Vienas iš seniausių mokymo būdų – paskaitos – toli gražu nėra pati efektyviausia mokymosi priemonė, rodo fizikų tyrimai. Dabar, kai mus nuolat supa didžiulis informacijos kiekis, kai kurių profesorų teigimu, paskaitos tampa kone tuščiu laiko švastymu.
Vienas iš seniausių mokymo būdų – paskaitos – toli gražu nėra pati efektyviausia mokymosi priemonė, rodo fizikų tyrimai.
Dabar, kai mus nuolat supa didžiulis informacijos kiekis, kai kurių profesorų teigimu, paskaitos tampa kone tuščiu laiko švastymu, rašoma npr.org.
Ericas Mazuras, pradėjęs savo, kaip fizikos mokslų dėstytojo, karjerą Harvardo universitete, savo studentus pirmiausiai mokė tokia pačia technika, kokia kadaise buvo mokomas jis pats. Dėstyti jis labai mėgo, tad nenuostabu, kad studentai tokį atsidavusį profesorių išties vertino: jo paskaitos buvo kruopščiai lankomos, auditorijoje nelikdavo laisvų vietų.
„Ilgai maniau, kad man sekasi puikiai“, – pasakojo jis.
Tačiau 1990 metais į E. Mazuro rankas papuolė kito fizikos dėstytojo Davido Hesteneso straipsnių serija apie mokymo metodus. Šią parašyti paskatino vieno pažįstamo dėstytojo išpasakota problema. Jo studentai niekad nesugebėdavo pasiekti aukštų mokymosi rezultatų – kiekvieną semestrą grupės pažymių vidurkis nepakildavo aukščiau 40 proc. maksimumo.
„Pastebėjau, kad egzamino metu pateikiami klausimai būdavo daugiausiai kokybinio pobūdžio, reikalaujantys sąvokų ir dėsnių suvokimo, o ne gryno skaičiavimo ir formulių taikymo“, – pasakojo D. Hestenesas.
D. Hestenesas įtarė, kad jo kolegos studentai tiesiog įsimindavo formules, tačiau niekad tinkamai neperprasdavo sąvokų ir apibrėžimų. Kad patikrintų, kaip studentai suvokia fiziką, abu dėstytojai fizikos studentams pateikė specialų testą.
Štai vienas šio testo klausimų: „Du vienodo dydžio kamuoliai, kurių vienas sveria dvigubai daugiau nei kitas, metami nuo dviaukščio pastato vienu metu. Vienas kamuolys žemę pasieks ...“
- a) maždaug perpus greičiau nei sunkesnis kamuolys;
- b) maždaug perpus greičiau nei lengvesnis kamuolys;
- c) vienu metu.
Šis klausimas iliustruoja fundamentalų fizikos dėsnį, tačiau netgi tarp studijuojančių fiziką pasitaikė tokių, kurie atsakė neteisingai.
Kad pademonstruotų atsakymą, dėstytojas užlipo į antrą fizikos mokslų pastato aukštą, o jo studentų grupė susibūrė ant šaligatvio. Tuomet fizikos profesorius numetė du kamuolius, kurių vienas buvo dvigubai sunkesnis už kitą.
Abu kamuoliai žemę pasiekė vienu metu. Izaokas Niutonas buvo pirmasis žmogus, išsiaiškinęs, kodėl atsitinka būtent taip. Nors dauguma fizikos studentų lengvai galėtų pacitruoti antrąjį Niutono judėjimo dėsnį, Harvardo universiteto dėstytojo E. Mazuro teigimu, šis testas atskleidė, kad studentai per semestrą savo fizikos žinias pagerina vos iki 14 proc. Trumpiau tariant, tradicinių paskaitų metodu studentai labai nedaug arba visai nepagerina fizikos suvokimo.
„Paskaitos yra tinkamas mokymosi būdas tik maždaug 10 procentų studentų, kurie tą patį sėkmingai išmoktų ir be dėstytojo“, – teigė D. Hestenesas.
Jo manymu, sausas kalbančiojo klausymasis nėra tinkamas būdas ko nors išmokti. Studentai, įgydami žinių, turi taip pat būti aktyvūs – tik taip jie perpras ir įsisiavins tai, ką turi išmokti“, – postringavo jis.
E. Mazuro fizikos paskaitos pakito. Vietoje to, kad kalbėtų pats, nuo šiol jis kuo daugiau šnekėti skatina savo studentus.
Paskutinėje jo vestoje paskaitoje studentai, kurių iš viso yra maždaug apie 100, buvo suskirstyti į grupeles, kuriose jie aptarinėjo dėstytojo pateiktus klausimus. Trys galimi atsakymai į klausimą buvo pateikti ant lentos.
Prieš aptardami klausimą grupelėse, studentai specialiais elektroniniais prietaisias savarankaiškai nubalsavo už, jų manymu, teisingą atsakymą. Tik 29 procentai buvo teisūs. Po diskusijų grupėse studentai turėjo balsuoti antrąkart. Tuomet teisingai atsakė jau 62 procentai studentų. Po to Mazuras iškėlė diskusiją, klausdamas, kaip buvo gautas tam tikras atsakymas.
Jo teigimu, tokiu metodu studentai išmoksta beveik trigubai daugiau nei per tradicines paskaitas.
Dar vienas tokio mokymo būdo pranašumų yra tai, kad jis gali būti taikomas šimtams studentų. Nereikia, kad klasėje būtų nedaug mokinių, kad šie aktyviai įsitrauktų į paskaitą. Svarbiausia, anot Mazuro, studentus priversti prieš paskaitas perskaityti užduotą medžiagą – tai jis vadina informacijos kaupimu, kas, jo nuomone, itin svarbu edukacijos procese.
E. Mazuro mokymo prieiga yra atsakas į tai, kad tradicinės paskaitos tinkamai neatlieka mokymo funkcijos.
„Mes privalome studentams padėti išmokti kuo daugiau ir taip juos paruošti globalinei rinkai, – teigė Brianas Lukoffas, švietimo mokslininkas iš Harvardo universiteto. – Negalime pasitenkinti tik tais 10 procentų, kurie sugeba įsisavinti informaciją tradicinių paskaitų metu. Reikia, ka kuo didesnė populiacijos dalis gebėtų kritiškai mąstyti ir tinkamai spręsti problemas.“
Tačiau tokioms mokymo metodų naujovėms dažnai priešinamasi tiek iš dėstytojų, tiek ir iš studentų pusės. Gaila, bet ne visi pripažįsta, kad įprastų paskaitų šiais laikais jau nebepakanka.
