacija, galima vadinti ir mokesčiu – „tuščios laikmenos mokesčiu“.
Vadinamasis „tuščios laikmenos mokestis“ tikrai neturėtų būti laikomas veiksminga autorių ar gretutinių teisių subjektų patiriamos žalos kompensavimo priemone. Tačiau nepaisyti kopijavimu asmeniniais tikslais kūrėjams, atlikėjams ir jų teisių perėmėjams daromos žalos taip pat nereikėtų. Manau, kad pritariate minčiai, jog ekonominę žalą autorių, gretutinių teisių subjektai patiria. Šią mintį puikiai iliustruoja 1980–1990-aisiais vykusios komunikacinės kampanijos šūkis „Home taping is killing music and it‘s illegal“ (Namuose daromi įrašai žudo muziką ir yra neteisėti.)
Kompensavimo sistemos, grindžiamos „privačios kopijos mokesčiu“ (angl. private copy levies) arba vadinamąja priverstine licencija, tikrai nėra Lietuvos „išradimas“ – jos yra įvairiose pasaulio valstybėse. Pavyzdžiui, iš 2010 m. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos atliktoje apklausoje dalyvavusių 40 pasaulio valstybių 35 patvirtino kompensavimo sistemas turinčios, daugumoje ES valstybių yra tokia autorių ir gretutinių teisių subjektų dėl asmeninio kopijavimo patiriamos žalos kompensavimo sistema, nors yra valstybių, kuriose tokių sistemų nėra, pavyzdžiui, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Liuksemburge.
Valstybėse esančios kompensavimo sistemos yra labai įvairios – apmokestinamos atgaminimui naudojamos laikmenos ir/ arba atgaminimui naudojama įranga. Aišku, reikia įvertinti ir tai, kad Europos Sąjungos teisė neįpareigoja jokios valstybės nacionaliniuose įstatymuose numatyti visus ES dokumentuose įtvirtintus autorių, gretutinių turtinių teisių apribojimus (atgaminimas fizinio asmens asmeniniam naudojimui yra toks apribojimas), tačiau, jei valstybė tokį turtinių teisių apribojimą įstatymu numato, ir jei asmenys, kuriems priklauso išimtinės turtinės autorių ar gretutinės teisės, patiria ne minimalią žalą – atitinkamas žalos kompensavimo mechanizmas, užtikrinantis teisingą kompensaciją (angl. fair compensation) turi būti taikomas.
Kaip kompensuojama, kokia kompensavimo sistema kuriama valstybėje, yra kiekvienos valstybės dispozicija. Tarkime, Norvegijoje šį kompensacinį atlyginimą, kuris šioje valstybėje turi mokesčio statusą, administruoja už autorių teisių politiką atsakingos valstybinės institucijos. Jis renkamas į valstybės biudžetą ir paskirstomas iš jo. Ne taip senai ir Ispanijoje pasirinktas kitas būdas – autorių, gretutinių teisių subjektų patiriama žala kompensuojama iš valstybės biudžeto, o nuo 2013 m. ir Suomija taikys alternatyvią kompensavimo sistemą.
Lietuvos įstatymų leidėjo pasirinkimas ekstensyviai plėsti tradicinę kompensavimo už kūrinio atgaminimą fizinio asmens asmeniniais tikslais sistemą niekuo nepagrįstas – nepateikiama jokia su tuo susijusi informacija – jokie tyrimų duomenys (išskyrus nepristatomo reprezentatyvumo 2010 m. Sprinter tyrimą, kurio metu buvo apklausta tik 630 respondentų), parodantys apmokestinimo būtinumą, ar dėl šių priemonių naudojimo kūrinių, gretutinių teisių objektų atgaminimui kopijavimui asmeniniais tikslais išimtinių teisių į juos turėtojai patiria žalą, ir kokia ta žala, yra neviešinama.
Taip pat nėra jokios informacijos apie diskusijas, derybas dėl kompensacijos dydžio su laikmenų gamintojams, importuotojams atstovaujančiomis asociacijomis, autorių teisių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijomis. Todėl pirmiausia reikėtų kalbėti ne apie Lietuvoje plėtojamos sistemos veiksmingumą, o apie jos pagrįstumą ir net teisėtumą (teisingos kompensacijos nustatymo kontekste).
Reikėtų ne tik skaidriai, atvirai aptarti „tuščios laikmenos mokesčio“ nustatymo metodiką, bet ir padiskutuoti, ir priimti atitinkamus sprendimus apie jo administravimo gerinimo galimybes. Taip pat svarbu būtų tinkamai sureguliuoti ir kompensacinio atlyginimo susigrąžinimo galimybes arba keisti šio atlyginimo mokėjimo principus, nes šiuo metu Lietuvoje vadovaujamasi atgaminimo asmeniniais tikslais išankstine prielaida.
