Galima rimtai pasiginčyti, kas padarė didesnę įtaką demokratijai – skalbimo mašina, išlaisvinusi išsivysčiusio pasaulio moteris nuo milžiniškos buitinės rutinos, ar internetas, kuris dažniausiai naudojamas toli gražu ne tais tikslais, kuriuos numatė technologinės demokratijos vizionieriai. Nors pastaruoju metu daug kalbama apie „Twitter“ ir „Facebook“ „revoliucijas“, kol kas visiškai neaišku, kokiu mastu šie bendravimo įrankiai prisidėjo prie masinių sukilimų ir juo labiau neaišku, ar sukilimai nebūtų prasidėję be jų.
Galima rimtai pasiginčyti, kas padarė didesnę įtaką demokratijai – skalbimo mašina, išlaisvinusi išsivysčiusio pasaulio moteris nuo milžiniškos buitinės rutinos, ar internetas, kuris dažniausiai naudojamas toli gražu ne tais tikslais, kuriuos numatė technologinės demokratijos vizionieriai.
Nors pastaruoju metu daug kalbama apie „Twitter“ ir „Facebook“ „revoliucijas“, kol kas visiškai neaišku, kokiu mastu šie bendravimo įrankiai prisidėjo prie masinių sukilimų ir juo labiau neaišku, ar sukilimai nebūtų prasidėję be jų. Tuo metu Lietuvoje internetinio balsavimo šalininkai tikisi, kad šis padės padidinti rinkėjų aktyvumą ir dėl to kažkodėl pagerės demokratijos kokybė.
„Baltijos tyrimų“ balandį atliktos 504 Lietuvos gyventojų apklausos duomenimis, 56 proc. respondentų mano, kad balsavimas internetu padidintų rinkiminį aktyvumą ir 75 proc. apklaustųjų norėtų, kad Lietuvoje balsavimas internetu būtų įvestas.
„Kai žmonių klausi, kas yra demokratija, jiems rinkimai neegzistuoja“, – sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Ainė Ramonaitė. Pasak Lietuvos gyventojų nuostatas tyrinėjusios mokslininkės, Lietuvos piliečiams rinkimai nėra svarbus demokratijos elementas, vietoje to minima „laisvė“, „teisingumas“ ir kiti dalykai. „Kad tai neišgelbės Lietuvos demokratijos, tai tikrai faktas“, – sako A. Ramonaitė apie rinkimus internetu.
Antradienį Seime trečiąkart šios kadencijos metu pristatytos įstatymų pataisos, kuriomis būtų įteisintas balsavimas internetu. Seimas priėmė projektą svarstyti, tačiau manoma, kad šio projekto, kurį priėmus bent kažkiek papildomų balsų tikisi užsidirbti liberaliosios partijos, nepraleis valdantieji konservatoriai (nors dalis jų balsavo už projektą) ir kitos jėgos, besiremiančios stabilesniu, vyresnio amžiaus ir mažesnio kompiuterinio raštingumo elektoratu.
Palaikyti projekto prie parlamento susirinkę Lietuvos liberalaus jaunimo atstovai susėdę ant sofos ne tik demonstravo internetinio balsavimo patogumą, bet ir teigė, kad tokia galimybė padidintų rinkėjų aktyvumą ir politikų legitimumą. Tačiau kalbos dėl rinkiminio aktyvumo padidėjimo nėra pagrįstos jokiais patikimais argumentais, o kaip demokratijai pagelbėtų didesnis Seimo, kuriame sėdėtų vis vien tie patys politikai, legitimumas, internetinio balsavimo entuziastai paaiškinti negalėjo.
Vienintelė platesnė pagal mokslinius standartus atlikta balsavimo internetu studija Lietuvoje buvo vykdyta 2008 metais. Joje teigiama, kad nėra argumentų, kodėl internetinis balsavimas turėtų padidinti rinkėjų aktyvumą, nors tai vienas pagrindinių internetinio balsavimo šalininkų argumentų.
Iniciatyva atlikti tyrimą kilo iš pačių mokslininkų, kurie finansavimą gavo iš Valstybinio mokslo ir studijų fondo. Studijai vadovavusi A. Ramonaitė teigia, kad kitų Lietuvoje ir Europoje atliktų politologinių tyrimų rezultatai iš esmės nesiskiria nuo jų.
