Išmaniųjų įrenginių paplitimas, mažų nešiojamųjų kompiuterių mirtis, interneto technologijų evoliucija, socialinių tinklų plėtra ir segmentacija – taip šiuos metus informacinių technologijų sektoriuje mato šios srities specialistas, žurnalistas ir tinklaraštininkas Džiugas Paršonis.
Išmaniųjų įrenginių paplitimas, mažų nešiojamųjų kompiuterių mirtis, interneto technologijų evoliucija, socialinių tinklų plėtra ir segmentacija – taip šiuos metus informacinių technologijų (IT) sektoriuje mato šios srities specialistas, žurnalistas ir tinklaraštininkas Džiugas Paršonis.
Technologijos vystosi ir evoliucionuoja pamažu, tačiau daug nedidelių žingsnelių tolygu šuoliui, todėl apibendrinant metus galima pastebėti reikšmingų pokyčių. Kokie jie, ir ko galima laukti ateinančiais metais? Apie tai – pokalbis su D. Paršoniu.
– Kokie šių metų įvykiai ir išleisti įrenginiai turėjo didžiausią įtaką IT rinkai?
– Sakyčiau, kad šiuos metus žymi „viso mobiliojo šalies ūkio išmanizacija“.
Šiais metais, pasak „Gartner“ tyrimų agentūros, pasaulyje gali būti parduota pusė milijardo išmaniųjų telefonų. Daugiausia dėl „Android“ vis daugiau žmonių keičia telefonus į universalius komunikacijos įrenginius, su kuriais balso skambučiai nebėra pati svarbiausia funkcija.
Su išmaniuoju telefonu delne atsiveria visas internetas, pažintinė informacija ir naujienos, įvairiausios naudingos programos, bendravimo tinklai, išplėstinė tikrovė, originalūs žaidimai. Tai beveik prilygintina asmeninių kompiuterių atsiradimui, tik šįkart visas skaitmeninis turtas telpa į kišenę.
Nors išmaniųjų telefonų banga ėmė kilti prieš kelis metus, šiemet, nepaisant ekonominių problemų, mes jais apsirūpinome masiškai. Išmanieji telefonai ir planšetiniai kompiuteriai ėmė sparčiai plisti versle (prireikė šiek tiek laiko IT sistemų ir verslo sprendimų integravimui), profesinėje aplinkoje (teisė, medicina, logistika).
Iš mobiliųjų technologijų, ko gero, ryškiausia naujiena buvo „Siri“ balso agentas, pasirodęs kartu su telefonu „iPhone 4S“. Neabejoju, kad jau kitais metais panašius sprendimus pradės diegti kone visi išmaniųjų telefonų gamintojai. Ir ne tik telefonų – balsas puikiai tinka valdyti visus prietaisus, kurie neturi klaviatūros. Pavyzdžiui, televizorius, žaidimų konsoles, gal net kai kuriuos buities prietaisus (kavos aparatus, skalbykles, namų saugos sistemas ir pan.).
Nešiojamųjų kompiuterių rinkoje irgi įvyko lūžis: planšetiniai kompiuteriai be didesnės kovos nugalėjo mažuosius nešiojamuosius kompiuterius (vadinamus „netbook“). „Dell“ ir kiti didieji kompiuterių gamintojai nusprendė nebegaminti mažų nešiojamųjų kompiuterių su „Atom“ procesoriais. Veikiausiai rinka pasidalins į tradicinius „darbinius arklius“ (15 ir 17 colių įstrižainės ekraną turinčius nešiojamuosius kompiuterius) ir planšetes visiems kitiems. „Amazon Kindle Fire“ įrodė, kad planšetinis kompiuteris gali būti tikrai nebrangus ir masinis produktas.
– Kokie pokyčiai, tendencijos buvo labiausiai jaučiami „ant žemės“ ir internete? Kaip keitėsi socialiniai tinklai, naujienų portalai, paieškos svetainės?
– Na, šiemet (oficialiai) mirė „Flash“ technologija, ilgus metus stabdžiusi mūsų naršykles ir apkrovusi ekraną nereikalinga animacija bei reklama. „Flash“ draiskanos dar kurį laiką mus persekios, kaip ir beveik neužmušama „Internet Explorer 6“ naršyklė, bet žiniatinklis iš tiesų jau pasirinko savo ateitį – „HTML5“. Tai yra atviras standartas su labai plačiomis interaktyvaus, gyvo, informatyvaus ir dailaus interneto turinio galimybėmis, nors dar ne visos jo funkcijos yra pilnai realizuotos.
