Sumaištis dėl vadinamojo informacijos amžiaus prigimties nuvedė mus klaidingo suvokimo link. Niekas dėl to nekaltas, tačiau visus tai liečia, kadangi, bandydami kibernetinėje erdvėje surasti atskaitos taškų, mes dažnai įgyjame klaidingų sampratų, kurios sklinda po tą erdvę žaibišku greičiu ir yra nekvestionuojamos. Šios sampratos yra netgi tapusios priežodžiais. Štai penki iš jų.
„Knyga mirė“
Tai netiesa. Kiekvienais metais jų išleidžiama vis daugiau. 2011-aisiais pasaulyje pasirodys 1 milijonas naujų pavadinimų knygų. 2009-aisiais Amerikoje išleistos 288 tūkst. 355 knygos. Tiesa, iš pateiktų duomenų neaišku, kiek išleista naujų pavadinimų knygų, tačiau toks skaičius rodo, kad rinka yra sveika. Tikėtina, jog 2011 metais ji augs dar labiau. Beje, į šį skaičių neįtrauktos savilaidos knygos ir vadinamosios „knygos pagal pageidavimą“ (žr. toliau, – vert.), kurių Amerikoje tais pačiais metais išleista 764448. Knygų verslas klesti ir tokiose besivystančiose šalyse kaip Kinija ar Brazilija. Kad ir kaip matuosi, knygų populiarumas auga, o ne mažėja, jau nekalbant apie jų mirtį.
„Mes gyvename informacijos amžiuje“
Iš šio teiginio turėtume daryti išvadą, kad ankstesniais amžiais informacija neegzistavo. Kiekvienas amžius yra informacijos amžius, tik kiekvienas savaip, priklausomai nuo tuo metu egzistuojančių medijų. Niekas neneigs, kad komunikavimo būdai greitai keičiasi, galbūt taip pat greitai, kaip ir Gutenbergo laikais, tačiau būtų klaida teigti, jog dabartinis amžius neturi precedentų.
„Dabar viską galima rasti internete“
Šio teiginio absurdiškumas yra akivaizdus tiems, kurie kada nors bandė kuistis archyvuose. Tik maža dalis juose esančios medžiagos yra suskaitmeninta. Dauguma teismo ir valstybinio lygio dokumentų, kuriais reguliuojamas mūsų, paprastų piliečių, gyvenimas, niekada nebuvo atsidūrę internete ir yra mums nepasiekiami. „Google“ duomenimis, pasaulyje egzistuoja 129 864 880 knygų, iš kurių tik 12 procentų yra suskaitmeninta. Kaip užpildyti šį tarpą, kai kasmet išleidžiama milijonas naujų pavadinimų knygų? Ką jau kalbėti apie nespausdintinę medžiagą, pavyzdžiui, filmus. Pusė iki 1940-ųjų nufilmuotų kino juostų yra dingusios. Kiek liks iš šiuo metu egzistuojančių audovizualijų? Nepaisant pastangų išsaugoti kuo daugiau informacijos (tinklaraščiuose, el. pašte, įvairiose laikmenose), dauguma šios kasdienės informacijos išnyks. Skaitmeniniai tekstai sunyksta netgi greičiau nei tie, kurie buvo išspausdinti popieriuje. Brewsteris Kahle, vienas iš interneto archyvo kūrėjų, 1997 metais apskaičiavo, kad vidutiniškai vienas informacijos šaltinis gyvuodavo 44 dienas. Taigi ne tik kad ne visą informaciją galima rasti internete, priešingai, daug informacijos, kuri buvo jame pasirodžiusi, tikėtina, buvo prarasta.
