Vilnietis, sukonstravęs be menkiausio garso skriejantį elektra varomą motorolerį sako neskaičiavęs, ar tai atsiperka, tačiau džiaugiasi, kad dabar 100 km atstumą gali įveikti vos už du litus.
Pirmas žingsnis – dviratis
„Viskas prasidėjo nuo studentiškų kvailiojimų“, – pasakoja inžinierius Šarūnas Šutavičius, prisimindamas, kai prieš porą metų po paskaitų su draugu ėjo namo. Tuomet kurso draugas jam papasakojo apie internete matytą filmuką, kuriame žmogus važiavo prie dviračio prisitaisęs variklį. Šarūnas pagalvojo, kad akumuliatoriaus, turbūt, neužtektų nuvažiuoti ilgesniam atstumui. Tačiau mintis užkabino. Pasirodo, įmanoma.
Taip prieš porą metų prasidėjo pirmieji eksperimentai. Iš pradžių vaikinas stebindavo bendramokslius į paskaitas atvažiavęs dviračiu su pritaisytu varikliu. Pirmoji jo savadarbė transporto priemonė važiuodavo apie 40 km/val greičiu, vienu kartu taip galėdavo numinti apie 35 kilometrus. „Tiesą sakant, galvojau, kad visi iš manęs šaipysis, atrodysiu kaip pamišėlis. Tačiau taip nebuvo – žmonės prieidavo ir klausinėdavo, koks čia daiktas“, – prisiminė Š. Šutavičius.
Šarūnas Šutavičius ir jo elektrinis motoroleris
© DELFI (K. Čachovskio nuotr.)
Dviratį jis nusprendė patobulinti – minant į kalną jau pavykdavo pasiekti 55 km/val, o į pakalnę ir 70 km/val greitį, tačiau lekiant tokiu greičiu be veidrovėlių ir šviesų buvo nesaugu, o galimybė nuvirsti bet kuriame posūkyje visai neviliojo. Galiausiai inžinierius nusprendė pereiti į kitą lygį ir nusipirko motorolerį.
Vis dėlto važinėjimas juo neteikė vaikinui tiek daug malonumo, kiek tikėjosi. „Zulinau jį gal keletą mėnesių, bet tai buvo tragedija. Sustoji kokioje sankryžoje – triukšmas baisus, dar, neduok Dieve, vėjas iš galo, visi dūmai eina tau į veidą. Tuomet stovi baltame debesyje ir kvėpuoji tais dūmais. Tiesiog pavargau, dar prasidėjo su varikliu problemos, todėl nusprendžiau, kad užtenka man vargo, išardžiau viską į gabalus ir ėmiau iš naujo projektuoti – akumuliatorių, variklį, visą elektroniką. Po maždaug dviejų mėnesių pakankamai aktyvaus darbo garaže jis vėl buvo važiuojantis, tik varomas nebe benzinu, o elektra“, – pasakojo jis.
Inžinierius pripažįsta, kad ne viskas iš karto ėjosi sklandžiai. „Kol elektromotoroleris garaže, atrodo, viskas veikia puikiai, tačiau vos pradėjus važiuoti, kai padidėja apkrovos, jis pradeda strigti. Iš pradžių taip pat neveikė šviesos“, – prisimena Š. Šutavičius.
Kita vertus, važiuoti tokia transporto priemone – gana romantiška. „Toks motoroleris neskleidžia jokio triukšmo. Tuomet atrodydavo labai keista, ypač važiuoti naktį. Jokio garso, nėra šviesų – jausdavausi kaip koks šešėlis“, – juokėsi Š. Šutavičius.
Persistengti nepatartina
Toliau dirbdamas savo garaže Šarūnas visus trūkumus pašalino. Dabar jo motoroleriui – nieko neprikiši. Iš išorės mažai tuo besidomintis žmogus net nesuprastų, kad jis kažkuo kitoks.
