Avarija Fukušimos branduolinėje elektrinėje, įvykusi po 2011 metų kovo 11 dienos žemės drebėjimo ir cunamio, sukėlė naują diskusijų bangą apie atominės energetikos ateitį. iskusija iš tiesų verta ypatingos analizės ir ateityje, manau, dar bus daug ginčų, turėsiančių įvairių pasekmių. Dabar aš norėčiau tik panagrinėti, kiek netikėtą šios diskusijos aspektą – dabarties žmonių mokslines žinias, jų fobijas bei mokymo ir ugdymo įtaką joms.
Avarija Fukušimos branduolinėje elektrinėje, įvykusi po 2011 metų kovo 11 dienos žemės drebėjimo ir cunamio, sukėlė naują diskusijų bangą apie atominės energetikos ateitį. Ta pačia proga buvo gerokai jautriau prisimintos ir 1986 m. balandžio 26 d. avarijos Černobylio branduolinėje jėgainėje 25-osios metinės. Diskusija iš tiesų verta ypatingos analizės ir ateityje, manau, dar bus daug ginčų, turėsiančių įvairių pasekmių. Dabar aš norėčiau tik panagrinėti, kiek netikėtą šios diskusijos aspektą – dabarties žmonių mokslines žinias, jų fobijas bei mokymo ir ugdymo įtaką joms.
Apie radiaciją
Pirmas dalykas, kuris verčia susirūpinti visuomenės išprusimu, yra keista Vokietijos politikų reakcija į avariją Fukušimoje: kanclerė A. Merkel paskelbė, kad trims mėnesiams skelbiamas moratoriumas dėl kelių seniausiai veikiančių branduolinių elektrinių darbo termino pratęsimo, o vienos iš koalicinių partijų – Liberalų demokratų – generalinis sekretorius pareiškė, kad reikėtų uždaryti 8 iš 17 Vokietijos atominių elektrinių. Antra – Rusijos tolimųjų Rytų regiono gyventojų panika ir masinis jodo preparatų pirkimas. Trečia – Lietuvos valstybinės atominės energijos saugos inspekcijos (VATESI) specialistų pareiškimas praėjus kelioms dienoms po avarijos, kad branduolinis sprogimas Fukušimos jėgainėje mažai tikėtinas ir Lietuvos gyventojams pavojaus nėra.
Trumpai apibendrinus galima iš tų visų pavyzdžių padaryti išvadą, jog po Černobylio avarijos gyventojų išprusimas radiacinio saugumo ir branduolinių avarijų klausimais nė kiek nepagerėjo, o gal net ir sumenko. O tai, kad VATESI atstovas kalba apie branduolinį sprogimą, visai nesuprantama.
Jokių fizinių sąlygų tokiam sprogimui nėra. Atominės bombos sprogimas pagrįstas labai greitu energijos išsiskyrimu dėl branduolių grandininio skilimo, kuris vyksta tol, kol sunaudojama visa branduolinė medžiaga. Fizikai žino, kad tai padaryti yra labai sudėtinga, nes reikia staiga sujungti kelias ar keliolika branduolinio užtaiso dalių, kiekvienos iš kurių masė yra mažesnė už kritinę. Net ir dabar, praėjus beveik 66 metams po Hirosimos ir Nagasakio bombardavimo, atominės bombos detali konstrukcija niekur nėra viešai paskelbta. Žinoma, galima fantazuoti, jog kokiomis nors ypatingomis sąlygomis tai galėtų įvykti ir branduolinėje jėgainėje, bet tokio įvykio tikimybė yra beveik nulinė ir vaizdžiai galima pasakyti, kad ji prilygsta tikimybei, kad tuščiame uždarytame puslitriniame stiklainyje visos oro molekulės susikaups jo viršutiniame trečdalyje. Pagal Maksvelo kinetinę dujų teoriją toks įvykis yra įmanomas, bet, be abejo, to dar niekas per visą protingo žmogaus egzistavimo laikotarpį nestebėjo.
Vokietijos atveju politikų pareiškimai labiausiai buvo susiję su artėjančiais svarbiais Vokietijos Žemių rinkimais. Tačiau bet kokiomis sąlygomis politikas neturėtų daryti perdėm populistinių ir konjunktūrinių pareiškimų.
