Ar saugios atominės elektrinės? Pamečiau skaičių, kiek kartų per pastarąją savaitę teko išgirsti šį klausimą. Kadangi turiu branduolinės inžinerijos diplomą, daugiau nei 40 metų dirbau šioje srityje, bandau į klausimą atsakyti. Nuoširdžiai bandau. Sekasi sunkiai. Problema esminė, nes nesutariame, ką reiškia raktinis žodis. Ir nesusikalbėsime, kol neišsiaiškinsime, kokią ypatybę apibūdina žodis „saugios“?
Pabandykim pasinaudoti analogija. Ką ši sąvoka reiškia, kai ji yra pritaikoma, pavyzdžiui, lėktuvams, traukiniams, laivams? Dauguma pašnekovu sutinka, jog tais atvejais galima pasitelkti statistiką. Per ilgus eksploatavimo dešimtmečius susikaupė pakankamai statistinių duomenų, kad būtų galima apskaičiuoti tikimybę žūti, naudojantis viena iš šių transporto priemonių. Tų duomenų čia necituosiu, bet dauguma pripažįsta, jog ši rizika maža, nors žino, jog sunkių nelaimių (dėl išorinių sąlygų, dėl mechanizmo sutrikimo, dėl operatorių kaltės) visgi kartkartėmis atsitinka. Kai tai įvyksta lėktuve – prarandamas lėktuvas, ir nuo kelių iki kelių šimtų žmonių gyvybių, kai traukinyje – prarandamas traukinys, žmonių aukų gali būt šimtai, kai tai įvyksta laive, prarandamas laivas, o aukų skaičius gali perkopti ir tūkstantį. Palyginkime šiuos duomenis su sunkiomis atominių jėgainių nelaimėmis. Per pusšimtį metų įvyko trys tokios nelaimės. Jų pasekmės tokios:
- TMI (Trijų Mylių salos nelaimė 1979 m.); Pasekmės – prarasta jėgainė, žmonių aukų nebuvo.
- Černobylis 1986 m. Pasekmės – prarasta jėgainė, PSO (Pasaulio sveikatos organizacijos), ir TATENA (Tarptautinė atominės energetikos agentūra) duomenimis, 31 – tiesioginės mirtys, 25 – latentinės.
- Fukušima 2011 m. Prarastas jėgainių kompleksas. Žmonių aukų nėra, didelė tikimybė, jog jų nebus.
Daugumos mano pašnekovų tokie palyginimai netenkina, netenkina jie ir manęs, tačiau, jei norime susikalbėti, reikia bandyti suteikti žodžiams bent apytikrę prasmę. Kol kas tos apytikrės prasmės kontūrai tokie: didelių nelaimių atveju prarandamas pats technologinis įrenginys, prarandamos ir žmonių gyvybės. Taip yra, tarkim, lėktuvų ir atominių jėgainių nelaimių atvejais, tačiau kiekybinis skirtumas toks, kad kol kas atominių jėgainių atveju žuvo panašus skaičius žmonių kaip per vieną vidutinio dydžio lėktuvo nelaimę.
Bet, šitaip lyginti negalima, sako mano pašnekovai, vienu atveju lėktuvas, kuriuo noriu skrendu, noriu ne, kitu atveju – jėgainė. Tiesa, kad man elektros reikia, bet ją juk galima ir kitaip gaminti. Jie absoliučiai teisūs. Pabandykim tad dar kartą palyginti, kiek aukų nusinešė 4 pagrindinės elektros gamintojų kategorijos.
Anglimi kūrenamos jėgainės – 18 017 (tai daugiausia žuvę angliakasiai)
Mazutu kūrenamos jėgaines – 16 505 (gaisrų, sprogimų aukos)
Hidroelektrinės – 29 324 (sugriuvusių užtvankų aukos)
Atominės jėgaines – 31 + 25 = 56
Suprantu, kad skaičiai netikėti, bet tokius1969–2000 m. duomenis pateikia OECD studija. Mane asmeniškai stebina didelis hidroelektrinių aukų skaičius, o kai kurie mano pašnekovai tiesiog sutrinka, nes šie skaičiai taip skiriasi nuo to, ką jie regi per televiziją, ką jie skaito, ką jiems pasakoja kaimynai, kad jie nežino, kaip reaguoti. Užjaučiu juos, tiesiog mus supanti žiniasklaidos ir pramogų aplinka pristato visiškai kitą vaizdą. Kuo tikėti? „Bet tu praleidai patį svarbiausią klausimą, – sako mano pašnekovai. – O kiek mirs iš tų, kuriuos apšvitino radiacija?“
Kartais, kai pradeda trūkti kantrybės, norisi atsakyti, jog mirs visi. Be abejo, taip ir bus, nors, žinoma, pašnekovas klausia ne to, jis nori žinoti, kiek prie mirties pagreitinimo prisidės papildomas radiacijos apšvitinimas. (papildomas, nes visi žinome, jog gyvename nuolatiniame radiacijos fone).
Į šį klausimą atsakyti negaliu, aš – inžinierius, ne medicinos daktaras ar radiologas. Būtent šie specialistai, pasitelkdami statistikus, šį klausimą tiria jau gerą pusšimtį metų. Tyrimai ypač suintensyvėjo po Černobylio nelaimės. Per ketvirtį šimtmečio, kuris mus skiria nuo tos nelaimės, atliktos kelios dešimtys išsamių analizių. Išvada – ir jie vienareikšmiai atsakyti negali. Jau minėtos 25-ios latentinės mirtys priskirtinos papildomam per Černobylio nelaimę patirtam apšvitinimui. Kai kurie tyrinėtojai pateikia kiek didesnį skaičių, kai kurie mažesnį. Jei esame linkę remtis spėlionėmis, žiniasklaida ir internetas pateiks plačią skaičių įvairovę, tačiau mokslinių tyrimų rezultatai būtent tokie.
Mano pašnekovus tokios išvados nuvilia, nors išties jos privalėtų juos padrąsinti. Jei per Černobylio avariją patirtas papildomas apšvitinimas turėtų apčiuopiamą įtaką mirtingumui, specialistai tai sugebėtų išmatuoti. Metodika paprasta, nors praktikoje ją pritaikyti sudėtinga. Reikia sekti statistiniai didelę papildomą apšvitinimą patyrusių grupę žmonių ir jų sveikatingumą lyginti su panašaus amžiaus, panašios gyvensenos kontroline grupe. Tokio pobūdžio tyrimai įtikinamai atskleidžia rūkymo ar kitų įpročių žalą, bet per Černobylio avariją patirtos aplinkinių gyventojų apšvitinimo įtakos jie neapčiuopia. Tai nereiškia, kad tos įtakos nėra, tačiau tai reiškia, jog ji yra pernelyg maža, ją užgožia neišvengiama kitų įtakų įvairovė.
Baigdamas noriu pabrėžti, jog neagituoju nei už, nei prieš atomines jėgaines. Bandžiau tik pristatyti kiekybinius duomenis, kuriuos galima panaudoti, jei esame linkę žodžiui „saugios“ suteikti konkretesnę reikšmę.