„Bibliotekos yra atgyvena“
Visos šalies (JAV – vert. past.) bibliotekininkai teigia, kad niekada anksčiau nebuvo tokio lankytojų antplūdžio. Harvarde skaityklos pilnos žmonių. Niujorko Viešoji biblioteka ir jos 85 padaliniai – perkrauti. Šiuolaikinėse bibliotekose ne tik galima pasiimti knygų, vaizdo ir kitos medžiagos, jos atlieka ir kitas funkcijas. Pavyzdžiui, naudodamiesi bibliotekos kompiuteriais žmonės ieško darbo, veikia įvairūs popamokiniai būreliai vaikams ir t. t. Bibliotekos niekada nebuvo knygų sandėliai. Ateityje, siūlydamos lankytojams knygas, jos veiks ir kaip suskaitmenintos informacijos komunikavimo „nerviniai centrai“, kuriuose dirbs ir miestelėnai, ir studentai.
„Ateitis bus skaitmeninė“
Gana teisingas teiginys, tačiau klaidinantis. Po 10, 20 ar 50 metų informacinė aplinka bus suskaitmeninta, tačiau tai nereiškia, kad spausdinta medžiaga nustos buvusi svarbi. Atlikti tyrimai parodė, kad nauji komunikacijos būdai neišstumia senų, bent jau ne taip greitai. Rankraščius imta spausdinti Gutenbergo epochoje, ir tai tęsiasi jau tris šimtmečius. Radijas nesunaikino laikraščių; internetas neišstūmė televizijos. Kiekvienu atveju informacinė aplinka tapdavo vis turtingesnė ir kompleksiškesnė. Štai ką mes patiriame šiuo metu vykstant lemiamam perėjimui prie vyraujančios skaitmeninės ekologijos.
Paminėjau šias neteisingas sampratas, nes jos, mano nuomone, padeda suprasti pokyčius informacinėje aplinkoje. Jos verčia manyti, kad šie pokyčiai ypač dramatiški. Maža to, jos dalykus pateikia neistoriškai ir pernelyg kontrastingai – prieš/po, arba/arba, juoda ir balta. Labiau niuansuotas požiūris atmeta įsigalėjusią nuostatą, kad spausdintos ir elektroninės knygos yra antagonistės, kad jos užima priešingus technologinio spektro polius. Senosios knygos ir elektroninės knygos turi būti traktuojamos kaip sąjungininkės, o ne priešės. Kad iliustruočiau šį argumentą, pateiksiu keletą trumpų pastebėjimų apie prekybą knygomis, skaitymą ir rašymą.
Praėjusiais metais prekyba elektroninėmis knygomis padvigubėjo, ir pardavimų skaičius artėja prie 10 procentų visų parduotų knygų. Tikimasi, kad šiais metais jos užims jau 15–20 procentų rinkos. Tačiau yra ženklų, kad išaugo ir spausdintų knygų pardavimai. Gali būti, kad entuziazmas e. knygoms stimuliavo susidomėjimą skaitymu apskritai, ir rinka išsiplėtė. Naujos knygų mašinos, veikiančios panašiai kaip bankomatai, sustiprino šią tendenciją. Pirkėjas įeina į knygyną ir užsisako suskaitmenintą tekstą iš kompiuterio ekrane pateikto sąrašo. Testas parsiunčiamas, atspausdinamas, ir pirkėjas po keturių minučių rankose varto gatavą knygą minkštais viršeliais. Ši technologija rodo, kaip senoviškas knygų spausdinimas elektronine technologija įgyja naują kvėpavimą.
Daugelis iš mūsų jaudinasi dėl gilaus, mąslaus, nuoseklaus skaitymo būdo nykimo. Mes smerkiame visuotinį perėjimą prie fragmentiškų žinių, prie tinklaraščių. Galbūt atlikdami tyrimą mes ir pripažįstame galimybės per keletą sekundžių surasti tekste reikiamą žodį pranašumus, tačiau atsisakome tikėti, kad tai galėtų padėti geriau suprasti tekstą, nei jį skaitant nuosekliai. Vis dėlto, ar tiesa, kad nuoseklus skaitymas nunyko, ir ar taip buvo visados skaitoma? Sprendžiant iš Kevino Sharpe'o, Lisos Jardine ir Anthony Graftono studijų, matyti, kad XVI–XVII amžiaus humanistai dažnai skaitydavo panašiai, kaip ir mes: ieškodami ištraukų, kurias jie galėtų panaudoti retoriniuose mūšiuose teisme, ir paskirų įtaigių minčių, kurias galėtų nukopijuoti į naujas knygas atsietai nuo konteksto.
