Net jei į Žemę nukritęs 6 tonų NASA palydovas ir nepadarė rimtesnės žalos, jos gali nepavykti išvengti sugrįžtant kitam kosminiam aparatui. Atgyvenęs vokiečių kosminis teleskopas ROSAT ant Žemės turėtų nukristi spalio pabaigoje, o tikimybė, kad jis pridarys nuostolių ar sužalos žmones, yra dar didesnė.
Net jei į Žemę nukritęs 6 tonų NASA palydovas ir nepadarė rimtesnės žalos, jos gali nepavykti išvengti sugrįžtant kitam kosminiam aparatui.
Atgyvenęs vokiečių kosminis teleskopas ROSAT ant Žemės turėtų nukristi spalio pabaigoje, o tikimybė, kad jis pridarys nuostolių ar sužalos žmones, yra dar didesnė, rašo NewScientist.com.
Kol kas tiksliai nežinoma, kur tiksliai nukris NASA Aukštesniosios atmosferos tyrimų palydovas (angl. Upper Atmosphere Research Satellite – UARS). Nors didžioji kosminio aparato masė virs karšta plazma, 532 kilogramai 26 dalių pavidalu turėtų ištverti kelionę per Žemės atmosferą. Tarp jų – 150 kilogramų sveriantis įrenginys.
NASA skaičiuoja, kad tikimybė, jog UARS apgadins turtą ar ką nors sužeis, lygi 1 iš 3,2 tūkst. Tuo metu spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje, kai į atmosferą sugrįš Vokietijos aerokosmoso laboratorijoje DLR sukonstruotas ir 1990 metais NASA paleistas 2,4 tonos sveriantis rentgeno spindulių teleskopas ROSAT, žalos arba sužeidimų tikimybė sieks 1 iš 2 tūkst.
Didesnė rizika kyla dėl reikalavimų rentgeno spindulius vaizdo gavimui kosmose naudojančiai įrangai, teigia DLR atstovas spaudai Andreasas Schutzas. Kosminio aparato veidrodžiai turėjo būti gerai apsaugoti nuo karščio, kuris galėjo sužlugdyti rentgeno spindulių fiksavimo procesą. Tačiau tai reiškia, kad tikimybė, jog šie veidrodžiai ištvers kelionę per Žemės atmosferą, yra daug didesnė.
ROSAT tinklalapyje DLR skaičiuoja, kad „Žemės paviršių iš viso gali pasiekti 30 atskirų nuolaužų, kurių bendras svoris sieks 1,6 tonos“.
„Rentgeno spindulių optinė sistema, susidedanti iš veidrodžių ir mechaninės konstrukcijos, ar jos dalis gali būti sunkiausia Žemę pasieksianti aparato dalis“, – teigia DLR.
Europos kosmoso agentūros Darmštate, Vokietijoje, kosmoso nuolaužų biuro vadovas Heineris Klinkradas sutinka, kad dėl ROSAT konstrukcijos daugiau palydovo dalių pasieks planetos paviršių.
„Taip yra dėl to, kad ROSAT turi didelę veidrodžių konstrukciją, kuri atspari aukštoms grįžimo į atmosferą temperatūroms“, – teigia jis.
ROSAT nustojo veikti 1999 metais, o nuo to laiko jo orbita vis žemėja. „ROSAT neturi varomosios sistemos, kuri leistų palydovą manevruoti ir kontroliuoti jo sugrįžimą į Žemę“, – teigia kosmoso pramonės advokatė Joanne Wheeler, dirbanti Londone įsikūrusioje teisės firmoje „CMS Cameron McKenna“.
„ROSAT grįžimo į atmosferą laiko ir vietos negalima numatyti dėl Saulės aktyvumo svyravimų, darančių įtaką atmosferos pasipriešinimui“, – pridūrė ji.
JAV Strateginis dalinys seka visus kosmoso objektus, o vyriausybei priklausanti Aerokosmoso korporacija interneto puslapyje pateikia informaciją apie visus būsimus ir neseniai buvusius kosminių objektų sugrįžimus į Žemę. Tačiau apie ROSAT informacijos ten dar nėra, nes šio palydovo grįžimo į Žemę laikas dar nėra tikslus.
Momentą, kada aparatas pateks į atmosferą, sunku nuspėti, nes tai lemia du pagrindiniai veiksniai. Pirma, besivartančio palydovo geometrija tuomet, kai jis pateks į aukštesniąją atmosferą, veikiančią kaip stabdžiai. Antra, pačios aukštesnės atmosferos, kuri padidėja ir susitraukia, atsižvelgiant į Saulės aktyvumą, elgsena, aiškina kosmoso nuolaužų specialistas Hugh Lewisas iš Southhamptono universiteto Jungtinėje Karalystėje.
„Dėl Saulės aktyvumo atmosfera išsiplečia į viršų, taigi labiau stabdo kosminius objektus. Priežastis, dėl kurios UARS sugrįžtant laukiama anksčiau nei tikėtasi, yra staigus Saulės aktyvumo padidėjimas. Artėjant prie Saulės maksimumo 2013 metų, tikimės sulaukti daugiau į Žemės atmosferą pateksiančių objektų“, – teigė jis.
Tačiau nesitikėkite, kad ims lyti kosminiais laivais. Į Žemę dabar daugiausiai grįžta tai, ką galima vadinti 10 dešimtmečio kosminių skrydžių palikimu.
„Kai kurie objektai, kurių laukiama sugrįžtant dabar (UARS ir ROSAT) yra metų, kai kosminiai aparatai būdavo paleidžiami labai dažnai, palikimas“, – sako H. Klinkradas.
Dabar, anot jo, krypstama prie mažesnių palydovų su specialiomis užduotimis, o ne „viskas viename“ misijų, kokia buvo ir UARS. Tad būsimų misijų paliktos kosminės nuolaužos turėtų būti smulkesnės.
