Globalizacija, socialiniai bei ekonominiai pokyčiai net ir pažangias valstybes verčia ieškoti gana neįprastų spendimų. Tokie sprendimai yra būtini, kad leistų išsaugoti konkurencingumą. Tam Šiaurės šalių vyriausybių vadovai nusprendė kartu vykdyti iniciatyvas, kurios parengtų regioną globalizacijos teikiamoms galimybėms ir grėsmėms. Viena iš tokių iniciatyvų – Šiaurės šalių inovacijų centrų Azijoje steigimas.
Globalizacija, socialiniai bei ekonominiai pokyčiai net ir pažangias valstybes verčia ieškoti gana neįprastų spendimų. Tokie sprendimai yra būtini, kad leistų išsaugoti konkurencingumą, t. y. ateityje išlikti žinių ir inovacijų sūkuryje bei kurti jomis paremtą šalies ar viso regiono ekonomiką. Tam Šiaurės šalių vyriausybių vadovai nusprendė kartu vykdyti iniciatyvas, kurios parengtų regioną globalizacijos teikiamoms galimybėms ir grėsmėms. Viena iš tokių iniciatyvų – Šiaurės šalių inovacijų centrų Azijoje steigimas.
Šiandien žinios yra prekė, kuri gali būti parduodama ten, kur yra paklausa. Šiuo požiūriu kinta ir inovacijų kūrimo bei diegimo proceso organizavimas. Žinių ekonomikos įmonėms ir žinių kūrėjams visada reikia naujovių. Įmonėse naujovės dažniausiai taikomos vertės kūrimo grandinėje, kurią sudaro pirkimai, gamyba ir prekių paskirstymas. Pati vertės kūrimo grandinė – tai organizacijos(-ų) sistema, susidedanti iš žmonių, technologijų, informacijos ir resursų, reikalingų produktų gamybai ar paslaugų teikimui. Todėl, norint patenkinti vartotojų poreikius ir kartu išsaugoti įmonės konkurencingumą rinkoje, svarbu nuolat diegti inovacijas, t. y. tobulinti procesus, gerinti produktų kokybę.
Gamina Azijos šalyse
Daugelis pasaulio įmonių savo produktus gamina Azijos šalyse, tokiose kaip Kinija, Indija, Pietų Korėja ar Indonezija. Nemaža dalis tarptautinių įmonių jau yra įžengusios į šias šalis, nes mato strateginę naudą ilguoju laikotarpiu. Tačiau tam, kad šios įmonės galėtų padidinti gamybos Azijoje pelną, neišvengiamai yra reikalinga ir kvalifikuota darbo jėga, t. y. specialistai, galintys gerinti gamybos technologijas ir procesus.
Būtent todėl Šiaurės šalių įmonės ir žinių kūrėjai nusprendė siekti bendro tikslo – turėti priėjimą prie pasaulinių žinių ir gamybos centrų Azijoje. Bet smulkios ir vidutinio dydžio įmonės vien savo jėgomis tai padaryti nėra visada pajėgios, todėl tikėtina, kad susitelkus kartu būtų didesnis ekonominis efektas kaštų optimizavimo prasme. Tam Šiaurės šalių atstovai pradėjo įgyvendinti iniciatyvą, kuria siekiama ateityje turėti bendrus inovacijų centrus prie pasaulinių žinių ir gamybos centrų Azijoje. Reiktų paminėti, kad panašūs centrai, atstovaujantys pavienes Šiaurės šalis, šiandien jau veikia Pekine, Tokijuje, Šanchajuje, Seule, Bankoke, Singapūre, Kuala Lampure, Delyje, Hanojuje. Kai kurios valstybės dirba bendradarbiaudamos tarpusavyje, t. y. dalindamosis inovacijų centrų teikiamomis galimybėmis.
Šiaurės šalių plėtra į Aziją
Įvertinę perspektyvas, dar 2007 m. Šiaurės šalių, kurias sudaro Danijos, Suomijos, Islandijos Norvegijos ir Švedijos, vyriausybių vadovai, nusprendė plėtoti iniciatyvas, kurios leistų parengti regioną ateities teikiamoms galimybėms ir grėsmėms. Viena iš tokių iniciatyvų – Šiaurės šalių plėtra į Aziją. Specialiai tam tikslui buvo sudaryta darbo grupė iš karto ėmėsi analizuoti plėtros į Aziją kelius ir pateikė tris galimus scenarijus.
Pagal pirmąjį plėtros scenarijų būtų siekiama steigti atstovybes šalia jau esančių nacionalinių šalies atstovybių. Šis scenarijus pripažintas kaip brangiai kainuojantis, nes neproporcingai padidintų išlaidas administracijai ir taptų konkurentu kitų jau esančių atstovybių atžvilgiu. Manoma, kad tai nėra pats geriausias scenarijus, todėl jo buvo atsisakyta.