Internetinio balsavimo įvedimą Estijoje, kur prieš tai tyrimų apskritai nebuvo atliekama, galima sieti su bendra šalies sumoderninimo politika, nemaža dalimi skirta „E-stonia“ įvaizdžio formavimui. Aktyvumas nuo rinkimų 2003 metais iki rinkimų 2011metais padidėjo 5,5 proc. Tačiau, pasak A. Ramonaitės, įtaką tam galėjo turėti ir kiti veiksniai. Šiuos veiksnius ji apibendrintai vadina „vidine motyvacija“.
Žmogaus apsisprendimui – balsuoti ar ne – visų pirma įtaką daro, pavyzdžiui, patriotizmo ir paramos politinei sistemai pojūtis, susitapatinimas su tam tikra partija.
Antroje vietoje eina balsavimo sąnaudos, kuriuos tikimasi sumažinti įvedus internetinį balsavimą. Tačiau, kaip rašoma studijoje, didžiausias išlaidas rinkėjui sudaro ne nuėjimas iki balsavimo apylinkės, o aktualios informacijos apie kandidatus surinkimas ir apsisprendimas, už ką balsuoti.
Tiesa, kai kurioms grupėms, pavyzdžiui, studentams, kurie renkant jų gimtojo miesto ar rajono savivaldą grūdasi eilėse Vilniaus savivaldybėje, balsavimo sąnaudos yra svarbus veiksnys. „Negali sakyti, kad su išlaidomis susijusios problemos niekada neaktualios, tačiau jas galima išspręsti kitais būdais“, – sako A. Ramonaitė.
Už balsavimą internetu aktyviai pasisako neįgaliųjų interesus ginančios organizacijos. Tačiau didžiąją dalį judėjimo sutrikimų turinčių asmenų sudaro vyresnio nei 55 metų amžiaus žmonės. „Turint omenyje interneto vartojimo mastus šioje amžiaus grupėje, galima teigti, kad internetinio balsavimo įvedimas padėtų tik labai nedidelei šių žmonių daliai“, – teigiama Elektroninio balsavimo galimybių studijoje ir pridedama, kad tai gali keistis nebent ilguoju laikotarpiu – kai kompiuterinis raštingumas bus plačiai paplitęs visose amžiaus grupėse.
Emigrantai – kitas argumentas, kodėl Lietuvai reikia balsavimo internetu. Tačiau šioje vietoje remtis patikimais duomenimis apie poreikio mastą neįmanoma, kadangi apklausti įvairiose vietose išsibarsčiusius emigrantus yra pernelyg sudėtinga. A. Ramonaitės vadovaujamo tyrimo metu buvo atliktas tik žvalgomasis tyrimas, apklausus 200 respondentų elektroniniu paštu. 45 proc. iš tų, kurie teigė Lietuvoje visada balsuodavę, gyvendami svetur niekuomet nebalsuoja. „Tai rodo, jog rinkimų prieinamumas emigrantams yra reali problema“, – sakoma studijoje.
Dauguma emigrantų nėra užregistravę savo gyvenamosios vietos ir norėdami balsuoti turi vykti į ambasadą, o užsiregistravusiems ambasada atsiunčia balsavimo biuletenį, ir jie gali balsuoti paštu. Išeiviams, kurie norėtų pernelyg nesivargindami atiduoti savo balsą, internetinis balsavimas būtų pati geriausia išeitis.
Taigi patogumas – pagrindinis argumentas, su kuriuo lieka balsavimo internetu šalininkai: kodėl to nedaryti, jei tai daryti galima? Tačiau lieka neatsakyti pačios sistemos saugumo klausimai: ar sistemą kursianti įmonė gali mėginti nuslėpti nesklandumus siekdama išsaugoti reputaciją ir stambų užsakymą? Kokia yra užsienio kibernetinės atakos grėsmė – nebūtinai norint pakeisti rezultatus, bet bent sukelti sumaištį. Galų gale, ar Lietuvoje, kur informacinių technologijų viešųjų pirkimų skaidrumas kelia ne mažiau abejonių nei statybos ar medicinos paslaugų, galima tikėtis korektiškų stambaus kąsnio dalybų?