„Kas supranta, gali pastebėti, kad nėra oro filtro, karbiuratoriaus, duslintuvo trūksta, tačiau iš pažiūros tai visiškai įprastas motoroleris. Aš tiesiog į benzininio variklio vidų įkišau elektrinį varikliuką, kurio netgi nesimato. Jei priėjęs policijos pareigūnas paprašytų manęs parodyti variklio numerį, aš galėčiau tą padaryti – viską kita palikau kaip buvo originale“, – aiškino jis.
Daugiau eksperimentuoti Š. Šutavičiui būtų įdomu, tačiau tuomet iškyla rizika, kad nepavyks savo transporto priemonės užregistruoti. „Lietuvoje dėl registravimo yra sunkumų. Jei pakeiti, pavyzdžiui, pakabą , amortizatorius, ar prie stabdžių prikiši nagus, viskas – negali jo registruoti, būtina atlikti ekspertizę, o Lietuvoje to niekas nedaro. Turi daiktą, kuris važiuoja, bet važiuoti negali“, – apgailestavo vaikinas.
Dėl galiojančių taisyklių jo motorolerio maksimalus greitis siekia 45 km/val, nors pagal technines galimybes galėtų būti dvigubai didesnis. „Teoriškai greitį galima jį padidinti iki 80–90 km/val, bet to neleidžia įstatymai. O tokį, koks jis yra dabar, gali vairuoti asmuo, sulaukęs 16 metų ir tam nereikia vairuotojo pažymėjimo“, – sakė Š. Šutavičius.
Vieno akumuliatoriaus pakrovimo užtenka nuvažiuoti maždaug 60 kilometrų. Elektrinio motorolerio kūrėjas įsitikinęs, kad kasdieniam gyvenimui mieste to pakanka. „Manęs dažnai klausia, ką daryti, jei norėsiu į Palangą nuvažiuoti. Bet kiek kartų per metus iš tikrųjų iki jos važiuojate? Be to, ir su paprastu motoroleriu nuvažiuotum daugiausia apie 200 kilometrų. Man visiškai užtenka 60 kilometrų ir niekada nesuku sau galvos, ar mieste bus spūstys, ar ne. Esu tikras dviračių transporto priemonių gerbėjas“, – šypsojosi jis.
Apie atsiperkamumą negalvoja
Išgirdę apie Š. Šutavičiaus sumanymą beveik visi klausia, ar tai atsiperka. Šarūno nuomone, tai nėra visai teisingas klausimas: „Apskritai manau, kad tokie asmeniniai daiktai niekada neatsiperka. Atsipirkti gali tik troleibusas, kuris kasdien važinėja visą dieną ir taip uždirba pinigus. Kad suprastum, kodėl to reikia, turi atsisėsti ir pavažiuoti. Be to, pagalvoju, kaip būtų malonu, kai vasarą galėtum atsidaryti langus ir iš gatvės nesklistų nereikalingas triukšmas“.
Visgi palyginimui yra paskaičiavęs, kai motoroleryje buvo benzininis variklis, nuvažiuoti 100 kilometrų jam reikėdavo 25 Lt, o dabar pakanka vos 2 Lt. „Toks motoroleris, iš kurio perdariau savo, salone kainuoja apie 17–18 tūkstančių Lt. Tuomet nusiperkame tokį pagal skelbimą su mirusiu varikliu už kokius 2 tūkstančius Lt, išmetame lauk visą smarvę ir už kokius 10–12 tūkstančių litų sudedame elektroniką. Taigi, grubiai skaičiuojant, maždaug už 14 tūkstančių litų turi gerai važiuojantį motorolerį“, – skaičiavo jis.
Žinoma, tiek kainuoja, kai viską išmanai ir daraisi pats. O jei norėtum nusipirkti? „Tiesą sakant, kainų neįsivaizduoju. Norint gaminti masiškai reiktų visai kitaip žiūrėti, ieškoti medžiagų tiekėjų, patalpų, visa kita. Aš neturiu tam finansų ir verslininko gyslelės – aš esu inžinierius. Tačiau sujungus jėgas su kitais žmonėmis, manau, viskas įmanoma“, – vylėsi jis, prisipažindamas, kad jau atsirado jo idėja susidomėjusių verslininkų.