Pagal antrąjį plėtros scenarijų būtų siekiama taikyti atvirų inovacijų modelį, kuriant centrus, kurie padėtų šiaurės šalių kompanijoms gauti prieigą prie pramonės centruose esančių žinių, technologijų ir sprendimų. Šiaurės šalių atvirų inovacijų centro steigimas Azijoje paskatintų šių šalių įmones diegti atvirų inovacijų principus savo veikloje. Tai padėtų spręsti ir kitą Šiaurės šalių problemą – galimybę įdarbinti aukštos kvalifikacijos specialistus kitoje šalyje. Toks scenarijus yra įdomus, tačiau turėtų būti patikrintas praktikoje bandomojo projekto metu.
Pagal trečiąjį plėtros scenarijų būtų siekiama finansiškai skatinti bendradarbiavimą tarp jau įsteigtų atstovybių Azijoje, bet tik tam tikrose srityse. Panaši bendradarbiavimo schema jau buvo sėkmingai pritaikyta konkrečiame projekte – „Nordic Green“, kurio metu buvo įtrauktos ir kitos šiaurės šalių energetikos ir inovacijų institucijos.
Darbo grupė, išanalizavusi visus plėtros scenarijus, rekomendavo veikti pagal trečią plėtros scenarijų ir sukurti finansinį instrumentą, padėsiantį vykdyti projektinį bendradarbiavimą tik tam tikrose srityse.
Lietuvos galimybės
Šios Šiaurės šalių iniciatyvos skatina susimąstyti – o gal kai kuriais atvejais nereikia Šiaurės šalims veržtis į Azijos rinką, nes Lietuva ir kitos panašios valstybės gali taip pat pasiūlyti vertingų žinių? Kita vertus – gal Lietuva taip pat stokoja idėjų ir žinių, kurių būtų galima gauti prisijungus prie Šiaurės šalių kuriamo tinklo Azijoje?
Lietuva taip pat stiprina aukštą pridėtinę vertę kuriančias pramonės šakas bei skatina verslą investuoti į mokslo laimėjimus ir aukštąsias technologijas. Viena iš galimybių – tai tarptautinių tyrimų centrų steigimas. Tokie centrai ateityje taps vieta, kurioje būtų ne tik diegiamos inovacijos, bet ir kuriamos bei pristatomos visame pasaulyje.
Lietuvos vyriausybė iki 2015 metų yra numačiusi labai ambicingą tikslą – tapti Šiaurės-Baltijos regiono paslaugų centru, o 2020 metais įgyvendinti ne ką mažiau ambicingesnį tikslą – būti Šiaurės Europos inovacijų centru. Bet, kad tai pasiekti, reikia išsaugoti tai, ką turime, bei sutelkti investicijas į tikslinius sektorius ir pasirengti naujoviško Lietuvos veido pristatymui pasaulyje.
Pasak Rimanto Kraujalio, UAB „Eksma“ prezidento, Rytų, Pietryčių Azijos rinkos ar veiklos kryptis nėra Eldorado kraštas, kur viskas seksis ir bus lengviau negu kitur bei savaime neišspręs Lietuvos ūkio problemų, nes tai nėra „mėlynieji vandenys“, o teks „kautis“ ir nemažai, tačiau dirbti šioje srityje galima ir reikia.
Anot R. Kraujalio, galimi bent keturi veiklos tipai. Pirma, tai, kad Azijoje pigi darbo jėga, todėl galima dideliais kiekiais gaminti, tačiau neaišku, ką ir kur po to parduoti. Antra, ten yra pigių prekių, tad būtų galima atsivežti ir pardavinėti, bet vėlgi reikalingas ne mažas platinimo tinklas. Trečia, galima parduoti savo produkciją, aišku, kad ten Azijoje pirktų aukštas technologijas, techninę įrangą, stakles ir pan., bet to Lietuvoje yra nykstamai mažai ir dar ilgai nebus. Ketvirta, galima nusipirkti Azijoje pigiau kokius nors mazgus, elementus, priedus ir t. t. Juos patikrinti, perdirbti, sudėti į sistemas ir jau parduoti kaip „savus", bet taip yra daroma visame pasaulyje.
Suprantama, kad ateitis parodys tikruosius rezultatus, bet jau dabar yra manoma, kad Šiaurės šalių sprendimas turėtų pasiteisinti, nes yra vykdoma sutelkta ir kryptinga politika, kuri gali suteikti strateginį pranašumą ilgu laikotarpiu. Deja, Lietuva vis stokoja gilesnio požiūrio, kartais blaškosi vykdydama fragmentišką ir nenuoseklią politiką. Nors kita vertus, Lietuvai, dar tik prieš dvidešimt metų atkūrus nepriklausomybę, trūksta brandos ir, ko gero, kiek per anksti tokiems žygiams į Aziją, bet laikas pradėti apie tai galvoti, o gal ir daryti?
