Eilinio sekmadienio rytmetį iš numerio +370 63X X2 106 gaunu SMS žinutę: „Sveikiname! Jūsų numeris tapo laimingas „Ogmina“ jums dovanoja mobilųjį telefoną „Nokia 9300“ bei 1000 Lt. čekį. Dėl prizų kreiptis šiuo. nr 867XX6979, 86XX73653.“
Atsiverčiu 2001-aisiais Budapešte Europos Tarybos priimtą Konvenciją dėl elektroninių nusikaltimų, kurią 2004-ųjų sausį ratifikavo Seimas. Skaitau 8 straipsnį („Kompiuterinis sukčiavimas“): „Kiekviena Šalis priima tokius teisės aktus ir kitas priemones, kurių gali prireikti pagal jos vidaus teisę nustatyti baudžiamajai atsakomybei už sąmoningus ir neteisėtus veiksmus, sąlygojusius kito asmens nuosavybės praradimą: <...> b) <...> nesąžiningai arba nedorai ketinant gauti neteisėtos ekonominės naudos sau arba kitam asmeniui.“
Jeigu mobilųjį telefoną būčiau įsigijęs tik vakar, vis tiek turėčiau susirūpinti, ar save gerbianti įmonė, tokia kaip „Ogmina“, galėtų savo klientams žinutes siuntinėti neištaisiusi elementarių lietuvių kalbos klaidų. Dar labiau turėtų kelti nerimą faktas, kad „Ogminoje“ paskutinį kartą pirkau prieš penkerius metus. O kaip apie informacines technologijas šiek tiek besigaudantis žmogus susirūpinčiau, kodėl „Nokia 9300“ vadinamas tik mobiliuoju telefonu.
Tačiau puikiai suprantu, jog tai tik dar viena mobiliųjų nusikaltėlių apgaulė. Reikėtų būti visiškai atsietam nuo viešos informacijos, kurios pastarųjų metų sraute pilna pranešimų apie įvairius apgaulės būdus. „Jūsų giminaitis padarė rimtą avariją ir sužalojo mano žmoną“, „Čia skambina anūko draugas“, „Užsiregistruokite prieš atsiimdami prizą“ – tai tik keli neišsenkančios lietuvių nusikaltėlių išmonės pavyzdžiai.
Šioje situacijoje keisčiausia yra Lietuvos mobiliojo ryšio operatorių pozicija. Visi tyliai pripažįsta, kad bene geriausi išankstinio mokėjimo kortelių pardavimo rezultatai pasiekiami šalia įkalinimo įstaigų esančiuose platinimo taškuose. Gyvos legendos sklando apie „Lietuvos spaudos“ kioską, įsikūrusį šalia Lietuvos Respublikos Seimo. Nors šiuo atveju galima spėti, kad pardavimus didina ir Seimo narių noras kartais skambinti specialiųjų tarnybų nefiksuojamais numeriais, tačiau priežastis, ekspertų teigimu, kita – tai didžiulė Lukiškių tardymo izoliatoriaus rinka.
Ar mobiliojo ryšio operatoriai galėtų imtis priemonių prieš mobiliuosius nusikaltėlius? Įvertinant milžiniškas operatorių informacinių sistemų galimybes, nuolatines investicijas į CRM įrangą, tokios priemonės būtų itin paprastos. Pirma, išeinančių SMS žinučių blokavimas. Akivaizdu, kad sistemiškai ir reguliariai siunčiamos tokio pat turinio žinutės su sveikinimais laimėjus, pranešimus apie artimųjų sukeltas avarijas patenka į tokių kategoriją. Antra, atskirų telefono numerių blokavimas, kai veikiama pagal įprastą schemą „nepažįstamojo skambutis – perkama išankstinio mokėjimo kortelė – grįžtantis skambutis“. Ją turėtų papildyti įvairios loginės sekos (pavyzdžiui, fiksuojami tik 100 pirmųjų išankstinio mokėjimo kortelės skambučių, vertinami tik nakties metu daromi skambučiai ir pan.). Trečia, jungtinės operatorių pastangos. Kai kuri prevencinių priemonių taikymui svarbi skambučių ir abonentų įtartinumo informacija yra tik tinklo operatoriaus nuosavybė, todėl būtina sukurti sąlygas ja keistis.
Šios mintys – tai tik keletas „žalių“ idėjų, kilusių po gautos mobiliojo nusikaltėlio žinutės. Statistika ir detalus nusikaltėlių veiklos metodų tyrimas leistų sukurti išbaigtas prevencijos, o nukentėjusiųjų atvejais – nusikaltėlių paieškos, tolesnio neutralizavimo (pavyzdžiui, anuliuojant atitinkamą išankstinio mokėjimo kortelės papildymo numerį), žalos atlyginimo priemones. Tuo tarpu dabar galime nebent tyliai ignoruoti mobiliųjų nusikaltėlių veiksmus, o apimti nevilties – skųstis Kriminalinės policijos Nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrimo skyriui. Tačiau realūs pokyčiai galimi tik tada, kai realių veiksmų imsis mobiliojo ryšio operatoriai. Deja, jie kol kas mieliau atsiriekia dalį nusikaltėlių pelno...