Tačiau tai nėra trūkumas – internete „beta“ (bandomoji versija – aut. past.) yra normali būsena. Galutinės versijos laukimas stabdytų progresą. Tiesa, „HTML5“ į mūsų svetaines kelią kol kas skinasi sunkiai. Matysim, kaip bus kitais metais.
Pastebimiausi pokyčiai paieškos tarnybose, naujienų svetainėse ir socialiniuose tinkluose, deja, buvo neigiami. Visų pirma, daug daugiau ir vis agresyvesnės reklamos. Daug daugiau beverčio turinio, dedamo vien dėl reklamos, daug daugiau redakcinių sąžinės kompromisų. Man tai reiškia svilėsių tvaiką prieš įsižiebiant didelei ugniai.
Socialinėje terpėje bene svarbiausias pokytis būtų rimtas „Google+“ bandymas varžytis su „Facebook“, nors naujovių jis neatnešė. Išskirčiau dvi ryškesnes tendencijas: pirma – didžiųjų tinklų siekis sukaupti kaip galima daugiau asmeninės informacijos apie vartotoją („Facebook“ automatinis dalijimasis ar „Google“ pažadas, kad jos tinkle bus visi – ir tie, kurie nenori); antra – kaip atsvara pradėję populiarėti alternatyvūs socialiniai tinklai, specializuotieji (pvz., „Instagram“ nuotraukoms) arba tiesiog labiau privatūs ir jaukūs (pvz., „Path“, „Between“).
– Kaip visų šių pokyčių fone atrodė Lietuva?
– Pasyviai, sakyčiau. Mes neatsiliekame nuo pasaulio (o kartais ir šoktelime virš kitų) naudodami mobiliąsias technologijas ar interneto sprendimus, tačiau Lietuvoje mažai kas kuriama. Yra grupelė labai talentingų žmonių, kuriančių programas ir tarnybas, bet šalies ekonomikoje tai – tik lašelis. O galėtų būti kitaip…
Kai kuriuos dalykus mes tiesiog strategiškai pražiopsome, vėliau tai turės labai liūdnų pasekmių. Keli pavyzdžiai: stabdydami elektroninę leidybą (vadovėlių ir pan.) mes verčiame jaunus žmones studijuoti iš šviestis užsienio kalba. Kai įpras, atgal nesugrąžinsime. Tai savotiška emigracija neišvykus iš šalies.
Tas pat pasakytina ir apie lietuvių kalbos taikymą moderniems skaitmeniniams sprendimams. Jei, pavyzdžiui, mes imsime valdyti balsu telefonus, televizorius, kitus prietaisus – jei mes darysime tai anglų kalba (nes lietuviškai jie nesupras) – ką tokia užsienio kalbos invazija į kasdienį gyvenimą reikš Lietuvos visuomenei?
Prieš dvejus metus 23 proc. jaunimo skaitomų naujienų buvo užsienio kalba. Kiek yra šiandien? Kiek bus rytoj?
– Kokie kitąmet gali būti pristatyti įrenginiai, pakeisiantys tiek mūsų kasdienį gyvenimą, tiek technologijų rinką?
– Mažieji įrenginiai (ypač telefonai) jau įrodė, kad gali susidoroti su rimtomis užduotimis. Taigi „miniatiūrizacijos“ procesas tęsis. Spėjama, kad kitais metais gali atsirasti ir ant riešo dėvimų išmaniųjų prietaisų.
Kalbama ir apie „daiktų internetą“. Tai tarsi patobulinta iki šiol nerealizuotų „išmaniųjų namų“ versija, kuomet dauguma svarbesnių įrenginių namuose yra prijungti prie tinklo ir gali būti valdomi centralizuotai, tikriausiai iš to paties išmaniojo telefono. Nemanau, kad kiti metai bus lemiami, bet pirmosios kregždės turėtų pasirodyti.
Technologijų pasaulis turi įdomią tendenciją: pirmieji prototipai sutinkami kaip keistenybės (pvz., prieš kelerius metus pristatytas „Electrolux“ šaldytuvas su interneto ryšiu), kartais net pajuokiami, tačiau po kokių 5 metų, rečiau – dešimties, jie staiga tampa masiniu produktu, norma.
Drįsčiau spėti, kad savo namų svetainėje mes jau tokiems pokyčiams pribrendome. Jei kitais metais pasirodysiantys išmanieji televizoriai bus išties išmanūs ir patogūs, turėsime perversmą namuose. Beveik su piktdžiuga turiu pastebėti, kad mūsų televizijos šį dalyką sugebėjo pražiopsoti…
– Ar kitąmet gali būti kraustymosi į „debesį“ lūžis? Kuo tai būtų svarbu ir kam atneštų daugiau naudos – šių paslaugų tiekėjams, ar ir jų klientams, vartotojams?
