Pirmąją lietuvių kompaniją, įsikūrusią Silicio slėnyje, lenkia tik „Apple“. Mobiliųjų programėlių kompanija „GetJar“ amerikiečių žurnalo „Time“ įtraukta į dešimtuką įmonių, kurių sukurtos technologijos pakeis žmonių gyvenimą, ji taip pat apdovanota ir „Technologijų pionieriaus 2011“ titulu, o Ilja Laurs pakviestas į praėjusią savaitę vykusį Pasaulio ekonomikos forumą Davose Šveicarijoje.
Pirmąją lietuvių kompaniją, įsikūrusią Silicio slėnyje, lenkia tik „Apple“. Kompanijos įkūrėjo Ilja Laurs dėka Lietuva verčia naują ir bene reikšmingiausią šių dienų istorijos puslapį. Mobiliųjų programėlių kompanija „GetJar“ amerikiečių žurnalo „Time“ įtraukta į dešimtuką įmonių, kurių sukurtos technologijos pakeis žmonių gyvenimą, ji taip pat apdovanota ir „Technologijų pionieriaus 2011“ titulu, o Ilja Laurs pakviestas į praėjusią savaitę vykusį Pasaulio ekonomikos forumą Davose Šveicarijoje. Į forumą šiemet negavo kvietimo nė vienas aukščiausias šalies vadovas.
Tačiau ką mes žinome apie Ilją Laurs? Su vienu įtakingiausiu pasaulio verslininkų žvelgdami į Vilniaus panoramą kalbėjomės apie technologijas, identitetą ir globalizaciją.
– Daug keliaujate, ką pastebite, kai grįžtate į Vilnių? Ko labiausiai pasiilgstate?
– Tai, jog Vilnius yra man išskirtinis miestas, parodo, jog čia iki šiol gyvenu. Galėčiau pasirinkti Los Andželą, Monaką ar dar ką nors. Bet Vilnius turi dalykų, kurių niekur kitur nesurasi.
Vilniuje tvyro balansas – čia verda mažas jaukus gyvenimas, bet parengta gera infrastruktūra. Iki darbo tik kelios minutės, bet tiek pat ir iki oro uosto. Lietuviai nežino, kas yra 4 valandų kamštis važiuojant namo Los Andžele.
Žmogus kaip ir medis augdamas apsivynioja daugybe šaknų. Pavyzdžiui, vasarą man patinka nuvykti būtent prie vieno Lietuvoje esančio ežero, žiemą einu prie kitos vietos. Čia mano draugai, su kuriais leidžiame laiką, restoranas, kuriame sėdime – taip pat vienas mėgstamiausių. Tos visos šaknelės galų gale tave pririša prie aplinkos. Keltis į kitą vietą ir po to atkurti tą patį komforto jausmą užimtų mažiausiai 5 metus.
„Pasiilgimas“ gal nėra teisingas žodis. Pats esu kilęs iš Kauno, mokiausi Vilniuje. Iš Kauno į Vilnių galiu nuvykti per 40 minučių. Lietuvą lygiai taip pat suvokiu globaliame kontekste. Iš čia galiu nuvykti į Londoną daug greičiau nei į Klaipėdą. Psichologiškai man Londonas arčiau nei Klaipėda. Viskas yra dalis pasaulio, kuriame aš gyvenu, tad pasiilgimo nėra.
– Pripratome kalbėti, jog Lietuvoje viskas blogai: mokslas, darbas, valstybė... Jūs augote čia, mokyklą ir universitetą baigėte čia, galiausiai pasirinkote gyventi Vilniuje. Tai gal nėra taip jau blogai Lietuvoje? Gal tiesiog esame įpratę skųstis ir laukti pagalbos iš kitų?
– Didžiausia žmogaus silpnybe laikau požiūrį, kad jam kas nors ką nors privalo duoti. Taip mąstančiam žmogui visur yra sunku. Kiekvienoje šalyje yra duotos tam tikros sąlygos ir yra du keliai – verkti, jog ko nors negavai arba veikti. Prieš 2000 metų žmonijos aplinka buvo daug blogesnė, bet ir tada buvo laimingų žmonių. Stiprus žmogus ne skundžiasi ir laukia, o prisiderina prie aplinkos.
Viskas priklauso nuo pasirinkto atskaitos taško. Gali galvoti, kad Lietuvoje blogiau nei Amerikoje, bet gali galvoti, kad čia daug geriau nei Kenijoje.
Žinoma, yra sričių kurios smarkiai skiriasi. Britanijoje, Vokietijoje verslo aplinka visai kitokia, nes ji turi kelių šimtų metų istoriją. Mes rinkos ekonomiką atradome tik prieš penkiolika metų. Naivu būtų tikėtis, kad per tiek laiko viskas bus tobulai išvystyta.
