ES trečiasis energetikos paketas, kurio pagrindu Lietuva apsisprendė atskirti gamybos, tiekimo ir perdavimo veiklas bei nuosavybę, vertinamas itin prieštaringai. Vieni šiuo teisės aktu tikisi lyg buldozeriu prasiskinti kelią nutolusios energetinės nepriklausomybės link, o kiti ES reikalavimuose mato itin dideles dujų kainas.
ES trečiasis energetikos paketas, kurio pagrindu Lietuva apsisprendė atskirti gamybos, tiekimo ir perdavimo veiklas bei nuosavybę, vertinamas itin prieštaringai. Vieni šiuo teisės aktu tikisi lyg buldozeriu prasiskinti kelią nutolusios energetinės nepriklausomybės link, o kiti ES reikalavimuose mato itin dideles dujų kainas.
Kiek Lietuvai kainuos įgyvendinti Trečiojo energetikos paketo reikalavimus? Kokią sumą valstybė turės sumokėti „Lietuvos dujoms“ už perimamus magistralinius dujų tinklus? Kiek Lietuvos vartotojams kainuos dujos ir elektra, kai Briuselio keliami reikalavimai taps realybe?
Šie ir kiti klausimai skambėjo trečiadienį Seimo Europos informacijos centre vykusioje diskusijoje „III energetikos paketas – nauji iššūkiai energetikai“. Ir ne į visus jų buvo pateikti atsakymai.
Diskusijoje dalyvavęs Energetikos ministerijos Energetikos išteklių, elektros ir šilumos skyriaus vedėjas Kęstutis Žilėnas tvirtino, kad Trečiojo energetikos paketo reikalavimai elektros sektoriuje jau beveik įgyvendinti net nelaukiant, kol jie bus perkelti į nacionalinę teisės bazę: „De facto elektros sektoriuje jau turime Trečiąjį energetikos paketą, de jure – ne“.
Vos per daugiau kaip metus iš 26 įmonių elektros sektoriuje liko 21, tačiau didžiausi iššūkiai – strateginiai projektai, iš kurių svarbiausi – atominės elektrinės, elektros tiltų su Švedija ir Lenkija statybos – energetinę laisvę žada tik popieriuje.
Laimės švyturio link
Kur kas sunkiau ES direktyvos reikalavimai braunasi į dujų sektorių. Seimui pateiktuose įstatymų projektuose numatyta, kad „Lietuvos dujos“ turi būti padalytos dvi nesusijusias bendroves. Viena valdytų perdavimo tinklą, o antroji – skirstymą.
Laukiamą pertvarką vienas „Lietuvos dujų“ akcininkas – „Gazprom“ – yra pavadinęs ir investuotojų teisių pažeidimu, ir nacionalizacija. Tiesa, direktyva numato, kad pertvarkomos įmonės akcininkai galės pasirinkti jiems priimtiną turto perleidimo būdą ir už turtą bus atlyginta.
K. Žilėnas pakartojo energetikos ministro Arvydo Sekmoko itin pamėgtą frazę: Lietuva yra energetinė sala, mūsų šalyje nėra realiai veikiančios dujų rinkos, todėl vartotojams tenka mokėti vieną didžiausių kainų ES.
Taigi būtent su Trečiuoju energetikos paketu siejama Lietuvos viltis bent šiek tiek atitrūkti nuo priklausomybės Rytų pusėje. Alternatyvų brangioms rusiškoms dujoms esą turėtų suteikti „amžiaus projektai“: suskystintųjų dujų terminalas, požeminė dujų saugykla, dujų tinklų sujungimas su Lenkija.
Tačiau pirmiausia reikia priimti įstatymus (kurie vėluoja ir dėl to Lietuvai gresia EK sankcijos), o dėl jų Seime dar virs intensyvūs mūšiai, kurstomi savo interesus ginančių monopolininkų.
Jaučiasi įspausti į kampą turguje
„Lietuvos dujų“ Strateginio vystymo skyriaus viršininkas Saulius Bilys įrodinėjo, kad Lietuvos pasirinktas griežčiausias ES reikalavimų įgyvendinimo modelis – nuosavybės atskyrimas yra kapitalo diskriminacija pagal kilmę. Jeigu energetikos įmonę valdo privatusis kapitalas, tai iš jo būtina perimti tiekimo funkcijas vykdančią verslo dalį, o jeigu bendrovę valdo valstybė, tai pakanka, kad atskirtas verslo sritis valdytų dvi skirtingos ministerijos.
Labiausiai „Lietuvos dujas“ neramina Energetikos ministerijos užimta žemo starto pozicija, kuri yra rimtas signalas, kad ES reikalavimus ketinama įgyvendinti kuo greičiau.
