Vidurinio ugdymo programų kūrėjams pabrėžiant, kaip svarbu mokyti mokinius ne kalti, o kritiškai mąstyti bei pritaikyti savo žinias, mokytojai pasakoja susiduriantys su auklėtinių žinių stoka ir nenoru ruoštis diskusijoms, kurioms savo teiginius būtina pagrįsti argumentais ir faktais. 
Vidurinio ugdymo programų kūrėjams pabrėžiant, kaip svarbu mokyti mokinius ne kalti, o kritiškai mąstyti bei pritaikyti savo žinias, mokytojai pasakoja susiduriantys su auklėtinių žinių stoka ir nenoru ruoštis diskusijoms, kurioms savo teiginius būtina pagrįsti argumentais ir faktais. Viena lietuvių kalbos mokytoja pasakoja turėjusi atsisakyti mokinių pasiūlytos diskusijos temos apie homoseksualumą, nes vaikai buvo labiau linkę ne formuluoti argumentus, o tiesiog reikšti priešišką stereotipais grįstą nuomonę.
Šiaulių Simono Daukanto gimnazijos istorijos mokytojas Virginijus Navickas teigia, esą labai svarbu išlaikyti harmoniją tarp būtinybės suteikti mokiniams reikiamų žinių bei išmokyti jas pritaikyti bei pasinaudojus jomis analizuoti, interpretuoti, vertinti.
„Čia labai svarbu išlaikyti vidurį. Jeigu nukrypsi vien į žinias, bus nekas. Kaip namas statomas – pirmiausia išliejami pamatai, o paskui jau statomas namas. Taip pat ir su mokymusi – pagrindinėje mokykloje baigiant dešimtąja klase turi būti suteikiamas tam tikras žinių kiekis, o paskui, vienuoliktoje-dvyliktoje klasėje galima eiti gilyn. Aišku, ir pagrindinėje mokykloje turėtų būti kreipiamas didelis dėmesys į tam tikrų gebėjimų ugdymą“, – pasakojo mokytojas.
Pagrindinis argumentas: „Man taip atrodo...“
Vienoje pagrindinių mokyklų dirbanti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vilija (vardas pakeistas – DELFI) pasakoja mananti, kad mokiniams vis tik pirmiausia būtina suteikti žinias ir tik tuomet jau ugdyti kritišką jų mąstymą, gebėjimą pritaikyti įgytas žinias, diskutuoti. Mokytoja pažymi, kad tradiciškai gebėjimu mąstyti, diskutuoti, vertinti ir argumentuoti pasižymi apsiskaitę vaikai, turintys tam tikrą žinių bagažą ir mokantys raiškiai reikšti mintis.
„Jei mokinys nemėgsta skaityti, nemoka ir kalbėti, nemoka išreikšti minčių, neturi planingumo, nežino, kaip argumentuoti. Juk ruoštis diskusijai yra labai sudėtinga, o mokiniai dažnai įsivaizduoja, kad jeigu vyks diskusija, tai jai ruoštis nereikia – pašnekės iš bendro išsilavinimo. Tačiau kai tas išsilavinimas tik šešios ar septynios klasės, tai nelabai ką ir pasakysi...“, – teigė lietuvių kalbos mokytoja.
Jos teigimu, aštuntoje klasėje skaitoma Aldonos Liobytės pjesė „Kuršiukas“ ir pagal ją rengiamas literatūrinis teismas Kuršiuką įsimylėjusiai, bet atstumtai ir jį nužudžiusiai arabų sultonaitei. Tačiau tam, kad literatūrinis teismas pavyktų, Vilijos teigimu, mokytojui tenka įdėti itin daug pastangų – mokiniai nelabai noriai ieško argumentų, nėra linkę pasiskaityti kaltinamųjų ir ginamųjų kalbų pavyzdžių.
„Tose klasėse, kur pati suieškau Konstituciją, prie kurios prisiekiame sakyti tiesą ir tik tiesą, surandu gynėjų ir kaltintojų kalbų pavyzdžių, visus šiuos tuos dalykus „įgrūdu“, tai stipresnė klasė dar pasirašo ginamąją, teisėjo bei kaltintojo kalbą. Tačiau jeigu aš tokių dalykų nesunešu – viskas, jie patys neieško“, – pasakojo Vilija.
Mokytoja taip pat sako, kad nutarus surengti diskusiją mokiniams dažniausiai leidžiama pasirinkti temą, kuri jiems įdomi, tačiau tai dar nereiškia, kad diskusija dėl to bus vykusi. Pasak Vilijos, kartais tenka atsisakyti mokinių pasiūlytų temų, nes pasiruošimo procese jau matyti, kad argumentų ne tik nėra, bet jų ir nenorima ieškoti.
„Aštuntokai bandė rinktis diskusijos temą apie homoseksualumą, bet paskui ją atmetėme, nes aš jau vien iš sudėtingo pasiruošimo etapo supratau, kad bus nekas. Klasėje buvo tik trys vaikai, kurie pateisino jų buvimą, egzistavimą, gyvenimą šalia mūsų ar su mumis, o kiti apsiribojo tuo, kad jie iškrypėliai, tiesiog aiškino, jog jų požiūris neigiamas. Paklausus, kodėl, atsakymas būna „Jie yra kitokie“. Kuo kitokie, jie net neargumentavo“, – nusivylimo neslėpė Vilija.