Įstatymo pataisos praplėtė apmokestinamų laikmenų ir įrašančių įrenginių sąrašą. Į įstatymą gerai neįsigilinusiam piliečiui gali atrodyti, kad, sumokėjus brangiau už laikmenas, jis gali iš interneto laisvai atsisiųsti bet kokius autorių teisių ir gretutinių teisių saugomus objektus. Kokios yra teisėto kūrinių atgaminimo asmeniniais tikslais sąlygos?
Muzikos kūriniai, audiovizualiniai kūriniai, programinė įranga yra tie, kurie labai dažnai yra platinami neteisėtai, t. y. pažeidžiant autorių, gretutinių teisių subjektų teises. Viena iš pagrindinių tokios situacijos priežasčių laikyčiau tai, kad šių kūrinių platintojai laiku nepasiūlė verslo modelio, kuris sumažintų intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo galimybes, motyvus. Maža to – naujos technologijos suteikė ne tik naujų techninių galimybių kūrinių patinimui, bet ir jų apsaugai. Kad ir DRM sistemos, kurios, aišku, šiandien jau yra praeities technologija, tačiau jų teikiamos galimybės taip pat nebuvo išnaudotos.
Šiuo metu nauji skaitmeninių kūrinių platinimo verslo modeliai jau nebėra niekam nežinomas dalykas. Tačiau kai kalbama apie „tuščios laikmenos mokestį“ ir jo taikymą vis naujoms laikmenų rūšims (juk naujos laikmenų rūšys atsiras ir ateityje), tikrai nederėtų jo sieti su, pasinaudojant interneto technologijomis, daromais autorių, gretutinių teisių pažeidimais.
Lietuvoje kopijavimas arba kūrinio atgaminimas asmeniniais tikslais yra vadinamoji įstatyminė turtinių autorių, gretutinių teisių išimtis, t. y. įstatymu leidžiama kiekvienam fiziniam asmeniui nekomerciniais asmeninais tikslais atgaminti vieną viešai paskelbto kūrinio egzempliorių – tai teisėta. Tačiau tam, kad tai tikrai būtų teisėta, tokiu atgaminimu neturi būti nepagrįstai pažeidžiami autorių, gretutinių teisių subjekto ekonominiai interesai, todėl įstatyme gali būti nurodomi tie kūriniai, kurių atgaminimas asmeniniais tikslais yra draudžiamas arba ribojamas. Lietuvoje negalima asmeniniais tikslais atgaminti statinių pavidalu architektūros kūrinių, numatomi tam tikri apribojimai kūrinių atgaminimui reprografijos ar jam prilygintu būdu – naudojant šiuos būdus draudžiama atgaminti muzikos kūrinio natas, visą knygos tekstą ir panašiai.
Vadovaujantis Lietuvos įstatymais, audiovizualinio ar muzikos kūrinio (fonogramos) atgaminimas, atliekamas fizinio asmens asmeniniais tikslais, pasidarant vieną teisėtai viešai paskelbto kūrinio kopiją yra teisėtas, jei laikomasi Lietuvos įstatyme numatytų kūrinio atgaminimo asmeniniais tikslais sąlygų. Audiovizualinio ar muzikos kūrinio (fonogramos) atgaminimas, atliekamas fizinio asmens asmeniniais tikslais yra atlygintino autorių turtinių teisių ribojimo atvejis (vadovaujamasi nuostata, kad dėl tokio atgaminimo patiriama ne minimali žala), todėl turi būti atitinkama patiriamos žalos kompensavimo sistema. Naudojimasis šiuo įstatymu, numatytu turtinių autorių teisių ribojimo atveju, asmens nepadaro intelektinės nuosavybės teisių pažeidėju. Todėl ir kompensavimo sistemos kūrimas tikrai neturi būti siejamas su tuo, kad bet kuris elektroninės formos kūrinio laikmenos naudotojas būtų laikomas potencialiu „piratu“.
Kuo remiantis autorių teises ir gretutines teises ginančios asociacijos, tokios kaip AGATA ir LATGA-A, išmoka skirtingo dydžio kompensacijas įvairiems autoriams? Kas daugiausia laimės dėl šio įstatymo pakeitimo?
Man sudėtinga atsakyti į klausimą – kuo remiantis yra išmokamos skirtingo dydžio kompensacijos už audiovizualinių, muzikos (fonogramų) kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais. Kolektyvinio teisių administravimo asociacijos jų nustatyta tvarka priima surinktų lėšų paskirstymo taisykles, tačiau „tuščios laikmenos mokesčio“ paskirstymo tvarkos AGATA’os parengtose „Atlyginimo atlikėjams ir fonogramų gamintojams paskirstymo taisyklėse“ nėra.
