Kosminės lenktynės: ar galėjo būti kitaip?

Šiandien sukanka 50 metų nuo pirmojo žmogaus – Jurijaus Gagarino – skrydžio į kosmosą. Šis įvykis, kaip ir pirmojo pasaulyje dirbtinio Žemės palydovo paleidimas 1957 m., buvo stiprus smūgis JAV mokslo ir technikos prestižui.

1961 m. balandžio 12 d. į Žemės orbitą pakilęs ir vieną kartą apie planetą apsisukęs Sovietų Sąjungos kosminis laivas su pirmuoju kosmonautu Jurijumi Gagarinu tapo milžiniška šios šalies pergale Šaltojo karo laikais prasidėjusiose kosminėse lenktynėse su JAV. Tačiau ekspertai mano, kad prieš 50 ir daugiau metų reikalai šiuo požiūriu galėjo susiklostyti ir kitaip, skelbia „Space.com“.

Amerikiečių astronautas Alanas Shepardas ko gero galėjo pasiekti kosmosą dar iki 1961 m. balandžio 12 dienos, sakoma pranešime. Be to, JAV turėjo galimybę paleisti savo dirbtinį Žemės palydovą anksčiau už Sovietų Sąjungą, kuri 1957-ųjų spalį sukrėtė pasaulį pranešusi apie pirmojo Žemės palydovo iškėlimą.

Pasak leidinio, tokią įvykių eigą lėmė kai kurie svarbiausi JAV kosmoso programos ir tuometinės šalies administracijos sprendimai. Jų rezultatas – du stiprūs smūgiai JAV moksliniam ir technologiniam perstižui vos per 4 metus. Tačiau laikas parodė, kad šie skaudūs pralaimėjimai rusams nedemoralizavo JAV. Priešingai – jie paspartino Amerikos kosminės programos raidą ir atvėrė kelią po kelerių metų įvykusiam kitam istoriniam pasiekimui – žmonių išsilaipinimui Mėnulyje, sakoma pranešime.

„Tam tikra prasme „Sputnikas“ ir Gagarinas buvo tarsi dovanos NASA, – pareiškė Fordhamo universiteto (JAV) kosmoso tyrimų istorikas Asifas Siddiqis. – Be tokio šoko nebūtų buvę Mėnulio programos.“

Balandžio 12-oji visame pasaulyje žinoma kaip „Jurijaus naktis“, tačiau jei ne JAV atsargumas, kasmet kovo mėnesį mes prisimintume „Alano naktį“, teigia „Space.com“. 1961 m. žiemą ir pavasarį NASA „Project Mercury“ programos, pagal kurią turėjo įvykti pirmasis Alano Shepardo suborbitinis kosminis skrydis, vykdytojai buvo pasiekę didelės pažangos. Iki kovo mėnesio buvo stipriai pasistūmėta į priekį.

„Šis skrydis neabejotinai galėjo įvykti iki balandžio 12 dienos. Nebuvo jokių priežasčių, kurios galėjo tam sutrukdyti. Viskas buvo paruošta“, – sakė kelių knygų apie Sovietų Sąjungos kosminę programą autorius Asifas Siddiqis.

Tačiau NASA vadovybė nusprendė pakeisti „Project Mercury“ tvarkaraštį ir įtraukti papildomą bandomąjį skrydį. Ankstesnių bandymų metu buvo išryškėjusios kai kurios „Mercury-Redstone“ raketos nešėjos problemos, todėl programos vadovai, įskaitant vyriausiąjį raketos konstruktorių Wernherį von Brauną, norėjo būti tikri, kad visi nesklandumai bus pašalinti ir nedidins pirmojo kosminio skrydžio rizikos bei pavojaus JAV astronauto gyvybei.

„Wernheris von Braunas iš prigimties buvo labai konservatyvus žmogus, ir, manau, jis jautėsi nepakankamai tvirtai, kad leistų Shepardui skristi. Todėl jis nusprendė atlikti dar vieną bandymą“, – sakė Asifas Siddiqis.

Šis bandymas įvyko 1961 m. kovo 24 dieną. Savaime suprantama, tai „nukėlė“ A. Shepardo skrydžio datą. JAV atstovai nežinojo, kad mažiau nei po 3 savaičių Sovietų Sąjunga ruošiasi paleisti pirmąjį savo kosmonautą. Jeigu jie tai būtų žinoję, galbūt būtų paskubėje, rašo „Space.com“.