„Tiesiog mokiniai nemoka argumentuoti, nes kaip tu argumentuosi, jeigu žinių neturi? Arba renkasi tokią poziciją „Man taip atrodo“. Kodėl? „Nežinau“, – reziumavo mokytoja.
Naujasis ugdymas labiau patinka apsiskaičiusiems mokiniams
Šiaulių Simono Daukanto gimnazijos istorijos mokytojas V. Navickas pasakoja, kad šiuo metu vyraujanti tendencija skatinti mokinius ne įsiminti žinias, bet savarankiškai mąstyti iš esmės yra gerokai naudingesnė, tačiau ji labiau patinka apsiskaičiusiems vaikams.
„Platesnio akiračio mokiniams šitaip yra geriau: tiems, kurie diskutuoja, yra apsiskaitę, turi žodyną. Bet tie, kurie mažiau apsiskaitę, turi mažesnį žodyną, neturi gilesnių įgūdžių, platesnio akiračio, tai jiems geriau išmokti kažkokias datas, sąvokas, formules ir atkartoti kaip papūgai. Yra dvi grupės žmonių – vieniems labai gerai, o kitiems nelabai, nes trūksta raštingumo, žodyno, nuomonės reiškimo įgūdžių. Todėl labai svarbu ugdyti aukštesnius mokinių gebėjimus“, – teigė V. Navickas.
Istorikas sako, kad faktologijos reikalavimai ir šiuo metu yra stipriai sušvelninti ir per pamokas labiau atsižvelgiama į mokinio gebėjimus – dirbti su žemėlapiu, dokumentais, daryti išvadas, diskutuoti., analizuoti, interpretuoti, įrodyti ir panašiai. „Kitaip tariant, mokiniui daug kas yra pateikiama ir jis turi sugebėti iš tos medžiagos ištraukti tam tikrą informaciją, daryti išvadas, palyginti nuomones. Aišku, svarbu žinoti esminius faktus, datas, bet daug svarbiau sugebėti analizuoti medžiagą, pateikti savo nuomonę“, – aiškino pašnekovas.
Tačiau istorijos mokytojas sutiko, kad norint apie ką nors diskutuoti, vertinti istorinių įvykių svarbą, konkrečios žinios yra svarbu, nes kitaip mokiniai negalės argumentuoti. Jo nuomone, šiuo atveju labai svarbu išlaikyti aukso vidurį – iš pradžių kaupiamos žinios, paskui mokomasi jas pritaikyti, vertinti įvykius.
„Norint apie ką nors diskutuoti, reikia turėti tam tikrų žinių. Diskutuoti galima tik susipažinus su medžiaga, bet tas žinių pritaikymas yra naudingesnis, nes praeis metai-dveji ir tas žmogus neatsimins nei datų, nei tų faktų. Jis juos paprasčiausiai gali susirasti internete, bet jeigu jis nesugebės orientuotis žemėlapyje, perskaitęs tekstą negalės suprasti pagrindinės minties, pasižiūrėjęs karikatūrą laikraštyje nesupras, ką nori tas dailininkas pasakyti, negalės palyginti dviejų nuomonių iš laikraščių. Kaip ir gyvenime būna, paskaitai vieną laikraštį, žurnalą ir lyginti tų žmonių nuomones bei susidarai savo nuomonę“, – sakė V. Navickas.
Gebėjimą diskutuoti lemia ir kultūrinis kontekstas
Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas Rimvydas Sruogis savo ruožtu sako, kad nors pastaruoju metu ir kalbama apie būtinybę mokyti vaikus mąstyti, bet, pavyzdžiui, lietuvių kalbos olimpiadose pateikiami klausimai, kurių atsakymus arba žinai, arba nežinai.
„Šiandien vyksta lietuvių kalbos olimpiada, jie duoda tokius klausimus, kad matai, jog čia reikia ne mąstymo, o žinių. Pateikiami tokie klausimai, sakykim, kas pavadino Donelaitį Donelaičiu, kaip jis pasirašinėdavo anksčiau, kas parašė romaną, kuriame yra žodis „rožė“. Tai, aišku Umberto Eco, bet ką tu gali išmąstyti? Arba žinai, arba ne“, – pasakojo E. Sruogis.
Jo teigimu, naujoji mąstymo mada vis tiek atsiremia į žinių bagažą – ką mokinys yra skaitęs, kur lankęsis, ką matęs. Pasak pašnekovo, paprastai geriau diskutuoti ir argumentuoti sugeba tie vaikai, kurie lankosi kultūriniuose renginiuose, mėgsta skaityti, domisi teatru, kinu ir panašiai. „Dirbu gimnazijoje, tai čia protingi tie vaikai, jie tikrai labai gražiai pasisako ir diskutuoja, išsako savo nuomonę. Daug kas priklauso nuo to, koks mokinių kultūrinis kontekstas“, – teigė E. Sruogis.
„Paprastai reikalaujama, kad argumentai būtų ne „aš taip manau“, bet būtų remiamasi literatūra, teatru, kinu ir istorija. Tie mokiniai, kurie daug kur eina, mato, įgyja tam tikrą patirtį jie ja ir remiasi, o jei nelabai kur lankosi ar skaito, būna „aš galvoju“, – pridūrė mokytojas.
