Iki dvejų metų jis nekalbėjo. Tačiau būdamas trejų jau įveikdavo 5 tūkst. detalių dėliones ir mintinai mokėjo visus Indianos valstijos (JAV) žemėlapio kelius. Aštuonerių jis baigė vidurinės mokyklos kursą (per savaitę savarankiškai išmokęs aritmetikos, algebros, geometrijos bei trigonometrijos) ir tapo Indianos universiteto astrofizikos pirmakursiu. Sulaukusiam dvylikos, fizikos profesoriai jau planuoja daktarinės disertacijos gaires, o kai kurie ekspertai jo skaičiavimuose įžvelgia galimybę ateityje padaryti Nobelio premijos vertų matematinių sprendimų. Išties, neeilinis atvejis. Džeikobas Barnetas (Jacob Barnett) arba tiesiog Džeikas.
Dvylikametis apstulbino universiteto profesorius, pateikęs jiems savo „grumtynių“ su kai kuriomis pažangiausiomis matematikos koncepcijomis rezultatus. Spaudoje trimituojama, kad berniuko intelekto koeficientas (IQ) siekia 170, ir „savo IQ jis lenkia Albertą Einšteiną“ (nors pastarojo intelekto niekas neturėjo progos išmatuoti – intelekto testai tada dar tik buvo pradedami kurti).
Vis tik 12-metis Džeikobas universitetinėse studijose yra pažengęs tiek toli, jog profesoriai jam planuoja daktarinės disertacijos tyrimus. Pats per savaitę perkandęs algebros, geometrijos ir trigonometrijos „riešutus“, vunderkindas šių ir kitų savo specialybės disciplinų niuansus laisvalaikiu aiškina besidomintiems savo kurso draugams. Šiuo metu Dž. Barnetas pasinėręs į kol kas ambicingiausią savo projektą – plėtoja savą Einšteino reliatyvumo teorijos versiją.
Spaudoje trimituojama, kad Džeikobo Barneto intelekto koeficientas siekia 170, ir „savo IQ jis lenkia Albertą Einšteiną“
Jos sūnus – genijus ar tik niekus pliauškiantis vaikas? Sudvejojusi Džeiko mama vaizdo įrašą su sūnaus teorija nusiuntė Prinstono universiteto garsiojo Pažangiųjų studijų instituto (Institute for Advanced Study near Princeton University) ekspertams. Kaip informuoja „Indiana Star“, pripažintas ir garsus savo srities ekspertas, universiteto astrofizikos profesorius Skotas Trimeinas (Scott Tremaine) patvirtino Džeiko teorijos autentiškumą.
„Man padarė įspūdį jo (Džeikobo) interesai fizikoje ir jo turimų žinių kiekis, – laiške Džeikobo šeimai rašo S. Trimeinas. – Teorija, kurią jis plėtoja, apima keletą sudėtingiausių astrofizikos ir teorinės fizikos problemų. Jei kam nors pavyks jas išspręsti, tas žmogus pretenduos į Nobelio premiją.“
Tačiau berniuko mamai, 36-erių Kristinei Barnet (Kristine Barnett) ir kitiems jos šeimos nariams matematika – painus dalykas. „Matematika man nesisekdavo, – neslepia jaunojo genijaus mama. – Esu įsitikinusi, kad gabumus matematikai Džeikobas paveldėjo ne iš manęs.“ Mamos žodžių pro ausis nepraleido ir pats Džeikas: „Su kuo namie bebandyčiau šnektelti apie matematiką – visi tik ir dėbso abejingi.“
Ankstyvoje vaikystėje Džeikui buvo nustatytas Aspergerio sindromas (lengva autizmo forma). Tėvai gerokai nerimavo, kai būdamas dvejų jų sūnus dar nekalbėjo, ir įtarinėjo, jog berniukas gali turėti pažinimo sunkumų. Ir tik vaikui augant tėvai suprato, kokiais ypatingais talentais apdovanota jų atžala.
Sąsiuvinius jis primargindavo sudėtingais geografinių figūrų ir skaičiavimų ornamentais. Vėliau berniukas pamėgo flomasterius ir jais savo lygtis ėmė rašinėti ant langų. Būdamas trejų, be vargo sudėliodavo 5 tūkst. dalių dėliones ir net buvo detaliai išsistudijavęs valstijos kelių žemėlapį.
Aštuonerių jis baigė vidurinės mokyklos kursą ir Indianapolio Purdiu universitete pradėjo studijuoti astrofiziką. Nieko nuostabaus, jog būdami kartu paskaitose aštuoniolikmečiai ir vyresni jo bendrakursiai šiek tiek nervinasi ir jaučiasi nejaukiai.
„Kai pirmąsyk įėjau į auditoriją ir pamačiau jį, pagalvojau – jergutėliau, aš studijuosiu kartu su Dugiu Hauzeriu (Doogie Howser – populiaraus paskutiniojo dešimtmečio JAV komedijų serialo „Doogie Howser, M.D.“ personažas – 16-metis gydytojas), – įspūdžiais ir prisiminimais dalijasi biochemijos specializacijos studentė Venda Anderson (Wanda Anderson). – Daugybė studentų kreipdavosi į jį konsultacijų, kai ko nors nesuprasdavo fizikoje. Studentai tiesiog eina prie jo ir prašo – „Ei, Džeikai, ar negalėtum man pagelbėti?“ Daugeliui galbūt atrodo, kad su genijais tokiu klausimu susitarti yra sunku, tačiau Džeikas kantriai išaiškina nesuprantamiausius dalykus.“
Kad paskaitose Džeikas pritrenkia savo žiniomis, pripažįsta ir vienas iš jo dėstytojų, profesorius Džonas Rosas (John Ross). „Jo klausimai visada dviem ėjimais lenkia paskaitos temą. Auditorija staiga nuščiūva. Vargšas berniukas... Jis sėdi priekinėje eilėje, o jie visi į jį taip ir įsispokso.“
„Jis ateina pas mane, kai būnu universitete, ir klausinėja dar detalesnių dalykų, – tęsia Dž. Rosas. – Ir tu klausydamasis supranti, kad visa, ko jis tavęs klausia, jis jau būna apmąstęs. Jo amžiaus vaikai paprastai dar tik mokosi trupmenų sudėties, o jis jau konsultuoja gerokai vyresnius savo bendrakursius.“
Džeiko tėvai pasakoja, kad berniukas prastai miega, nes ištisai (net ir bandydamas užmigti) mintyse regi skaičius. Tačiau Džeikobas tuo anaiptol nesiskundžia. Atvirkščiai – bemieges naktis išnaudoja kaip pranašumą, mėgindamas nuvainikuoti Didžiojo Sprogimo teoriją.
O štai ir minėtasis vaizdo siužetas, kuriame Džeikobas Barnetas demonstruoja savo teoriją.