Sausio 28-ąją, visose Europos Sąjungos šalyse švęsta Europos duomenų apsaugos diena. Pirmą kartą ši diena paminėta 2007 m.
Ta proga Lietuvos televizijos laidoje „Labas rytas“ kalbintas Algirdas Kunčinas – Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (VDAI) direktorius.
Per metus VDAI inicijuoja apie 60 bylų dėl asmens duomenų apsaugos pažeidimų. Kokios tai bylos?
Daugeliu atvejų bylos susijusios institucijomis, kurios valdo daug duomenų, ne visuomet atsargiai su jais elgiasi, tad duomenys patenka į trečiųjų asmenų rankas.
Kita vertus, randasi naujų technologijų, ir kai kas jas naudoja labai neatsakingai. Tarkime, dabar populiaru naudoti vaizdo kameras. Neseniai iškėlėme bylą grožio salonui, kuris filmavo ne tik kliento įėjimą, atsiskaitymą, tačiau ir tam tikras intymias procedūras. Bylą laimėjome, tad salonui buvo paskirta bauda.
Taip pat daug problemų kyla dėl įsiskolinusių žmonių. Ar jie turėtų skolų mobiliųjų telefonų ryšio operatoriams, ar kitokioms firmoms, asmeniniai duomenys, informacija apie skolas perduodami skolų išieškojimo kompanijoms. Tada žmogus nežino, kas jo ieško ir kokią skolą atgauti nori.
Nubrėžti tą ribą, išlaikyti balansą tarp privatumo ir teisės apie asmenį žinoti tikriausiai yra itin sudėtinga.
Taip, išties tai – opi problema. Viešumas yra labai reikalingas, mes suprantame tą interesą, tačiau turime ginti privatumą. Visuomet siekiame surasti sprendimą, tenkinantį abi puses. Savaime suprantama, tai labai sudėtinga.
Pavyzdžiui, dėl vaizdo stebėjimo troleibusuose vyko labai daug pasitarimų su Vilniaus miesto savivaldybe, įmonės „Vilniaus troleibusai“ atstovais, policijos pareigūnais. Kai kas įsivaizdavo, kad įvesime visuotinį stebėjimą, ir visos problemos išsispręs. Tačiau viename maršrute buvo atliktas eksperimentas, kurį susirinkome aptarti darkart. Mes prašėme išskirti pavojingiausius maršrutus, ar pavojingiausias valandas. Be to, filmuoti troleibusus reikia ir kilus konfliktinėms situacijoms.
Mano nuomone, kompromisą galima surasti visuomet.
Kokia bauda buvo nubaustas Jūsų minėtas grožio salonas? Ar galėtų būti taikomos griežtesnės priemonės?
Baudos yra, galima sakyti, juokingos: nuo 500 iki 1 tūkst. litų. Antrą kartą padarius pažeidimų, bauda padidėja.
Aišku, jei tokia bauda skiriama žmogui, tai ji yra nemaža, apčiuopiama, tačiau firmai ar įmonei penkių šimtų litų bauda yra tiesiog niekinga. Galbūt itin didelių baudų ir nereikėtų, tačiau jos turi būti bent šiek tiek didesnės, reikėtų jas diferencijuoti.
Daugelis piliečių dažnai nesupranta, kam jų asmens duomenys yra reikalingi, kaip jie renkami, kaip tvarkomi.
Didžiausia bėda ta, kad asmens duomenys turi kitokį pavidalą nei materialūs dalykai. Jei iš kišenės dingsta dešimt litų, jūs pajusite. O kai kažkas pasisavina jūsų asmens duomenis, gali juos laikyti metus ar kitus, o tik vėliau panaudoti negeriems tikslams. Pavyzdžiui, sužinosite vieną dieną, kad jūsų vardu pasirašyta lizingo sutartis ir reikia mokėti skolą.
