Kai savaitę nesustoja lyti, o lapų krūva su formulėmis, sąvokomis ir datomis auga, pagalvoju, kad turėčiau kuo skubiau palikti šį lietaus kraštą ir nutraukti nykią kasdienybę. Pasaulis toks didelis ir jis visas gali būti mūsų, tačiau delsiame. Galbūt nesuklysiu, jei šnekėsiu moksleivių vardu, nes daugybė mūsų paslapčia svajoja išvykti į tarptautinę mainų programą ir pavydžiai klausosi ten buvusių draugų pasakojimų. 
Kai savaitę nesustoja lyti, o lapų krūva su formulėmis, sąvokomis ir datomis auga, pagalvoju, kad turėčiau kuo skubiau palikti šį lietaus kraštą ir nutraukti nykią kasdienybę. Pasaulis toks didelis ir jis visas gali būti mūsų, tačiau delsiame. Galbūt nesuklysiu, jei šnekėsiu moksleivių vardu, nes daugybė mūsų paslapčia svajoja išvykti į tarptautinę mainų programą ir pavydžiai klausosi ten buvusių draugų pasakojimų. Tie, kurie nusprendžia vykti mokytis į užsienį, pirmiausia yra nepaprastai drąsūs. Kodėl to nepadarau aš? Vis bijau, kad taip ir neišmoksiu svetimos kalbos, nesurasiu bendraminčių ir taip nenoriu grįžusi kartoti mokslo metų Lietuvoje. Apie tai, ar verta rizikuoti ir praleisti metus svetimoje aplinkoje, kalbėjausi su dviem YFU dalyvėmis: Ginte, praėjusiais metais gyvenusia Čilėje, ir Elena, šiuo metu besimokančia Olandijoje.
Metai svetimoje šalyje – didžiulis išbandymas. Kaip nusprendėte išvykti iš Lietuvos?
Elena: Išvažiavau, nes norėjau ko nors naujo. Įdomu sužinoti, ką reiškia mokytis kitoje mokykloje, šnekėti kita kalba, gyventi kitoje šeimoje, turėti kitus draugus. Nebijojau, bet iš tiesų čia viskas daug sunkiau, nei man Lietuvoje atrodė.
Gintė: Nusprendžiau išvažiuoti, nes viskas buvo įgrisę, norėjau pokyčių čia ir dabar. Keista, bet nebijojau. Daiktus kroviausi paskutinę naktį, o paskutinę dieną skridau į Daniją, kad gaučiau Čilės vizą. Kai grįžau, buvo likę tik dešimt valandų iki kito skrydžio. Atsimenu, niekaip negalėjau užmigti, bet išsigandau tik tada, kai atsidūriau seminare Čilėje. Tada supratau, kad aš jau išvažiavau, visi šnekėjo angliškai ir pagalvojau, kad jei ir tai man sunkoka, tai kaip bus dėl ispanų kalbos?
Galėtumėte nesustodamos pasakoti apie tai, kas šaunu svetimoje šalyje. Tačiau pirmiausia išduokite, kas sunkiausia mainų programoje?
Elena: Kai esi savo šalyje – moki gimtąją kalbą, visi tave pažįsta, o tu pažįsti kitus. Kai esi mainuose – nemoki kalbos, „lengvai nepasirodysi kietas“. Staiga tampi labai menkas.
Gintė: Sunkiausia Čilėje buvo tai, jog bergždžiai tikėjausi, kad kažkas mokės anglų kalbą. Deja, vietiniai šnekėjo tik ispaniškai, o šios kalbos nemokėjau. Pradžioje jaučiausi puikiai, juk viskas nauja, nematyta, tačiau vėliau pasijutau svetima Čilės kultūrai, vis dėlto sunku taip greitai priprasti prie kultūrinių skirtumų. Trūko kažko artimo, pažįstamo nuo mažens.
Ar greitai pavyko įveikti šiuos sunkumus?
Gintė: Prisipažįstu, kad negreitai pritapau, tačiau paskutiniais mėnesiais net negalėjau pagalvoti apie grįžimą namo, taip buvo gera.
Nusiskundimų nedaug, tačiau kas mainų programoje nepatiko, ko trūko?
Elena: Žinoma, trūko draugų, šeimos, įprastinio gyvenimo būdo. Sunku pasakyti, kas Olandijoje blogai. Galbūt aukštos kainos...
Gintė: Labiausiai nepatiko suvaržymas. Negalėjau keliauti viena, teko pildyti dokumentus. Atrodo, esi tokiame gražiame krašte, taip toli nuo Lietuvos, o negali keliauti, nes neturi galimybių arba reikia mokytis.
Pažinote visiškai kitokį pasaulį. Ar išvažiavusios įsimylėjote naujuosius namus, ar supratote, kad būtent Lietuvoje geriausia?
Elena: Ir įsimylėjau Olandiją, ir supratau, jog daug nuostabių dalykų yra Lietuvoje. Jaučiuosi lyg gyvendama ateityje, nes tikriausiai po daugelio metų tokia taps Lietuva.
Gintė: Įsimylėjau čiliečių laisvumą, judesius, šokius, jų emocijas, ispanų kalbą, ypač čilietišką akcentą, Čilės nuostabią gamtą. Tai mane labai sužavėjo, norėtųsi grįžti, bet šalis netapo tokia artima kaip Lietuva.
Nebuvusiems mainų programoje sunku įsivaizduoti, kokią patirtį gavote. Ko svarbiausio išmokote, sužinojote?