Įsivaizduokite, kiek valandų buvo įdėta, kiek juristų gyvenimų praėjo vien tam, kad Amerikos sistema būtų ištobulinta. Tad viskas priklauso nuo požiūrio, nes aplinka yra įveikiama. Sakyti, kad nedarysiu verslo Lietuvoje, nes Amerikoje paprasčiau – žlugdantis požiūris.
– Tačiau jūs kalbate apie 10 000 valandų įdirbį, taip išeitų, kad kiekvienam žmogui visada yra galimybė?
– Žmogus pats pasirenka. Ne visi pasiekia, nes neįdeda tokių pastangų. 10 000 valandų, tai yra dešimt valandų kasdien per 10 metų.
– O jūs jau savo 10 tūkst. valandų atidirbote?
– Turėčiau būti netoli (juokiasi). Žinoma, kuo toliau, tuo geriau, bet karjeros pradžioje dirbau labai daug. Darbo dienos truko po 16 valandų. Savaitgalius laisvus turėjau tik po 3 metų nuo verslo pradžios. Pirmus 3 metus man buvo tas pats, ar penktadienis, ar šeštadienis. Pirmas atostogas turėjau tik po 5 metų. Ilgiausia diena, kiek prisimenu, truko 36 valandas. Vyrauja įvairių nuomonių, nuo ko priklauso sėkmė. Vieni sako, jog nuo talento, gabumo ar kitų faktorių. Aš esu 100 proc. įsitikinęs, kad sėkmė priklauso nuo įdėto laiko.
– Nebuvo tada sunku visko atsisakyti? Kas jus vedė į priekį? Juk vis dėlto daugelis mūsų renkamės laisvą savaitgalį...
– Čia kaip dviratis – pradėjęs minti nebegali sustoti, nes griūsi. Kartais mini ne todėl, kad nori. Žmonės nesupranta, kad pasirinkus tam tikrą kelią nuo tavęs priklauso ir kiti. Kaip vadovas turi pasirinkti ar savaitgalis – šeima, draugai, šuniukas – ar darbas. Jei pasirinksi pirmą variantą ateis pirmadienis ir nebus iš ko darbuotojams mokėti atlyginimų, nes nespėsi užbaigti projekto. Kaip vadovas, ką pasirinktumėte?
– Aplink mane vis daugiau bendraamžių, kurie stengiasi kurti kažką savo – verslą, idėją... Ne visiems sekasi. Minėjote, jog sėkmingą įmonės veiklą garantuoja tik gera reputacija. Kokia iš tiesų reputacijos vieta versle?
– Lietuvoje vyrauja individualizmas, čia žmonės stengiasi viską daryti savarankiškai, slepia vieni nuo kitų. Amerikoje vyrauja kolektyvinis mąstymas. Netgi aršiausi konkurentai sėdi prie vieno stalo ir kartu sprendžia abiems aktualią problemą. Lietuvoje santykiai labiau pagrįsti giminystės ryšiais.
O Amerikoje svarbiausia versle yra profesinė reputacija – kiek dažnai esi matomas, kiek publikacijų paskelbei, kaip dažnai lankaisi konferencijose, ką ten kalbi. Mano pažįstamam Silicio slėnyje neišnuomojo buto, nors ir už metus laiko būtų sumokėjęs, vien todėl, jog neturėjo rekomendacijų iš darbdavio, iš banko.
Reputacija mažina riziką. Jei Lietuvoje užsisakysi baldus ir tau žada, kad juos pristatys po 3 savaičių, klausimas, ar taip bus. Gali vėluoti, o gali išvis nepristatyti.
Paprašyk statybininko, ką nors atlikti – neprognozuojama... Žmonės reputacijos nenaudoja kaip rizikos valdymo instrumento, o tai galingas instrumentas. Lietuviai šio įrankio dar neatrado. Teoriškai supranta, bet praktiškai nesinaudoja. Užsienyje – tai esminis faktorius, kuris lemia tai, ar bendrausi su verslininku, ar ne.
– Vadinasi, atsakomybės vengiantys žmonės neturi ateities?