„Jeigu dėl nuosavybės perėmimo reikia pertvarkyti įmones ir parduoti turtą, tai tam turi būti suteikta pakankamai laiko, – akcentavo S. Bilys. – Pagal direktyvą turto savininkas turi teisę jį nenuostolingai parduoti. Kaip tai bus padaryta, sprendimus priims ne bendrovė, o jos akcininkai. Išlieka neatsakytas klausimas, kaip jie susitars su valstybe, kaip pati valstybė ateityje dalyvaus šiame versle? O įmonė vykdys akcininkų nurodymus“.
Jis svarstė, kad vien atskirti ir parduoti magistralinius dujų tinklus užtruktų daugiau kaip metus.
Besiklostančią situaciją „Lietuvos dujų“ atstovas palygino su prekyba turguje – jeigu pirkėjai žino, kad turguje prekiaujantis asmuo turi vos kelias minutes produktui parduoti, jie pasistengs derėtis ir mokėti kuo mažesnę kainą.
Kiek kainuos, dar nežinia
Diskusijoje dalyvavusiems politikams labiausiai rūpėjo, kiek Lietuvai ir jos vartotojams kainuos įgyvendinti Trečiojo energetikos paketo reikalavimai.
Darbo partijos atstovas Kęstutis Daukšys pažėrė kritikos Energetikos ministerijai, kuri „pirmiausia veliasi į mūšį, o paskui žiūrės, kokiais ginklais kovoti“. Jis norėjo sužinoti, kiek šaliai kainuos „dujų vamzdžių atskyrimas“, dujų tinklo išlaikymas, kada ministerija ketina susitarti su „Gazprom“ dėl mažesnių dujų kainų ir iš kokių šaltinių gausime pigesnių dujų užpildyti būsimą suskystintųjų dujų terminalą pajūryje.
Panašius klausimus bėrė ir kiti Seimo opozicinių partijų nariai. Tačiau politikų prie sienos remiamas Energetikos ministerijos atstovas K. Žilėnas pripažino negalintis pateikti konkrečių skaičių, nes nesąs įgaliotas.
„Kiek kainuos dujos terminale 2015 m.? Prognozuodami kainas, net ekspertai prašauna pro šalį – ten bus tos dujos, kurių kaina pasirodys konkurencingiausia esančioms vamzdyje iš Rytų“, – sakė K. Žilėnas.
Anot jo, būsimos dujų sektoriaus pertvarkos indikatoriumi laikomi jau įgyvendinti pokyčiai elektros sektoriuje. Po įvykdytos pertvarkos elektra vartotojams nepabrango, todėl ir magistralinių dujų tinklų atskyrimas nuo „Lietuvos dujų“ neturėtų tapti papildoma našta vartotojams.
Šiek tiek konkretesnius skaičius pateikė dujų įmonės atstovas – reorganizuoti Slovakijos dujų tiekėją, šiek tiek didesnį nei „Lietuvos dujos“, atsiėjo 25 mln. eurų.
Julius Veselka, Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotojas, tradiciškai nevyniojo žodžių į vatą: „Neturėkime iliuzijų. Įgyvendinus paketo reikalavimus nei elektra, nei šiluma, nei dujos neatpigs, o tik pabrangs. Nes Lietuvoje yra daug norinčių ant to paties vamzdžio ar elektros laido atsisėsti ir dalytis pelnais“.
Anot jo, Energetikos ministerija turėtų nesivadovauti „keršto principais“, o pateikti aiškią informaciją apie būsimas permainas energetikos sektoriuje.
Kainą lemtų alternatyvos, kurių nėra
„Lietuvos dujos“ surado dar vieną argumentą, kuris esą turėtų sustiprinti Energetikos ministerijos pusėn lekiančią kritiką.
Esą Lietuva, nepasinaudojusi išimtimi ir pasirinkusi griežčiausią ES direktyvos modelį – nuosavybės atskyrimą – pripažįsta, kad mūsų dujų rinka nėra izoliuota, nedominuoja vienas tiekėjas, todėl turi būti atsisakyta ir dujų kainos reguliavimo. Tokios nuostatos turėtų būti laikomasi nuo 2007 m. liepos.
Paklaustas, kokia tokiu atveju Lietuvoje būtų dujų kaina, S. Bilys svarstė, kad ji priklausytų nuo alternatyvų, kurias turėtų vartotojai. „Už dujas mokėtų tokią kainą, kaip ir visoje Europoje. Ir nebūtinai ta kaina būtų didesnė ar mažesnė nei mokama dabar“, – sakė „Lietuvos dujų“ atstovas ir įrodinėjo, kad bendrovei dirbti monopolizuotoje rinkoje „daug sunkiau“ nei toje, kur daug konkurentų, nes esant konkurencijai nekyla klausimų dėl rinkos monopolizavimo, dėl kainodaros.
Tačiau Energetikos ministerija laikosi nuomonės, kad bent jau iki 2015-ųjų buitiniams vartotojams dujų kaina turi likti reguliuojama.