Pagrindinė Fukušimos jėgainės avarijos priežastis buvo aušinančios sistemos gedimas, dėl ko gali perkaisti ir išsilydyti branduolinis kuras. Reikia pasakyti, kad tokia galimybė viešai ir garsiai pirmą kartą buvo nagrinėjama filme „Kinijos sindromas“ („The China Syndrome”), kuriame vaidina Jane Fonda ir Jackas Lemmonas. Šis filmas buvo rodytas ir pas mus, tačiau keisčiausia yra tai, kad jis pasirodė JAV ekranuose likus 12 dienų iki panašios avarijos branduolinėje jėgainėje Trijų mylių saloje (Three Mile Island Nuclear Power Plant) 1979 m. kovo 28 dieną.
Dar keisčiau, kad Fukušimos jėgainės pirmieji blokai yra panašaus tipo kaip ir minėtos JAV jėgainės, todėl japonų specialistai ir eksploatuojančios kompanijos TEPCO (angl. – Tokyo Electric Power Company) vadovybė turėjo žinoti jėgainės konstrukcijos trūkumus ir tam tinkamai pasiruošti. Tačiau, matyt, nebuvo reikiamai įvertintas labai galingo žemės drebėjimo ir po to kilusio cunamio poveikis. Dar galima paminėti, kad pirmieji jėgainės blokai turėjo būti netrukus uždaryti, todėl galima pagrįstai pridurti, jog japonams tiesiog fatališkai nepasisekė.
Kitas svarbus aspektas yra tai, kad tokio tipo branduoliniai reaktoriai kaip Fukušimoje, Trijų mylių saloje, ar juo labiau Černobylyje, jau senai nebestatomi. Iš karto po Černobylio avarijos labai pasikeitė požiūris į branduolinę saugą, todėl buvo imtasi priemonių, kad reaktorių saugumas būtų užtikrintas fizikiniais principais, o ne pasikliaujama techninėmis priemonėmis ar jėgainės personalo veiksmais.
Visi statomi ar planuojami reaktoriai yra vadinamosios „Generation III-plus“ kartos. Jų pagrindinis bruožas, kad aušinimui naudojamas didelio slėgio vanduo, o vandens cirkuliacijai užtikrinti nebūtinas papildomos energijos šaltinis. Tokius reaktorius suprojektavo ir gamina JAV ir Japonijos kompanija „Westinghouse Electric Company“ (AP-1000 tipo 1000 MW elektrinės galios reaktorius; statomas Kinijoje), Kanados kompanija „Atomic Energy of Kanada Limited – CANDU“ (ACR-1000 tipo reaktorius; ruošiamasi statyti Kanadoje), Prancūzijos ir Vokietijos firmų Areva NP, Electricite de France ir Siemens AG konsorciumas (EPR-1600 tipo reaktorius; statomas Prancūzijoje), JAV ir Japonijos firma General Electric Hitachi Nuclear Energy (ABWR-1350 tipo reaktorius; statomas Taivanyje), Rusijos koncernas Rosenergoatom (VVER-1200 reaktorius; statomas Indijoje).
Atrodo, kad Baltarusijoje irgi ruošiamasi statyti branduolinę jėgainę, susidedančią iš dviejų VVER-1200 tipo reaktorių.
Lyginant Fukušimos, Černobylio ir Trijų mylių salos jėgainių avarijas galima pasakyti, kad visais trim atvejais informacija buvo slepiama. Manau, kad pirma priežastis yra tiesiog patikimos informacijos stoka, o antra – baimė sukelti neprognozuojamą paniką tarp gyventojų. Žinoma, Sovietų Sąjungoje, kaip tipiškoje totalitarinėje valstybėje, informacijos slėpimo mastas iš karto po Černobylio avarijos tiesiog nesuvokiamas sveiku protu.
