Ar važinėtumėte automobiliu be stabdžių? Tikriausiai ne. Tačiau branduolinės energetikos pramonė jau 50 metų vysto atominę energetiką, visiškai nepasirūpindama jos šalutiniu produktu – radioaktyviosiomis atliekomis (RA). „Greenpeace“ ekspertai pateikia savo argumentus, kodėl – šiandien ir artimiausius du šimtus tūkstančių metų – radioaktyvių atliekų problema yra ir bus aktuali, kodėl nebeverta gaišti laiko kalboms apie branduolinės energetikos plėtrą.
Ar važinėtumėte automobiliu be stabdžių? Tikriausiai ne. Tačiau branduolinės energetikos pramonė jau 50 metų vysto atominę energetiką, visiškai nepasirūpindama jos šalutiniu produktu – radioaktyviosiomis atliekomis (RA).
„Greenpeace“ ekspertai pateikia savo argumentus, kodėl – šiandien ir artimiausius du šimtus tūkstančių metų – radioaktyvių atliekų problema yra ir bus aktuali, kodėl nebeverta gaišti laiko kalboms apie branduolinės energetikos plėtrą. Ekspertai apžvelgia nevykusius „sprendimus“ dėl radioaktyvių atliekų saugojimo ir laidojimo per pastaruosius 50 metų, išryškina naujai siūlomų „sprendimų“ silpnąsias puses.
Branduolinės energetikos pramonė, per daugiau nei 50 metų, pagamino didelius kiekius pavojingų radioaktyvių atliekų. Atliekos susidaro viso branduolinio kuro ciklo metu: pradedant urano rūdos kasimu ir branduolinio kuro įsodrinimu, baigiant kuro elementų išdeginimu reaktoriuje, kuro perdirbimu ir branduolinio reaktoriaus sustabdymu. Politikams bei vartotojams atominė energetika šiandien „prastumiama“ kaip viena iš klimato kaitos mažinimo priemonių, kuri tuo pačiu metu užtikrina energetinę nepriklausomybę. Deja, švarios energijos vystymosi kelyje, branduolinė energetika yra pavojinga kliūtis. Šalia visų esminių problemų, susijusių su saugumu bei kaštais, radioaktyviosios atliekos yra didžiausias branduolinės energetikos trūkumas.
Tarptautinė atominės energetikos agentūra (TATENA) apytikriai apskaičiavo, jog pramonė kasmet sukuria 200 000 m3 mažo ir vidutinio radioaktyvumo atliekų ir apie 10 000 m3, dar pavojingesnių, labai radioaktyvių atliekų. Šie RA kiekiai susidaro neįskaičiuojant panaudoto branduolinio kuro, kuris tai pat yra labai radioaktyvus.
Norint, kad branduolinėse atliekose esantis radioaktyvus plutonis suskiltų iki žmogui nepavojingo lygio, reikia 240 tūkst. metų, t. y., ilgiau nei šioje Žemėje egzistuoja šiuolaikinis žmogus (apie 200 tūkst. metų). Absoliučiai niekas negali duoti jokių garantijų, kad šios medžiagos bus saugiai laikomos bent pirmus 100 metų, nekalbant apie visą laikotarpį. Todėl leisti branduoliniai pramonei toliau gaminti radioaktyvias atliekas – beprotiška ir žiauriai neatsakinga.
Nesėkmingi spendimai
Per pastarąjį pusamžį milijardai eurų buvo išleisti sprendžiant radioaktyvių atliekų problemą. Visi bandymai buvo nesėkmingi.
Mažo aktyvumo atliekos metų metus buvo išverčiamos į jūrą vadovaujantis principu „toliau nuo akių“ . Suirus jūrose išverstoms statinėms, atliekos vėl patenka į aplinką, o pavojingos medžiagos kaupiasi gyvūnų organizmuose. Po 15-os metų „Greenpeace“ reikalavimų ir spaudimo, 1993 m. buvo pasirašyta tarptautinė sutartis (Londono konvencijos papildymas), kuri uždraudė bet kokį radioaktyvių atliekų laidojimą jūrose. Pasirašiusios šalys: Rusija, JAV, Prancūzija, Jungtinė Karalystė (JK), Olandija, Japonija, kitos.