Tokie šiuolaikinės kultūros tyrinėtai kaip Richardas Hoggartas ir Mickelis de Certeau pabrėžė skaitymo protarpiais ir mažomis dozėmis privalumus. Paprasti skaitytojai, kaip jie juos supranta, skaito knygas savais būdais, suteikdami jų turiniui tokią prasmę, kokia jiems atrodo reikalinga. Jie toli gražu nėra pasyvūs veikėjai, priešingai, – jie tarsi „brakonieriai”, šniukštinėjantys reikšmių.
Knygas rašyti interneto amžiuje esą taip pat blogai. Vienas iš skundų skamba taip: seniau knygos buvo rašomos statistiniam skaitytojui; dabar jas rašo statistinis rašytojas. Be abejo, internetas paskatino savilaidą. Tačiau kodėl tai reikėtų smerkti? Daug turinčių ką pasakyti rašytojų seniau neturėjo galimybės spausdintis, nes kiekvienas, laikąs jų darbus menkaverčiais, galėjo juos paprasčiausiai ignoruoti.
Interneto spauda, kurios tikslas patenkinti autoriaus tuštybę, gali prisidėti prie informacijos pertekliaus, tas tiesa, tačiau profesionalūs leidėjai sumažins šią grėsmę ir toliau darydami tai, ką visada darė, – atrinkdami, redaguodami, sudarydami ir prekiaudami geriausiais darbais. Jie turės pritaikyti savo gebėjimus prie interneto, tą jie jau daro, ir pasinaudoti naujos technologijos teikiamomis galimybėmis.
Norėčiau pateikti pavyzdį iš savo patirties. Neseniai parašiau knygą popieriuje su elektroniniu priedu: „Poetry and the Police: Communication Networks in Eighteen-Century Paris“ (Harvard University Press). Joje aprašoma gatvių dainų viešąją nuomonę mobilizuojanti galia neraštingoje visuomenėje. Kiekvieną dieną paryžiečiai greitosiomis kurdavo naujus žodžius senoms melodijoms, ir dainos sklido oru su tokia jėga, kad pagreitino 1749-ųjų metų krizę. Tačiau koks buvo melodijų santykis su tų dainų žodžiais? Surašęs prie dainų pastabas, paprašiau kabareto dainininkės Helenos Delauvault įrašyti jas, kad skaitytojai galėtų jų paklausyti internete. Taigi skaitytojas gali studijuoti dainų tekstus spausdintoje knygoje ir klausyti, kaip jos atliekamos. Taip senoviška spausdinta knyga su elektroniniu „ingredientu“ įgalina per garsus atskleisti naują praeities epochos dimensiją.
Būtų galima nurodyti ir kitų pavyzdžių, kaip naujos technologijos padeda sustiprinti senus komunikacijos būdus, užuot jiems kenkusios. Nenoriu sumenkinti keblių klausimų, kuriuos iškėlė kiti autoriai, leidėjai ir skaitytojai, tačiau esu įsitikinęs, jog istoriškai pagrįsta refleksija gali padėti išsklaidyti neteisingas sampratas apie „informacijos amžių“, jei jau norime jį taip vadinti, ir leis pasinaudoti jo teikiamais privalumais.
Robertas Darntonas yra Harvardo universiteto profesorius ir to paties universiteto bibliotekininkas. Šios esė pagrindas – praėjusį mėnesį vykęs pokalbis Vašingtone, Nepriklausomų koledžų tarybos simpoziume.