– Tokiems žmonės sekasi tada, jei aplinka jiems atlaidi. Pavyzdžiui, oro linijų bendrovėms, kurios bankrutuoja, o po to joms įsteigia naują įmonę. Tad jei aplinka leidžia, daug paprasčiau į viską žiūrėti neatsakingai, nei kruopščiai. Amerikos gydytojai sako, kad jei vieną kartą padarei klaidą – tavo karjerai galas. Tas pats su reputacija. Ir pavyzdžiui, jei tų baldų nepristatai per 3 savaites, kaip žadėjai, sugriauni savo reputaciją. Užsienyje neatsakingas poelgis gali nulemti tai, kad tavo karjerai galas. Tad jei nori, kad su tavimi dirbtų, privalai tai išlaikyti.
– Pasaulis darosi toks globalus – naudojamės tais pačiais įrenginiais, mus pasiekia ta pati informacija, galime keliauti ir gyventi bet kur. Skiria mus tik rasiniai ypatumai, bet ar ilgai išliks japonų, britų, lietuvių tautos?
- Jei darysime prielaidą, kad galiausiai pasieksime kolektyvinį mąstymą, be abejo, ypatumų nelabai ir liks. Dažniausiai, kai kalbame apie globalizaciją, tai kalbame apie ekonomiką. Prekių, kapitalų, žmonių, darbo jėgos judėjimas suves į vieną ekonominę sistemą. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą jau iš esmės dingo ekonominis savarankiškumas.
Šalys narės atsisakė to, kas jas daro išskirtines, pavyzdžiui, monetarinės savo šalies politikos.
Tačiau kiekviena šalis turi savo kultūrinį, socialinį identitetą. Vokiečiai, japonai, lietuviai turi unikalią kultūrą, tai yra vertybės ir jas teoriškai reikėtų saugoti. Klausimas, ar žmonija sugebės, suras jėgų tai išsaugoti? Nes tam reikia daug pastangų. Pavyzdžiui, angliškų žodžių įvedimas į lietuvių kalbą: monitorius man tenka dažniau girdėti nei vaizduoklis.
Jokia valstybinė institucija čia nepadės, tik tauta, žmonės gali tai suvokti arba galiausiai naudosime anglų kalbos pagrindu sukurtą žodyną. Žmonės daro tai, ką reikia, sunku juos kaltinti, kad renkasi paprastesnį kelią.
– Ar modernus technologinis šiuolaikinis bendravimas neatitolina skirtingo amžiaus kartų?
– Sunku pasakyti, kas yra atitrūkimas. Ar įgyjame daugiau savarankiškumo? Tikrai tikiu, kad taip. Liks bendri interesai, liks amžinosios vertybės. Manau, kad to psichologinio, moralinio atotrūkio kaip ir neturėtų būti.
Tradicijos keičiasi, bet tai ir yra tiesioginė pasekmė mūsų progreso. Anksčiau visi skaitydavo knygas. Mūsų amžiuje jau šeima žiūrėdavo kartu televizorių. Tai knygų skaitymo kartai buvo nelabai suprantama. Dabartinė karta bendrauja „Facebook“.
Sunku pasakyti, ką darys ateities karta – gal bus per minčių skaitytuvus sujungti ir tiek. Tai labai įdomi sritis, manau dėl jos mūsų laukia didžiausias progresas ir šuolis. Galime prieiti tašką, kai liks tik kolektyvinis mąstymas, nes individas visiškai nebeturės savo privačių sričių. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai. Bet tai įvyks nelabai greitai, gal per kokį 20 metų.
– Kur jūs ieškote informacijos? Skaitote laikraščius, knygas, informacijos semiatės internete?
– Jei informacija tiesiogiai susijusi su mano verslu, skaitau specifines publikacijas internete. Nuolat skaitau apie 10 specializuotų žinių šaltinių internete. Ten seku telekomunikacijų ir kitas susijusias sritis. Informacijos gaunu dalyvaudamas renginiuose, konferencijose, simpoziumuose. Per metus vidutiniškai sudalyvauju pusšimtyje tokių renginių. Ten turiu galimybę gyvai bendrauti su žmonėmis, kurie iš esmės apibūdina tai, kas vyksta industrijoje.
Bendro pobūdžio informacijai gauti taip pat naudojuosi internetiniais šaltiniais, dažniausiai skaitau leidinių internetines versijas – bbc.com, cnn.com mano mėgstamiausi. Skaitau didžiuosius Lietuvos naujienų portalus.
Tačiau jei ieškau tam tikrų įdomių filosofinių žinių – čia knygos nepakeičiamos. Kol kas dar sunku surasti internete visapusiškos informacijos. Paskutiniu metu domiuosi Malkomo Gladwellio kūriniais. Jis nagrinėja tai, kas yra sėkmė, iš ko jinai susidaro. Kalba apie tai, kaip yra priimami sprendimai, dėl kokių priežasčių žmogus pasirenka vienokius, ar kitokius sprendimus. Pradėjau domėtis, nes suvokiau, kad žmogaus sprendimai yra neracionalūs – žmogus visiškai nesivadovauja logika. Jam daug svarbiau ne logika, o emocinis fonas ir kiti dalykai. Man įdomu, kodėl tokius, o ne kitokius sprendimus priimame.