Kita problema ta, kad duomenų valdytojai nori turėti labai daug duomenų, nesvarbu, ar jų reikia, ar nereikia. Pavyzdžiui, daug kas prašo asmens kodo, kuris yra tikrai ypatingas duomuo. Kai kurie duomenų valdytojai, mums patarus, patys sutinka atsisakyti perteklinės duomenų dalies.
Bet asmens duomenimis laikomas ne tik asmens kodas, tai ir informacija apie darbovietę, pareigas ir kiti duomenys.
Ir akių spalva, ir ūgis, plaukų spalva - visa tai yra asmens duomenys, kurie nors ir atrodo niekuo neypatingi, kažkuriuo metu gali tapti labai reikšmingi.
Kokios yra naujausios technologijos ir kokie iššūkiai žmogaus privatumui kyla dabar?
Vienas pagrindinių iššūkių yra socialiniai tinklai. Lietuvoje dar paplitę tik atskiri socialinių tinklų elementai, tačiau ilgainiui tai gali tapti tikrai didele problema. Žmonės, prisijungę prie socialinių tinklų, į rankas gauna labai galingą ginklą, tačiau ne visi tuo ginklu sugeba naudotis.
Socialiniai tinklai labai patraukliai ir paprastai pristatomi: ten gali persikelti į kitą pasaulį, bendrauti, rasti naujų pažįstamų. Televizija pasiūlo lygiai tą patį, juk moterys labai žavisi serialų pasauliu, tik prisijungti prie jo negali. O štai socialiniai tinklai šią galimybę pasiūlo: tinkle galima aktyviai veikti.
Deja, žmonės ne visada suvokia tą pasaulį lydinčias grėsmes. Didelė problema, kai prie socialinių tinklų prisijungia vaikai. Vyresnieji turėtų prižiūrėti vaikus, tačiau sutiksime, jog dažnai tėvai socialinių tinklų nesupranta, nemoka jais naudotis.
O vaikai tam tikrai nepasiruošę. Prisijungdamas prie socialinių tinklų žmogus arba vaikas atskleidžia ne tik savo asmeninius duomenis, bet ir parašo apie savo draugus, įdeda tų draugų nuotraukų. O tai jau ne jo asmens duomenys, tai yra trečiųjų asmenų duomenys, dėl kurių gali kilti bylos. Lietuvoje mes tokių atvejų dar neturėjome.
Kitas momentas, žmonės turi įsisąmoninti, kad internetas tai yra vieta, į kurią įžengęs, liksi visiems laikams. Pereisite mišku, paliksite pėdsakus, užžels žolė, nurinkti grybai ataugs, tad neliks jokio pėdsako. O internete – išliks: ar po šimto, ar po dviejų šimtų metų, kažkur tą pėdsaką bus galima surasti.
Kalbant apie atsakomybę, ar žmogus kaltas, jei jis pats paskelbia savo asmeninius duomenis internete?
Taip, jei jis paskelbė duomenis pats, savo noru, duomenys tapo prieinami visiems, didžiausia atsakomybė tenka pačiam žmogui.
O jei tyrimo metu paaiškėja, kad būtent tame socialiniame tinkle buvo susipažinta, ten apsikeista duomenimis, o tada žmonės susitiko ir nutiko nelaimė?
Taip, tas žmogus, kuris pateikė duomenis, už tai ir atsako. Žmonės dažnai nejunta atsakomybės, jiems atrodo, jog tai tik paprastas žaidimas.
Dažnai nutinka, jog vaikai socialiniuose tinkluose linkę prisistatinėti vyresniais žmonėmis. Čia taip pat kyla pavojų.
Socialiniuose tinkluose niekas negali būti garantuotas, kad pašnekovas nemeluoja. Viena vertus, tai patrauklu, net galima palyginti su išėjimu į teatro sceną ir vaidinimu, tačiau tai daug pavojingiau nei prisistatymas savo realiu vardu.
Lietuvoje mes jau turėjome vieną atvejį su kariškiu, kuris, apsimetęs mergaite, ieškojo pažinčių su kitomis mergaitėmis. Kuo tai baigėsi – žinome.