Vertinant gi avarijos mastus, tai Černobylio jėgainės avarija neturi sau lygių, nes jos metu į aplinką buvo išmesta 50 kartų daugiau radioaktyvumo negu Hirosimos atominio bombardavimo metu. Fukušimos elektrinėje išmetimai kol kas nesustabdyti, bet yra apie dešimt kartų mažesni negu Černobylio. Trijų mylių salos jėgainės avarija yra šiuo požiūriu nepalyginamai mažesnė. Visais trimis atvejais jėgainės buvo prarastos, o materialiniai nuostoliai sudarė Černobylyje 6,7 milijardo JAV dolerių, Trijų mylių saloje apie 2,4 milijardo, o Fukušimoje nuostoliai vis didėja ir aišku, kad jie viršys Černobylio nuostolius. Černobylio jėgainės sarkofagas palaipsniui irsta, todėl neseniai vykusioje donorų konferencijoje buvo patvirtintas naujo jėgainės ketvirtoje bloko apsauginio statinio projektas, kuris nuostolius padidins dar apie 3 milijardais dolerių.
Paskleista radiacija padidina tikimybę susirgti įvairiomis ligomis, daugiausiai vėžiu. Šiuo klausimu labiausiai ir laužomos ietys, nes skirtingi ekspertai pateikia labai jau skirtingus rezultatus. Po Černobylio avarijos iškart mirė 25 žmonės, o po to dar 31 žmogus nuo įvairų spindulinės ligos atvejų. Fukušimos jėgainėje žuvo trys darbuotojai, bet jų mirties priežastis nėra radiacija. Trijų mylių salos jėgainės avarijos metu aukų nebuvo. Neseniai buvo paskelbta, kad per visą Sovietų Sąjungos karinės atominio ir termobranduolinio ginklo kūrimo programos istoriją nuo aštrios spindulinės ligos mirė 71 žmogus.
Kad ir kaip žiūrėtume, vis tiek branduolinė energetika nėra pati pavojingiausia žmonijos veiklos sritis. Kiekvieno žmogaus mirtis yra didelė netektis, bet, deja mes gyvename pavojingame pasaulyje. Štai kaip atrodo apskaičiuotos priešlaikinės mirties tikimybės dėl įvairių veiksnių: natūralus radiacinis fonas – 0,0006; medicininiai tyrimai panaudojant jonizuojančią spinduliuotę – 0,0003; rūkymas – 0,05; transportas – 0,005 (duomenys paimti iš leidinio „Radiation. Doses, Effects, Risks“, United Nations Environment Programmme UNEP, 1999). Pagal paskutinius vertinimus, Černobylio likvidatorių ir žmonių, pasilikusių gyventi užterštoje zonoje, prie jėgainės, priešlaikinės mirties tikimybė yra apie 0,01. Taigi, radiacija – tik ne daugiau kaip vienas iš rizikos veiksnių tarp panašių kitų (pakliūti į automobilio ar lėktuvo avariją, apsinuodyti nekokybiškais produktais ir pan.). Kad ir kaip žiūrėsi, mūsų gyvenimas nepriklausomai nuo radiacijos, yra labai pavojingas dalykas. Mes dažnai negalime pakreipti įvykių, bet tikrai galime įvertinti tam tikras grėsmes ir priimti tinkamą sprendimą. Pavyzdžiui, kiekvienas gali nuspręsti, rūkyti jam, ar ne, žinodamas, kad iš kiekvieno šimto bent penki rūkaliai mirs priešlaikine mirtimi.
Apie fobijas
Vertinant iš esmės galima teigti, kad mes gyvename ne tik žinių amžiuje, o „žinių ir rizikos amžiuje“. Jei palygintume galimas rizikas, kurios buvo aktualios, pavyzdžiui, Senovės Egipto gyventojui ir šiuolaikiniam žmogui, tai tų rizikų padidėjo gal net šimtus kartų. Tačiau štai koks paradoksas – Senovės Egipte vidutinė gyvenimo trukmė buvo apie 27 metus, o dabar kai kuriuose valstybėse laukiama vidutinė gyvenimo trukmė gimimo metu siekia net 80 metų (pasaulio vidurkis 2010 m. buvo 67 metai.
Kad ir ką sakytų branduolinės energijos šalininkai ar priešininkai, galima teigti, jog kol gyvuoja atominė bomba, tol bus gyva ir branduolinė energetika. Atominė bomba pagimdė branduolines elektrines kaip ginkluotės konversijos rezultatą, ji ir garantuoja šių jėgainių, kaip dvigubos paskirties produkto, išlikimą. Be to, mažėjant naftos ir dujų ištekliams ir griežtėjant reikalavimams dėl šiltnamio dujų išmetimų, branduolinė energetika lieka vienintele rimta alternatyva iškastiniams angliavandeniliams. Todėl toks skirtumas tarp požiūrio į branduolines jėgaines Vokietijoje ir, sakykime, Prancūzijoje.