Radioaktyvių atliekų laidojimo sausumoje bandymai
Asse, Vokietijoje, 1960-siais, giliai po žeme esančioje senoje druskos kasykloje, buvo įrengtas eksperimentinis radioaktyvių atliekų sąvartynas. Prieš keletą metų paaiškėjo, kad į jį dar 1988 m. pradėjo tekėti vanduo, o šiuo metu kasdien patvinsta po 12 000 litrų. Todėl visos ten sandėliuojamos atliekos (126 000 barelių) turi būti išgabentos iš sąvartyno. Asse buvo bandomasis projektas, numatant galutinę atliekų laidojimo vietą įrengti druskingame žemės sluoksnyje po Gorlebenu. Tačiau neigiamos patirties Vokietijoje kyla rimtų abejonių dėl druskos sluoksnio tinkamumo branduolinių atliekų laidojimui.
Viena didžiausių radioaktyvių atliekų saugyklų pasaulyje „Centre de Stockage de La Manche“ (CSM) šiaurės Prancūzijoje 1969 m. buvo atidaryta mažai aktyvioms atliekoms saugoti. Ji uždaryta 1994 m. Dabar saugykloje laikoma 520 000 m3 radioaktyvių medžiagų, likusių po branduolinio kuro perdirbimo ir iš prancūziškų branduolinių reaktorių. 1996 m. Prancūzijos valdžios sudaryta komisija padarė tokias išvadas: saugykloje taip pat buvo laikomos ir ilgaamžės bei labai aktyvios atliekos, o tikrieji inventorizacijos rezultatai faktiškai nėra pateikti. 2006 m. nustatyta, kad užterštas vanduo iš saugyklos nuteka į požeminį vandeningąjį sluoksnį, grasindamas užteršti aplinkines dirbamas žemes.
1967 m. nuspręsta įrengti JAV ilgaamžių radioaktyvių atliekų kapinyną apie 80 mylių į šiaurę nuo Las Vegaso esančiame Jukos kalne. Projektas vykdytas ilgus metus, išleista milijardai dolerių. Tačiau Jungtinių Valstijų geologijos tarnyba tyrimu metu rado tektoninį lūžį po planuojama aikštele. Taip pat kilo rimtų klausimų dėl požeminio vandens, kuriuo mirtini teršalai gali patekti į aplinką, judėjimo. Apsvarsčiusi minėtas problemas bei įvertinusi milijardinius projekto sąmatos viršijimus 2010 m. pradžioje JAV vyriausybė nustojo finansuoti šį projektą.
Nauji tyrimai kelia naujus iššūkius
Švedija savo RA planuoja talpinti ketaus įdėkluose, kurie dedami į varinius kanistrus. Kanistrai statomi į skyles, išgręžtas tunelio, esančio gyliai po žeme (400–500 m), grindyse ir užpildytas bentonitu (montmorilonitinis molis). Tikimasi, jog bentonitui sąveikaujant su vandeniu jis plėsis. Besiplėsdamas betonitas užpildys jį supančio granito uolienos ertmes ir tokiu būdu sumažins požeminio vandens judėjimą. Tokiam atliekų laidojimui Švedija pasirinko vietą šalia Forsmark AE Baltijos jūros pakrantėje.
Suomija pasirinko tokią pačią RA tvarkymo sistemą (planuojama įrengti šalia Olkiluoto AE prie Baltijos jūros), o Šveicarija bei JK svarsto tokią galimybę. Deja, jau dabar iškyla daug rūpesčių. Buvo tikimasi, jog variniai kanistrai nekoroduos bent 100 tūkst. metų. Tačiau paskutiniai tyrimai rodo, kad jie neišlaikytų nė 1 tūkst. metų. Nerimaujama ir dėl korozijos metu susidarančio perteklinio vandenilio. Be to, aukšta kanistrų temperatūra gali įtakoti apsauginį molio sluoksnį. Tuomet požeminio vandens srautai gali išnešioti teršalus, kurie pasiektų biosferą. Be to, Šiaurės šalims per artimiausius 100 tūkst. metų gresia užslenkantis ledynmetis, dėl kurio vyks ypač stiprūs žemės drebėjimai, o amžinasis įšalas skverbsis į žemę, pasiekdamas atliekų laidojimo gylį (ir giliau), todėl požeminio vandens srautai taps visiškai neprognozuojami.
