Šiuo metu Lietuvos viešojoje erdvėje daug diskutuojama Lietuvos švietimo ir mokslo sistemos kokybės tematika. Vieni, pavyzdžiui, LR Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius bando suteikti mūsų aukštajam mokslui kadencinį spindesį, kiti, jo kritikai, teigia, kad aukštųjų mokyklų valdantysis personalas yra „žulikai“ ir sukčiai, o Lietuvos aukštasis mokslas jų dėka merdi.
Perėjau visas Lietuvos aukštojo mokslo sistemos siūlomas aukštojo mokslo pakopas ir negaliu nepateikti kitokio požiūrio į aptariamas problemas. Šiuo straipsniu nesiekiu jokios politinės naudos, nesu jokioje politinių batalijų pusėje, tačiau nesuprantu visko, kas nėra paaiškinama elementaria logika ir manau, kad tiek Lietuvos valdžia, tiek dabartinis universitetų elitas turi keisti savo požiūrį į Lietuvos aukštajį mokslą, jei jiems rūpi mokslo ir šalies ateitis. Galbūt ne visuose universitetuose, ne visuose padaliniuose yra sukurtos vienodos sąlygos ir džiaugiuosi jei yra jaunų mokslininkų Lietuvoje, kurie nesijaučia taip kaip aš.
Iškelsiu elementarų klausimą: ar jaunas mokslininkas Lietuvoje gali išgyventi iš gaunamo finansavimo mokslo įstaigoje?
Doktorantūros studijų metu visi doktorantai gauna nustatyto dydžio doktoranto stipendiją, man jos vos užtekdavo maistui ir buto nuomai. Kai baigiau doktorantūrą, man buvo pasiūlytos docento pareigos už pakankamai kuklų tokios kvalifikacijos žmogui atlyginimą – 2100 Lt atskaičius mokesčius. Teisingumo dėlei dar reiktų pridėti, kad yra galimybė gauti didesnį atlyginimą, tačiau šiam tikslui pasiekti privalau įgyvendinti nustatytus reikalavimus. Tam reikia mažiausiai dar papildomų trejų-penkerių metų intensyvaus darbo.
Daugelis mano draugų dirbti pradėjo bakalauro studijose, o magistro studijose jau dirbo visi. Didžioji dalis įsidarbino privačiose įmonėse, jų atlyginimai jau senai gerokai pranoksta man paskirtą docento algą, nekalbant apie mano buvusią doktoranto stipendiją. Maža to, su manimi sudaroma tik terminuota darbo sutartis.
Tapdamas mokslininku aš tapau nekonkurencingas savo bendrakursių atžvilgiu. Bet man labai patinka mano mokslinių tyrimų sritis, galbūt dėl to suradau kantrybės baigti doktorantūrą, norėčiau ir toliau plėtoti savo tyrimus ir dirbti akademinį darbą. Tačiau doktorantūros studijos buvo labai intensyvios, tad disertacijai parengti paaukojau daug savaitgalių, kadangi kitu laiku dalyvavau įvairiuose projektuose. Projektų atsisakyti negalėjau – iš stipendijos nebūčiau pragyvenęs.
Pabaigus doktorantūrą į dienos šviesą pradėjo lįsti sveikatos problemos. Šiandieną turiu apsispręsti, ar dirbti mėgstamą darbą universitete ar pragyvenimą užtikrinantį darbą? Man tai visiškai nenormali situacija. Kiek dar Lietuvoje be manęs tokių yra?
Bent daliai visuomenės visada kyla abejonių, kam tokių mokslininkų ir mokslo reikia apskritai? Reikia pripažinti, kad daug mokslinių tyrimų nepasiteisina, tačiau visuomenė ir politikai turi suprasti, kad ta dalis, kuri pritaikoma praktikoje, valstybei duoda didžiulę naudą. Aukšta pragyvenimo kokybė valstybėje priklauso nuo sukurtų inovatyvių sistemų (prekių) ir jų eksporto sėkmės, nuo tikslaus socialinių procesų ištyrimo ir vystymo bei efektyvaus valdymo. Tam plėtoti ir kurti mokslo įstaigose turi būti atsakingai koncentruojami geriausi šalies protai. Būti universitete turi būti garbė. Taip yra galingiausiose pasaulio ekonomikose.
Deja, pas mus šiuo metu vyksta priešingai: 1) universitetai nesugeba „pagauti“ geriausių protų, nes jie tiesiog čia neužklysta; 2) daug tokių kurie užklydę – galiausiai išvyksta svetur. Nepabaigiamai sprendžiamos universitetų valdymo ir kiekio problemos, pešamasi dėl įtakos ir valdžios, o universitetų elitas kuria vidines schemas uždarbiui pasididinti visai užmiršdamas jaunimą.
Visiškai nenormalu, kad daktaro laipsnį turintys asmenys savo Alma Mater gauna tik truputį vidutinį šalies darbo užmokestį viršijantį atlyginimą. Privalome investuoti į busimą jauną daktarą ir visą aukštąjį mokslą reformuoti galvojant apie šį asmenį. Šiam asmeniui neturi kilti minčių ieškoti papildomų lėšų šaltinių normaliam egzistavimui užsitikrinti.
Viešojoje erdvėje radau prof. Romo Lazutkos ir bendraautorių atliktą tyrimą „Mokslininkų socialinės garantijos“ (2008). Viena šio tyrimo išvada: „Lietuvos doktorantų stipendija yra viena mažiausių Europoje, nors doktorantūros studijų finansavimo struktūroje ji sudaro didžiausią dalį (apie 30 proc.). Kiti finansavimo šaltiniai yra paskola, asmeninės santaupos, sutuoktinio ar šeimos parama, darbo pajamos bei dar kitokie šaltiniai.“
Kol nebus išspręsta ši problema, visos investicijos į mokslo slėnius, universitetų ir mokslo įstaigų pertvarkas, mokslinių tyrimų finansavimą, naudojant Europos Sąjungos paramos ir valstybės lėšas neduos maksimalios naudos, kadangi čia jau nėra ir nebus geriausių mūsų šalies protų.
Pasauliniame kontekste busime vistiek nekonkurencingi, nepridėsime papildomos jėgos mūsų šalies ekonomikos augimui, mūsų studentai neturės geriausių dėstytojų, mūsų universitetai ir įmonės geriausių mokslininkų, o visuomenė išugdytų ir pasauliniu mastu pripažintų mokslo asmenybių.