„Buvo ženklų, kad Sovietų Sąjunga artėja prie pilotuojamo skrydžio, – teigė kitas kosmoso tyrimų istorikas Robertas Pearlmanas. – Tačiau mes tiksliai nežinojome, kada tai gali įvykti.“

Alanas Shepardas kosminiu laivu „Freedom 7“ pakilo į kosmosą 1961 m. gegužės 5 dieną, mažiau nei po mėnesio nuo J. Gagarino skrydžio. Tačiau tai buvo suborbitinis skrydis, trukęs vos 15 minučių, iki „Freedom 7“ parašiutu nusileido į Atlanto vandenyną už 486 km nuo Floridos krantų. Tuo tarpu J. Gagarinas buvo iškeltas į tikrą orbitą ir vieną kartą apskriejo Žemę.

JAV nesugebėjo pakartoti J. Gagarino pasiekimo kone vienerius metus, kol pagaliau 1962 m. vasarį į orbitą buvo paleistas Johnas Glenas. Taigi, net jei A. Shepardui būtų pavykę aplenkti J. Gagariną, sovietai vis tiek būtų tvirtinę pasiekę pergalę, sakoma pranešime. „Gagarinas skriejo orbita, o tai visai kitoks lygis, – pabrėžė Asifas Siddiqis. – NASA iš tikrųjų to negalėjo pasiekti iki 1962-ųjų pradžios. Nebuvo jokių galimybių paleisti ką nors į orbitą 1961 m. pradžioje.“

Panaši istorija nutiko ir su pirmuoju dirbtiniu Žemės palydovu, kurį Sovietų Sąjunga paleido 1957 m. spalio 4 dieną. Šis įvykis sukėlė didelį atgarsį visame pasaulyje ir labai skaudžiai kirto JAV prestižui, sakoma pranešime. „Sputniko“ paleidimas net buvo vadinamas „technologiniu Pearl Harboru“. Pasak ekspertų, JAV specialistai dar iki pirmojo palydovo paleidimo veikiausiai turėjo pakankamai žinių, kaip tai būtų galima padaryti, ir ko gero būtų pirmieji jį paleidę, bet aukščiausi šalies vadovai tuo metu buvo priėmę kelis prieštaringus sprendimus.

Wernherio von Brauno vadovaujami raketų konstruktoriai iki 1956 m. buvo priartėję prie raketos, galinčios iškelti į orbitą dirbtinį Žemės palydovą, sukūrimo. Tačiau JAV vyriausybė nusprendė skirti finansavimą naujam naujos raketos nešėjos ir palydovo kūrimo projektui kodiniu pavadinimu „Vanguard“.

„Vanguard“ raketa nebuvo paruošta kilti iki 1957 m. rudens, kai į kosmosą rusai iškėlė savo palydovą. „Jei 1956 m. būtų buvęs pasiektas sutarimas, von Braunas veikiausiai būtų galėjęs tai padaryti iki 1957-ųjų pradžios“, – sakė Asifas Siddiqis. Tačiau ši proga buvo praleista. Pasak jo, pirmasis rusų palydovas iš esmės buvo tik „metalo gabalas“. JAV valdžia ir mokslininkai esą labiau siekė paleisti į kosmosą „kažką naudingo“, užuot veržęsi paleisti palydovą pirmieji.

Pirmasis JAV palydovas „Explorer 1“ buvo paleistas tik 1958 m. sausio 31 d.

„Sputnikas“ ir J. Gagarino skrydis buvo karčios piliulės, kurias JAV buvo priverstos praryti. Tačiau netrukus po J. Gagarino skrydžio prezidentas Johnas F. Kennedy sukvietė savo patarėjus ir paklausė, ką reikėtų daryti, kad laimėtume prieš „tuos vaikinus“. Po kelių savaičių konsultacijų buvo nuspręsta, kad reikia Mėnulyje išlaipinti JAV astronautus.

Iš pradžių JAV kosmoso tyrimų programa numatė paleisti į Žemės orbitą kosminę stotį ir sukurti daugkartinio naudojimo erdvėlaivį, tačiau po J. Gagarino skrydžio prioritetu tapo Mėnulis. Buvo pradėta precedento neturinti kosminė „Apollo“ programa, kuriai buvo išleista apie 25 mlrd. dolerių, daugiau nei 100 milijardų dabartiniais pinigais, sakoma pranešime. „Apollo“ buvo galingas postūmis JAV mokslo ir technologijų raidai. Ambicingas tikslas buvo pasiektas 1969 m. liepos 20-osios vakarą, kai astronauto Neilo Armstrongo koja palietė Mėnulio dulkes.

„Žmonės romantizuoja „Apollo“ programą, laiko ja aukso era, – pastebi Asifas Siddiqis. – Tačiau ji buvo įgyvendinta tik dėl Sovietų.“

Šiame vaizdo siužete – pasakojimas apie Jurijaus Gagarino kosminio laivo „Vostok-1“ paleidimą 1961 m. balandžio 12 dieną.