Priešingai nei Švedija ar Suomija, kurios pasikliauja dirbtiniu barjeru, apsaugančiu nuo radioaktyvių medžiagų nutekėjimo – Prancūzija ir Belgija svarsto molio, kaip natūralaus barjero, panaudojimo galimybę. Radioaktyvios atliekos būtų laikomos paprastame nerūdijančio plieno kanistre, kuris surūdytų kur kas greičiau nei švediški variniai. Prancūzų ir belgų koncepcija pagrįsta natūralia molio savybe sulaikyti radioaktyvumą. Pagrindinis iškylantis klausimas: ar galima garantuoti, jog per šimtus tūkstančių metų molio sluoksnyje nesusiformuos jokie plyšiai ar kanalai, kuriais laisvai tekės vanduo ir taip nuodys aplinkinius vandeningus sluoksnius.
Naujo tipo reaktorius sukuria superatliekas
Dabartiniai RA šalinimo tyrimai koncentruojasi į radioaktyviąsias medžiagas, kurios sukuriamos eksploatuojant esamus reaktorius. Tačiau atominės energetikos pramonė jau siūlo naujo tipo „III kartos“ reaktorius, kurie branduolinį kurą panaudoja efektyviau. Panaudoto branduolinio kuro pavojingumas priklauso nuo jo naudojimo reaktoriuje laiko – kuo jis ilgesnis, tuo panaudotas kuras išskiria daugiau pavojingų medžiagų, kadangi daugiau energijos išgaunama iš kuro reaktoriuje. Didesnis kuro išdeginimas padidina elektros energijos išeigą, gaunamą iš to paties branduolinio kuro kiekio, vadinasi, ir energetikos verslininkų pelną.
Naujausi tyrimai rodo, jog panaudotas kuras iš prancūziškojo EPR reaktoriaus (Europos suslėgto vandens reaktoriaus, angl. – „European Pressurised Reactor“, t. y. patobulintas suslėgto vandens reaktorius (PWR)) gali būti iki 7 kartų labiau kenksmingas. Tokie statomi Suomijoje, Prancūzijoje ir Kinijoje. Tokia drastiško kenksmingumo padidėjimo priežastis: didesnis laisvai paleidžiamo, pavojingo ir ilgaamžio radioaktyviojo 129 jodo izotopo kiekis. Šio izotopo pagaminama mažiau dabar eksploatuojamuose reaktoriuose. Tuo pačiu panaudotas kuras tampa karštesnis, trapesnis, o incidentų metu ar laidojant, tikėtina, lengvai prarantantis vientisumą. Tai reiškia, jog atliekos, pagamintos EPR reaktoriuje, bus ne tik pavojingesnės sveikatai, tačiau ir techniniai reikalavimai, rizika, saugojimo bei laidojimo kaštai išaugs, taip dar labiau padidinant radioaktyviųjų atliekų tvarkymo kaštus.
Žmogui keliami iššūkiai susiję su RA tvarkymu
Galutinai laidojant radioaktyviųjų atliekų kapinyne, radioaktyviosios atliekos turi būti apskaitomos ir nuolat stebimos bei apsaugotos nuo galimo žmogaus kišimosi ir natūralių gamtos veiksnių įtakos. Saugomos RA, tokios kaip uranas ar plutonis, gali būti panaudotos atominių bombų gamybai. Kelių kilogramų šių medžiagų užtenka pagaminti bomboms, panašioms į per Antrąjį pasaulinį karą naudotoms Japonijai bombarduoti. Netgi nedidelis kiekis radioaktyvių medžiagų iš RA kapinyno (ar saugyklos) yra pakankamas pagaminti vadinamąją „purvinąją bombą“, kuri gali užteršti visą miestą. Sprendžiant šią problemą, branduolinė pramonė siūlo saugoti RA kapinynus ir saugyklas ateinančius 300 metų (geriausiu atveju). Deja, likusiems 239 700 metų jokio pasiūlymo, užtikrinančio saugumą, nėra.