Taip pat mėgstu juridinius Johno Grishamo trilerius, Dano Browno kūrinius.
Televizoriaus jau trejus metus nežiūriu. Pasirinkimas prastas ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. O man reikalingą vaizdo medžiagą galiu bet kada pasiekti patogiu metu. Be to, kiekvienoje valandoje yra 15 min. reklamos. Geriau sumokėti vieną kitą litą ir negaišti savo laiko.
– Kiek jūs skiriate dėmesio naujausioms technologijoms?
– Aš labai daug pinigų išleidžiu tiems prietaisams, kurių po to nenaudoju. Kai rinkoje atsiranda kokia nors technologija, negali būti tikras, kad ji prigis. Lietimui jautrų kompiuterį išbandžiau dar 2002 metais, pirmas dvi savaites vis bandžiau save įtikinti, kad man juo naudotis patogiau nei popieriaus lapu. Neprigijo, išmečiau. Prigyja gal trečdalis visų naujų prietaisų. Ačiū dievui, aš galiu sau leisti išbandyti kiekvieną naują prietaisą, pasirodžiusį rinkoje.
– Jau kalbama, kad greitai bus galima naudotis minčių, sapnų skaitytuvais, prietaisus valdysime mintimis. Ko dar galime tikėtis netolimoje ateityje?
– Nedaug liko, kad visi vaizdai bus trimačiai – trimačiai ekranai jau skverbiasi. Prisilietimui jautrūs prietaisai smarkiai išpopuliarėjo, tad tuoj viskas aplink mus funkcionuos su lietimui jautriu ekranu. Šaldytuvą galėsime paliesti, nuotraukų rėmelis, spalvotas ekranas, aplikacijos – viskas veiks nuo mūsų prisilietimo. Man labai patinka kita technologija – elektroninis rašalas. Kol kas jis labai lėtai įeina į rinką, bet jis pasižymi stebuklingomis savybėmis. Pirma, elektroninis rašalas neryja tiek energijos, kiek skystųjų kristalų ekranas. Toks naudoja energiją tik tuo metu, kai perpaišai iš naujo paviršių – tik tą milisekundę.
Kiti ekranai naudoja energiją tol, kol dega. Tai reiškia, kad elektroninėje knygoje su tokiu rašalu bus galima peržiūrėti, pavyzdžiui, 20 tūkst. puslapių. Antra, elektroninis rašalas yra daug ryškesnis.
Kai elektroninis rašalas dar labiau patobulės ir taps spalvotu, mieste matysime gyvus animacinius plakatus. Po kokių penkerių metų jis masiškai išpopuliarės ir nebeliks statiškų vaizdų, viskas judės, miestai linksmai atrodys.
Taip pat mūsų ateityje laukia ir minčių skaitytuvai. Bus galima sukurti stebuklingą pasaulį ir mintimis valdyti, pavyzdžiui, televizoriaus pultelį, nebereikės klaviatūros, tekstą įvesime mintimis į kompiuterį. Su draugais bendrausime suliedami mintis. Galėsime bendrauti vien emocijomis, nebereikės žodžių apsakyti tam, koks saulėlydis gražus. Būsime sujungti į tinklą ir individualumo nebeliks.
- Ką manote apie nanorūkus ir nanodebesis, kurie akimirksniu galės sukurti ištisus namus su visomis detalėmis, bet taip pat po atitinkamos komandos išsisklaidyti? Šios futuristinės nanorobotų idėjos, kai kurių mokslininkų teigimu, yra tokios neįtikėtinos, koks buvo ir skrydis lėktuvu XIV, XV amžiuje. Planuojama, kad nanorobotai ne tik nuneš vaistus krauju į reikiamą organizmo vietą, bet ir leis žmogui po vandeniu nekvėpuoti pusvalandį. Tai negąsdina?
– Gal prireiks kokių 50 metų, kad pamatytume kažką tikrai rimto šioje srityje. Bet šiaip, manau, labai linksma. Galėsime, pavyzdžiui, automobilį atsispausdinti garaže su tuo pačiu spausdintuvu, su kuriuo atsispausime televizorių. Nanotechnologijos žada daug naujovių ir tos šalys, kurios investuoja į nanotechnologijas, pasieks daug. Pagal dabartines tendencijas – Kinija tikrai bus viena iš tų šalių. Kodėl tokios technologijos turėtų gąsdinti? Atvirkščiai, labai smalsu.