Pagrindinis uždavinys, kuris leistų radikaliai pakeisti situaciją, yra energijos poreikio mažinimas. Visi tai supranta, bet esminių priemonių nesiimamame. 99 % savo gyvavimo laiko žmonija tenkinosi maždaug 0,2 arklio jėgos galia – žmogaus raumenų jėga. Prieš maždaug 10 tūkst. metų žmonija atrado žemdirbystę ir prijaukino laukinius gyvūnus. Palaipsniui vartojama galia išaugo iki 1–2 arklio jėgų. Prieš 300 metų žmogus įvaldė garo energiją, ir nuo tada jo vartojama galia augo labai greitai, ir dabar mums atrodo visai priimtina, kai vienas žmogus važiuoja kelių šimtų arklio galios automobiliu. Dar didesnė yra beprasmiškos gamybos problema, kai gaminami trumpaamžiai arba visai nereikalingi daiktai, arba kai energijos sąnaudos pakuotei pagaminti sudaro trečdalį ir daugiau produkto gamybos sąnaudų. Todėl, kol žmogus vienas neatsisakys važiuoti automobiliu arba kol nenustos gaminti visokius nereikalingus niekalus, tikėtis iš esmės padidinti atsinaujinančių energijos šaltinių procentą bendrame energijos vartojime neverta. Kas važiuoja į darbą dviračiu, didžiąją dalį maisto išaugina savo darže, dirbdamas po darbo, prausiasi po dušu ne dažniau kaip 1 kartą per dvi dienas, žiūri televizorių ne daugiau kaip 2 valandas per savaitę ir t. t., – tada tas gali reikalauti visiško branduolinių jėgainių uždarymo.
Europa dabar yra apsėsta dviejų rimtų fobijų: branduolinės energijos ir genetiškai modifikuotų organizmų (GMO). Pastarųjų tikriausiai yra labai pavojingų, bet, matyt, ne daugiau kaip koks 10 procentų. Didžioji dalis šių GMO yra patikrinti ir seniai naudojami, yra daug atvejų, kai buvę rimti įtarimai dėl jų pavojingumo nepasitvirtino, bet Europai, tai nė motais. Šios abi fobijos yra pavojingos, nes Europa gali smarkiai atsilikti tiek šių sričių moksliniuose tyrimuose, tiek versle. Lietuvoje yra dar viena fobija – E-fobija. Niekas nesigilina, kas tas „E“ (maisto priedai). Pavyzdžiui, dažniausiai naudojami konservantai yra benzoinė rūgštis (E210), kuri randama bruknėse arba sorbo rūgštis (E200), kurios daug yra šermukšnių uogose. Tuo tarpu apie tai, kad žemės ūkyje yra naudojama labai daug įvairų chemikalų (pesticidų, fungicidų ir pan.), pašarinių priedų gyvuliams žino visi, bet kažkodėl tuo piktinasi gerokai mažiau. Visi tie chemikalai gali patekti į grūdus, daržoves, mėsą ar pieną ir jų sukeliamas kenksmingas poveikis yra, ko gero, didesnis negu GMO ar „E“.
Apie žinojimą ir supratimą
Taigi, nepaisant beveik visuotino išsimokslinimo, visuomenė grimzta į nemokšiškumą, yra persmelkta prietarų ir baimių. Ką daryti, kaip išmokyti žmogų suvokti esminius dalykus, atskirti tikras grėsmes nuo tariamų ar mokėti teisingai elgtis jų akivaizdoje. Aišku, kad per pastaruosius 15–20 metų ugdymo ir mokymo metodai pasikeitė iš esmės, bet ar nuo to žmonių išprusimas ir bendras intelekto lygis padidėjo yra neaišku. Pažiūrėkite knygynus: jie užversti daugybe knygų, bet mokslinių ar analitinių knygų beveik nerasite, užtat klesti visokios ezoterinės knygos, burtai, pranašystės ir pan. Ką jau kalbėti apie internetą: ten gali rasti bet kokios viena kitai prieštaraujančios informacijos.