Kelios šalys bandė rasti tinkamą vietą RA saugojimui ir laidojimui. Deja, mokslas nėra pagrindinis kriterijus, pagal kurį priimamas sprendimas. Dažniausiai parenkamos vietos, dėl kurių naudojimo kyla mažiausiai visuomenės pasipriešinimo, o ne tos, kurios geriausiai tinka dėl savo geologinių savybių. Apart kelių išimčių, vieta RA kapinynui ar saugyklai parenkama šalia esamų AE. Taip nutiko ir su mažai bei vidutiniškai radioaktyvių atliekų saugykla šalia Ignalinos atominės elektrinės Lietuvoje.
Suomijoje daugiau nei 100 vietų buvo pripažintos kaip tinkamos. Vis dėlto tų vietų bendruomenių pasipriešinimas privertė valdžią „sušvelninti“ vietos parinkimo kriterijų nuo „tinkamiausio“ iki „pakankamai gero“ ir papildomai įtraukti dvi vietas – Loviisa ir Olkiluoto miestus. Šiuose miestuose jau ir taip stovi atominės elektrinės, todėl pasipriešinimas planuojamam RA kapinynui buvo palyginus mažas. Galutinė vieta kapinynui pasirinkta Olkiluoto. Patogi vieta, esanti tame pačiame Baltijos jūros pusiasalyje, kaip ir mažai aktyvių atliekų saugykla, atominės elektrinės du veikiantys branduoliniai reaktoriai ir šalia statomas trečias.
Tokios šalys kaip Olandija įrengė laikinas RA saugyklas. Saugojimo periodas – 100 metų. Lietuvoje Ignalinos AE panaudoto kuro saugykla įrengiama 50-iai metų. Šiuo laikotarpiu būtina išvengti bet kokio radioaktyvių medžiagų nutekėjimo ar avarijos. Tarša, pažeidus konteinerius ar įvykus saugyklos avarijai, gali būti labai didelė, kadangi juose saugomi dideli RA kiekiai. Avarijos gali įvykti dėl vidinio konstrukcijų nusidėvėjimo arba išorinių priežasčių, tokių kaip įvairios gamtos stichijos (žemės drebėjimai, potvyniai, poplūdžiai ir pan.) ar piktavališki aktai (terorizmas, karinė ataka ir pan.). Kol RA diskursas sukoncentruotas ties galutiniu atliekų laidojimu, didžioji dalis panaudoto radioaktyviojo kuro dar dešimtmečius bus laikomas prastai apsaugotose, laikinose saugyklose. Šiuo metu būtent nelaimingų atsitikimų prevencija laikinose saugyklose turėtų būti svarbiausias prioritetas.
Branduolinės energetikos pramonė akcentuoja branduolinio kuro ciklą ir teigia, jog panaudotas branduolinis kuras yra perdirbamas. Perdirbimo gamyklose plutonis bei nepanaudotas uranas yra atskiriamas nuo kitų atliekų, su intencija vėliau juos vėl panaudoti AE. Iš tiesų naudojamas „perdirbimo“ terminas klaidina, kadangi didžioji dalis regeneruotų medžiagų lieka nepanaudotos. Pavyzdžiui, JK šiuo metu turi sukaupusi 100 tonų atskirto plutonio. Tūkstančiai tonų perdirbto urano iš Prancūzijos eksportuojama į Rusiją, kur 90 % šio kiekio yra sandėliuojama be jokių panaudojimo perspektyvų. Perdirbinėjant panaudotą branduolinį kurą radioaktyvumas nesumažinamas, o tik išmetimų metu paskleidžiamas aplinkoje. Perdirbimo metu dar padidėja mažo, vidutiniško aktyvumo ir labai aktyvių atliekų kiekiai.