– Žmogus vieną dieną nesugriaus pats savęs?
– Yra tam tikra grupė technokratinės pasaulio pabaigos atstovų, kurie sako, kad žmogaus klaidos kaina nuolatos didėja. Viduramžiais kam nors neatsakingai išpylus degų skystį sudegdavo keli namai. Pirmojo pasaulinio karo laikais dėl vienos klaidos galėjo žūti laivas su tūkstančiu žmonių. Dar vėliau dėl neatsargios atominės elektrinės priežiūros žuvo 10 tūkst. žmonių. Dabar fizikai eksperimentuoja didžiajame hadronų priešpriešinių srautų greitintuve su juodosiomis skylėmis.
Technokratinės pasaulio pabaigos atstovai tikina, kad dabar viena klaidelė gali praryti žemę. Ši žmonių grupė teigia, kad klaidos galimybė išlieka visada, o jos kaina – auga. Greitai mokslas turės tokius dėsnius, kad viena klaida gali ištrinti visą pasaulį. Būtent dėl to technokratinio pasaulio žlugimo atstovai mano, kad pasaulio pabaiga yra neišvengiama. Aš nesu šių minčių šalininkas.
– Prisimenu, kaip su klasės draugais laukėme kuo mažesnio, vėliau – su spalvotu ekranu mobilaus telefono. Dabar jau atsirado liečiamu ekranu, išmanieji telefonai. Turiu pirmos kartos „iPhone“, o prekyboje vis naujesni... Kiek žmogui reikia naujausių technologijų?
– Žmogus turi pasirinkimo laisvę. Verslininkai prognozuoja, nes nuo to priklauso jų verslo sėkmė. Priėjau labai keistą išvadą: technologijos vystomos daug greičiau nei adaptuojamos. Išvedžiau 7 metų dėsnį – tiek laiko praeina nuo technologijos atsiradimo iki jos masinio paplitimo. Pavyzdžiui, pirmosios mobiliųjų telefonų aplikacijos atsirado 2002, 2003 metais. Jos imtos naudoti masiškai tik parėjus 7 metams. Tas pats nutiko ir su SMS žinučių paplitimu, plokščiaisiais ekranais ir t. t. Technologijos kuriamos greičiau nei yra įsisavinamos.
Šuolis nuo paprasto pašto iki elektroninio buvo daug didesnis nei nuo elektroninio pašto iki „Facebook“. Tačiau jeigu rytoj kiekvienoje parduotuvėje būtų galima nusipirkti minčių skaitymo aparatą, praeitų ne vieneri metai, kol žmonės šią technologiją imtų naudoti. Rastume daugybę žmonių, kurie įtikinėtų, kad naudotis klaviatūra yra daug paprasčiau.
– Nuostabių minčių dokumentiniame filme „Susitikimai pasaulio pakraštyje“ režisierius Werneris Herzogas apsilanko ir mažame ledo altoriuje, į kurį Antarktidoje savęs beieškantys mokslininkai sudėjo tai, ką kitos gyvybės formos turėtų rasti ir žinoti atvykusios į žemę. Tarp daiktų buvo ir spragėsių girlianda... Ką jūs lede užšaldytumėte ateiviams?
– Na, verslininko vardu turėčiau sugalvoti „elevator pitch“. Tai terminas gimęs vieno Niujorko verslininko galvoje. Tu netyčia pataikai į tą patį liftą, kuriuo važiuoja ir tau labai svarbus asmuo. Turi 30 sekundžių savo idėjai pristatyti, įtikinti pirkti savo idėją arba tavo laikas baigsis ir teks išlipti.
Mano manymu, žmoniją ateiviams iš meno pusės geriausiai pristatytų muzika, man labai patinka Loydo Veberio „Fantomas“. Tačiau ar jis atspindi mūsų žmoniją? Gal kiti įdėtų Lady Gaga arba Michaelio Jacksono kūrinius... Manyčiau, kad mokslo pasiekimus geriausiai atspindėtų naujausia eksperimentinė kolaiderio medžiaga, tad reikėtų įdėti jo brėžinius, stygų teorijos pagrindus, kvantinės teorijos pagrindus, reliatyvumo teorija jau kaip ir pasenusi, bet vis tiek labai svarbi. Ateiviai iš to spręstų, kokiame lygmenyje su mumis būtų galima bendrauti.
Kad suprastų, kas yra žmogus, ten palikčiau ir žmogaus atlasą. Skyrus kiekvienai sričiai po dešimt sekundžių ir gaunasi trisdešimt.
