Mobilieji telefonai, kompiuteriai, televizoriai – be šių prietaisų daugelis tikriausiai neįsivaizduoja savęs, savo darbo ar namų. Mums jie praverčia, tačiau kur keliauja tada, kai nebeveikia, tampa nebereikalingais rakandais?
Mobilieji telefonai, kompiuteriai, televizoriai – be šių prietaisų daugelis tikriausiai neįsivaizduoja savęs, savo darbo ar namų. Mums jie praverčia, tačiau kur keliauja tada, kai nebeveikia, tampa nebereikalingais rakandais?
Dažnai jie pasiekia besivystančias šalis, atsiduria jų sąvartynuose, o tada nenaudojamus prietaisus čiumpa vaikai, išmontuoja juos iki smulkiausių detalių, ieško juose brangesnių ar bent jau parduodamų metalų. O tai kenkia sveikatai: daugelyje prietaisų yra cheminių medžiagų, galinčių pakenkti vaikų vystymuisi, augimui ar sukelti mirtinas ligas.
Elektroninių atliekų skaičius auga kasmet. Elektroninės atliekos yra viena sparčiausiai augančių atliekų kategorijų visoje Europos Sąjungoje (ES): kasmet jų atsiranda daugiau nei 8–9 mln. tonų. ES šalių ataskaitos rodo, jog tik 33 proc. visų elektroninių atliekų surenkamos ir apdirbamos tinkamai.
Remiantis dabartiniais reikalavimais, kiekviena Sąjungai priklausanti šalis turėtų surinkti po 4 kilogramus elektroninių atliekų žmogui. Kai kurios šalys šį normatyvą yra viršijusios, o kitoms iki jo įvykdymo dar toli.
Praėjusių metų birželio pabaigoje vokietis Karlas-Heinzas Florenzas pateikė įstatymo projektą, kuriuo siūloma, jog kiekviena ES šalis surinktų ir perdirbtų 85 proc. atliekų, susidarančių toje valstybėje narėje. Jis minėjo, jog tai nors ir sunkus, tačiau realistiškas ir labai svarbus uždavinys, keliamas ateinantiems šešeriems metams.
Įstatymo iniciatorius tvirtino, jog „Europa netenka daug naudingųjų metalų, nes elektroninės atliekos iš žemyno dažnai iškeliauja nelegaliai“. Jis davė pavyzdį, jog 1 mln. mobiliųjų telefonų yra 250 kg sidabro, 24 kg aukso, 9 kg paladžio, 9 tonos vario.
Tarp siūlymų yra ir europinių standartų, kaip surinkti, laikyti ir perdirbti atliekas, sukūrimas. Dabartinė padėtis liudija, jog kiekviena šalis turi atskirus kokybės standartus ir veikia remdamasi tik jais – dėl to elektroninės atliekos kiekvienoje šalyje tvarkomos vis kitaip.
Be to, Karlas-Heinzas Florence‘as tvirtino, jog šiuo metu labai dideli kiekiai atliekų iš Europos išgabenami nelegaliai, prisidengus labdara besivystančioms šalims. Dėl to siūlomi kriterijai, kurie muitininkams padės atskirti elektronines atliekas nuo naudotų, tačiau vis dar veikiančių prietaisų. Tai esą turėtų padėti muitinės pareigūnams kontroliuoti eksportuotojus.
O elektroninių prietaisų vartotojai, aišku, gali ir toliau elektronines atliekas mesti prie tam skirtų konteinerių. Tačiau ne visi nori vargintis, jei veikti nustojo koks nors mažas prietaisas – mobilusis telefonas, ar skustuvas. Siūloma, jog už šiuos prietaisus, nuneštus į parduotuvę, būtų grąžinama dalis prekės kainos – depozitas.