– Kažin, ar tai galima pavadinti „lūžiu“. Kraustymasis į „debesį“ vyksta palaipsniui ir beveik nepastebimai. Kažkada pradėjome naudotis „Gmail“ el. pašto dėžele, paskui – kelti nuotraukas į „Flickr“, filmuotus vaizdus – į „YouTube“, pasakoti istorijas tinklaraščiuose ir socialiniuose tinkluose.
Gal labiau pastebima tai, kad verslo įmonės tampa vis mažiau priklausomos nuo standartinio biuro programų paketo, vietoje jo pasirinkdamos „Google Docs“ ar kitą panašų „debesų“ sprendimą – ypač smulkusis verslas. Lūžio tašką galbūt užfiksuos sociologiniai tyrimai – žmonėms tai tėra nedideli, bet nuoseklūs žingsniai į priekį.
– Kaip keisis interneto erdvė, žmonių naršymo įpročiai?
– Skaitmeninėje erdvėje vyksta didelės permainos, ypač teisių ir turinio reguliavimo srityje. Mes patiriame tradicinių intelektinės ir kūrybinės nuosavybės sąvokų krizę. Tai ne vien vadinamasis „piratavimas“. Tai netgi iki šiol neliečiamais laikyti patentai. Tikriausiai daugelis stebinčių „patentų karus“ tarp modernios skaitmeninės įrangos gamintojų pripažins, kad tai primena farsą. Įprastą konkurenciją, kas pagamins vartotojams patrauklesnį produktą, pakeitė paikos užmačios uždrausti prekybą konkurentų gaminiais, piktybiškai pasinaudojant atgyvenusia patentų teise. Paradoksalu, kad jei tai iš tikrųjų pavyks, tuomet pačią teisę teks keisti, nes jos taikymo rezultatas bus kenksmingas visuomenei.
Beveik tas pats vyksta ir konfliktuojant vadinamajai „turinio industrijai“ su internetu. Kol buvo vaikomasi „piratų“, tol žmonės galėjo žiūrėti į tai kaip į siaurą, nelabai juos dominančią (išskyrus jaunimą ir technologijų entuziastus) veiklą. Tačiau, kai cenzorių užmojai pasiekė ketinimus atjungti nuo interneto ištisus pasaulinio tinklo segmentus (SOPA iniciatyva JAV), jie staiga sulaukė stipraus atkirčio: apie cenzorių išpuolį diskutuoja politikai, verslo lyderiai, universitetų mokslininkai, juokauja televizijos humoristai ir pokalbių šou. Šios temos imasi netgi politikos karikatūristai. Niekam prieš kelis mėnesius negirdėta SOPA šiandien tapo viena aktualiausių JAV ir pasaulio visuomenės diskusijų temų.
Apie 1998-aisiais priimtą kovos su „piratavimu“ iniciatyvą DMCA diskutavo tik labai siauras technologų ir politikų ratas. Ji buvo priimta beveik be pasipriešinimo. 2008-aisiais inicijuota ACTA plačiosios visuomenės nepasiekė, tačiau dėl tinklaraščių ir socialinių tinklų diskusijų buvo praktiškai sustabdyta. 2011-ųjų pabaigos SOPA tapo atvira priešprieša tarp turinio industrijos bei interneto. Palikčiau jums spręsti, kuo baigsis šis bandymas.
Lietuvoje šiuo atžvilgiu tebėra 1998-ieji, nors dėl papildomo laikmenų ir telefonų apmokestinimo šurmulys kilo, ypač tinklaraščiuose ir socialiniuose tinkluose. Tai sako, kad kiekvieną kartą, kai turinio industrija užsimos skriausti internetą ar technologijų plėtrą, ji sulauks vis stipresnio atkirčio. Žmonių akiratis platėja. Blogiausia, kad tokia priešprieša trukdo kurti skaitmeninio turinio platinimo (taip pat ir komercinio) sistemas. Mes Lietuvoje pagaliau sulaukėme „iTunes“, tačiau didelė dalis muzikos, kino tarnybų, elektroninių bibliotekų mūsų vartotojui tebėra uždaros ar jų apskritai nesukurta. Vietoje to vaikomasi papildomų mokesčių ar draudimų. Tikiuosi, tai truks neilgai. Šiuo atžvilgiu esu optimistas.