Tad kaip žmogui atskirti teisingą ir vertingą informaciją nuo melo arba gandų? Vieno recepto nėra, bet svarbiausias dalykas yra sveikas protas ir logika. Žmogus, kuris besimokydamas gerai įsisavino matematiką ir pagrindinius logikos principus, yra daug atsparesnis visokių gandų ir politikų populizmo įtakai.
Ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo, profesinio mokymo ir studijų sistemos problemos dabar iškyla visu rimtumu, nes kai keturmetis vaikas jau žaidžia kompiuterinius žaidimus ar naršo internete, nebeaišku, kaip pradėti mokyti tokį vaiką. Dar svarbesnis yra žinojimo ir supratimo santykis ugdymo ir studijų procese. Kas iš to, jei mes žinome, kad atominėje bomboje naudojamas uranas-235 arba plutonis-239, jei negalime paaiškinti, kodėl vis dėlto sprogsta bomba ar branduolinė jėgainė kaitina vandenį. Kas iš to, jei žinome, jog genetinis kodas saugomas dezoksiribonukleino (DNR) ar ribonukleino (RNR) rūgšties molekulėje, jei nežinome, kaip ta informacija užrašoma, ir kokios yra to pasekmės ar tai, kad, valgydami maistą, mes tikrai negalime „užteršti“ savo genų tame maiste esančiais genais.
Rusijos švietimo ir mokslo ministerija pasiūlė naujos ugdymo sistemos projektą, kurioje dviejose baigiamosiose mokyklos klasėse (10 ir 11) yra tik trys privalomi dalykai: „Rusija pasaulyje“, „Saugaus gyvenimo pagrindai“ ir fizinis lavinimas. Iš pradžių idėja pasirodė gana kvaila. Tačiau, pradėjus gilintis, galima surasti ir racionalaus grūdo. Iš tikrųjų tai gali būti kažkoks apibendrinimas žinių, kurias abiturientas gavo žemesnėse klasėse, tai, ką svarbiausio jis turi išmokti eidamas į savarankišką gyvenimą...
Pas mus, Lietuvoje, irgi kažkas daroma keičiant ugdymo standartus. Pavyzdžiui, reikalavimuose naujoms studijų programoms yra akcentuojamas skirtumas tarp suteiktų žinių, supratimo bei specialiųjų ir bendrųjų gebėjimų. Norai geri, bet jų išpildymas kelia daug klausimų. Štai bakalauro fizikos studijų programoje teigiama, kad programos uždavinys yra: „Suteikti pakankamai žinių, užtikrinančių bazinį fizikos išsilavinimą; suteikti pažintinių, praktinių ir perkeliamųjų gebėjimų, įgalinančių, orientuotis informacijos paieškoje ir tvarkyme, analizuoti iškilusias problemas, daryti apibendrinimus bei pagrįsti išvadas, tuo patenkinant darbdavių interesus bei darbo rinkos paklausą...“
Ar to pakanka, kad baigęs šias bakalauro studijas tinkamai suprastų branduolinės energetikos keliamas grėsmes? Vėl viskas supaprastinama iki darbdavių interesų tenkinimo. Bet ar Lietuvoje yra pakankamai darbdavių, kuriems tokio išsilavinimo reikia?
Reikia kuo skubiau keisti ugdymo ir studijų sistemas. Daugelis Azijos šalių (ypač Kinija, Taivanas, Korėja, Singapūras) sugebėjo prisitaikyti prie iškilusių iššūkių. Pažiūrėkite pasaulinių moksleivių olimpiadų nugalėtojų sąrašus ir tuo greitai įsitikinsite. Europa ir JAV gerokai atsilieka ir nesistengia ką nors iš esmės keisti (ypač didelį nuosmukį sukėlė JAV pamėgta žinių vertinimo sistema panaudojant testus). Jei dabartinė mokymo ir ugdymo sistema nesikeis, po kokių 20 metų gali susidaryti situacija, panaši į aprašytą H. Velso (Herbert George Wells) romane „Laiko mašina“ (elojai ir morlokai, žinoma, ne fizine prasme). Gali atsitikti, kad dalis (kokie 10–15 %) žmonių bus intelektualūs ir kūrybiški naujų technologijų kūrėjai, o kita – pigi darbo jėga ir tik tokių technologijų buki vartotojai.