AGATA’os tinklalapyje apie tai užsimenama labai jau minimaliai – „AGATA vadovaujasi duomenimis apie įrašų transliavimą Lietuvos radijo stočių ir televizijų eteryje bei apie išplatintų įrašų egzempliorių skaičių. Atlikėjams priklausanti atlyginimo suma papildomai apskaičiuojama pagal konkrečiame kūrinyje atliekamą vaidmenį. Apskaičiuota atlyginimo suma skirstoma po lygiai gamintojams ir atlikėjams“. Įdomu ir tai, kad solidariai mūsų visų mokama kompensacija paskirstoma tikrai ne solidariai – tik AGATA-oje registruotų įrašų autoriams. Šios kompensacijos skirstymo taisyklės taip pat parodo, už kokių kūrinių atgaminimą asmeninais tikslais turi būti kompensuojama – tai būtų tik 1) kūriniai, kurie transliuojami Lietuvos radijo stočių ir televizijos eteryje; 2) kūriniai, kurių įrašai platinami (Lietuvoje, tikriausiai?). Akivaizdu, kad reikėtų įvertinti – ar tikrai šių kūrinių autorių, gretutinių teisių subjektai patiria ne minimalią žalą dėl jų kopijavimo asmeniniais tikslais. Reikėtų priimti tokias renkamo „tuščios laikmenos mokesčio“ paskirstymo taisykles, kurios atitiktų tiek solidarumo principą, tiek tikrai būtų susijusios su patiriamos žalos kompensavimu.
Atsakant į Jūsų klausimą apie tuos, kurie laimės dėl šių pakeitimų, – nesitiki, kad autorių tarp laimėtojų bus daug, manau, jog kur kas daugiau bus turtinių autorių, gretutinių teisių perėmėjų – kūrybos industrijų verslo atstovų.
Kokia teisinė atsakomybė numatyta fiziniams asmenims, kurie pažeidžia kūrinių atgaminimo ir platinimo turtines autorių teises?
Fiziniai asmenys, kurie neteisėtai naudojasi autorių, gretutinių teisių objektais, gali būti patraukiami civilinėn, administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn, priklausomai nuo pažeidimų masto.
Ar, Jūsų nuomone, yra tinkama ekonominius dėsnius perkelti ir pritaikyti kitos prigimties skaitmeninei erdvei, kurioje tą patį kūrinį, prisijungę prie interneto, gali atsisiųsti ir turėti milijonai žmonių, o tam nereikia papildomų išteklių?
Pritariu šiam teiginiui – tikrai kiek keistai atrodo tradicinėms laikmenoms ir jų platinimo būdams pritaikytų taisyklių ir priemonių perkėlimas iš principo kitokioms kūrinių platinimo (ir ne tik platinimo, bet ir kūrimo) galimybėms. Jau minėjau, kad internetas suteikė galimybių naujų verslo modelių atsiradimui. Verslo modeliai, siejami su autorių teisių suteikimu tradicinių materialių formų kūriniams, grindžiami lygiagrečių nuosavybės teisių į materialią kūrinio laikmeną perleidimu, o skaitmeninės technologijos šią tradicinę sistemą keičia.
Mokslininkai atkreipė dėmesį į tai, kad tradiciškai intelektinės nuosavybės sistemos orientuotos į kūrinių laikmenas, todėl laikmenų kaita turi būti lydima sisteminių pokyčių, kitaip – formuosis infogopolijos (informacijos monopolijos). Infogopolijų atsiradimo potencialą rodo tai, kad internete galima identifikuoti verslo subjektų grupes, kurioms priklauso daug autorių, gretutinių teisių objektų (kompiuterių programų, e. muzikos, e. audiovizualinių kūrinių). O tai tikrai nėra visuomenės interesas.
Visuomenės interesas yra susijęs su tuo, kad šiuo metu galiojanti privalomųjų licencijų sistema turėtų būti lanksti: ji turi būti pritaikyta naujoms technologijoms, turi būti įvertinti šių technologijų ypatumai, galimybės. Svarbu yra ir teisėta kūrinių pasiūla (ko šiuo metu Lietuvoje tikrai stokojama). Kaip ją būtų galima užtikrinti – tikrai nežinau. Jei žinočiau – būčiau labai turtingas žmogus.
Cituojant Marką Lemley, būtų galima pasakyti, jog „mes nežinome, kokia bus skaitmeninio turinio pramonės ateitis, mes tik žinome, kad ta ateitis tikrai bus.“
Bendravo Monika Midverytė