Visame pasaulyje transportuojamų radioaktyvių atliekų – panaudoto branduolinio kuro, plutonio ir kitų labai aktyvių medžiagų – maršrutai dažnai eina pro tankiai gyvenamas teritorijas. Tokie mirtini radioaktyvių atliekų konvojai transportavimo metu dėl galimų avarijų kelia rimtą grėsmę žmonėms bei ekosistemoms. Tarša, įvykus avarijai, gali išplisti kelis ir daugiau kvadratinių kilometrų. Be to, tokie konvojai gali būti potencialus teroristų taikinys. Branduolinių medžiagų transportavimas beveik visada lydimas didžiulių protesto akcijų. Pagrindinės protesto priežastys dvi: rizika bei patikimų sprendimų trūkumas. Kasmetinis RA gabenimas iš Prancūzijos į Gorleben Vokietijoje, suburia dešimtis tūkstančių demonstrantų. Tonos plutonio, likusio po perdirbimo, taip pat reguliariai plukdomos iš Prancūzijos ir JK į Japoniją. Plukdantys plutonį laivai kerta daugelio šalių teritorinius vandenis bei svarbias vandens ekosistemas. Išeikvotas uranas iš Europos transportuojamas į Rusijos Uralo regioną, kur tūkstančiai barelių urano laikomi saugyklose po atviru dangumi.
Iki šiol neaišku kaip išsaugoti nepažeistas RA būtiną laiko tarpą, todėl paskaičiuoti tokių projektų kainą yra ypač sudėtinga. Daugelyje šalių branduolinės energetikos kompanijos įpareigotos kaupti atitinkamas lėšas panaudoto kuro perdirbimui ir atliekų, susidarysiančių ateityje, saugojimui ir laidojimui. Kai kuriose šalyse, šis RA tvarkymo fondas pasirodė esantis nepakankamas ir buvo naudojamas rizikingoms investicijoms. Kuomet JK privatizavo branduolinės energetikos įmonę „British Energy“, jai teko pakloti 6,6 mlrd. eurų mokesčių mokėtojų pinigų norint padengti trūkumą radioaktyvių atliekų tvarkymo fonde. „British Energy“ iš jos sukauptų lėšų būtų padengusi tik mažą dalį sumos, reikalingos visų 45 esamų Jungtinės Karalystės reaktorių stabdymui ir atliekų tvarkymui. Ši suma apytikriais skaičiavimai siekia 88 mlrd. eurų. Tikėtina, jog lėšų poreikis laikui bėgant tik didės.
„Greenpeace“ reikalauja:
Sustabdyti branduolinės energetikos plėtrą. Norint išspręsti egzistuojančią RA tvarkymo krizę – pirmiausia mes turėtumėm vengti naujų RA susidarymo, efektyviau naudoti energiją ir vystyti atsinaujinančią energetiką. Naujų branduolinių reaktorių projektai turėtų būti uždrausti, o radioaktyvių atliekų „utilizacija“, dėl kurios radioaktyvių atliekų kiekis tik išauga – nedelsiant baigta.
Apsaugoti aplinką ir žmonių sveikatą nuo jonizuojančios spinduliuotės. RA saugyklos bei kapinynai turi būti įrengti naudojant geriausias prieinamas technologijas. Saugyklos turėtų būti tvarkomos, saugomos, stebimos (atliekamas monitoringas), o prireikus ateityje – remontuojamos.
Nutraukti radioaktyviųjų atliekų transportavimą. Šalys pačios turėtų atsakingai tvarkytis su savo sukuriamomis RA ir išvengti radioaktyvių medžiagų (įskaitant panaudotą branduolinį kurą) transportavimo.
Skaidrumas ir visuomenės dalyvavimas. Kai kurios šalys pasirenka RA saugyklų vietas nesikonsultuodamos su vietos bendruomenėmis ir nenagrinėdamos alternatyvų. Visa reikalinga informacija apie RA tvarkymą turi būti skaidri ir prieinama, o dėl galutinio sprendimo – konsultuojamasi su visuomene.
Radioaktyvios medžiagos iš nukenksmintų branduolinių ginklų turėtų būti taip tvarkomos, kad sumažintų galimybę pasigaminti „purviną“ atominę bombą ar branduolinį ginklą.