Elena: Visa tai, ko išmokau, netilptų į tris šimtus knygų. Per penkis mėnesius čia išmokau daugiau nei per visą savo gyvenimą. Vienas svarbiausių dalykų, kurių išmoksti mainuose, yra tolerancija. Taip pat gali puikiai įvertinti tai, ką turėjai prieš išvažiuodamas. Yra daugybė dalykų, kurių nepastebime, nes atrodo, jog tai yra normalu. Pavyzdžiui, Lietuvoje beveik niekas netaupo – tik vartoja ir vartoja, perka ir perka. Olandijoje viskas labai brangu, todėl žmonės stengiasi taupyti ir prieš pirkdami apgalvoja kiekvieną pirkinį.
Gintė: Pirmiausia, žinoma, išmokau laisvai šnekėti ispaniškai (su ryškiu čilietišku akcentu), sužinojau apie tolimosios šalies kultūrą, papročius, istoriją. Įdomi buvo patirtis, gauta per žemės drebėjimą. Įspūdžiai nėra neigiami, nors jis buvo penktasis pagal stiprumą pasaulyje!
Ar manote, kad mainai padėjo jums pasikeisti?
Gintė: Tapau labiau savimi pasitikinti, žymiai drąsesnė ir, žinoma, susiradau draugų Europoje ir Čilėje, turiu antruosius namus su šeima, kurioje gyvenau. Draugai sako, kad ir charakteris pasikeitė, tapo šiek tiek pietietiškas, net lietuvių kalbos žodžius kartais tariu truputį švepluodama...
Kokie įvykiai labiausiai įsiminė? Papasakokite smagių istorijų, įvykusių jaunimo mainuose.
Elena: Įsimintini įvykiai? Ak, jų tiek daug! Štai keletas. Kartą susipažinau su tokiu žmogumi. Žinojau, kad jis iš Olandijos, bet paklaususi sulaukiau neigiamo atsakymo. Vis spėliojau, išvardijau visas šalis, bet vyras lingavo galva. Staiga jis man sako: „Aš iš Nyderlandų. Nyderlandų, o ne Olandijos.“ Sužinojau, jog olandus labai erzina, kai jų šalį vadina Olandija, nes taisyklingai reikia vadinti Nyderlandais (Nyderlandai yra visa šalis, o Olandija tik tam tikra dalis).
Dar įsimintina viena sausio popietė. Olandijoje sausio pirmą dieną, vidurdienį, visi susirenka Hagos paplūdimyje ir... išsimaudo jūroje. Šiemet ir mes nuėjome į paplūdimį, planavome maudytis, bet taip ir neišdrįsau, nes buvo labai šalta. Galų gale dvi mano draugės išsimaudė, bet buvo taip juokinga žiūrėti į jas, rėkiančias iš šalčio ir drebančias.
Labai įdomu ir tai, jog Olandijoje žmonės mosikuoja ranka sau tarp galvos ir peties, jei nori pasakyti, jog jiems labai skanu. Lietuvoje panašus ženklas reiškia, jog esi tiesiog išprotėjęs... Taip pat nustebino, jog Nyderlandai tokia laisva šalis. Aplinkui pilna biseksualių porų. Žinoma, iš pradžių sunku prie to priprasti, bet vėliau imi nebekreipti dėmesio. Be to, kiekviena mokykla turi rūkyklas, nes rūkyti ir vartoti alkoholinius gėrimus čia leidžiama nuo šešiolikos metų.
Gintė: Papasakosiu apie čilietiškas Kalėdas. Čilėje nėra Kūčių, o Kalėdos švenčiamos gruodžio 24-ąją. Ši šventė nėra labai svarbi, tačiau kiekvienais metais susirenka visa šeima, keičiamasi dovanomis, ragaujama skanėstų. Praėjusiais metais kepėme kalakutą, valgėme ledus. Taip, pirmą kartą per Kalėdas valgiau ledus! Vėliau gavau daug dovanų, visi buvo tokie mieli man, šnekėjomės iki nakties ir buvo labai jauku. Žinoma, labiausiai per Kalėdas trūko sniego. Kitą dieną susitikome su Vytu, kitu lietuviu, besimokančiu Čilėje, ir nusprendėme gaminti cepelinus. Radome lietuviškų produktų: juodos duonos, grietinės, aguonų. Norėjau cepelinų su varške, o varškę gavome tik grūdėtą. Bet vis vien cepelinai buvo nepaprastai skanūs.
Nustebino čiliečių požiūris. Vietiniai gyventojai mano, jog jei mergina yra aukšta, šviesios odos ir šviesių plaukų, tai ji tikrai turės pinigų. Beje, Čilėje niekas nežino, kur yra Lietuvos valstybė. Vieną kartą papasakojau ispanų kalbos mokytojai, kad Lietuva yra šalelė prie Rusijos. Nustebusi mokytoja paklausė, ar man nebaisu, jog mus vėl okupuos.
Ginte, jau pusę metų gyveni Lietuvoje. Kaip jauteisi grįžusi?
Gintė: Pakutinę savaitę, o ypač paskutinę dieną, verkiau ir verkiau, nes žinojau, kad į šį gyvenimą, kurį turėjau Čilėje, niekada nesugrįšiu. Buvo nepaprastai sunku palikti šeimą ir mokyklą, kurioje viskas tapo taip artima. Atrodo, prie visko pripratau, turiu draugų ir staiga reikia grįžti. Grįžau ir vėl buvo labai sunku pritapti. Pamiršau lietuvių kalbą, pykausi su tėvais, nes per metus gyvendama be jų tapau labai savarankiška. Taip pat įkyrėjau draugams pasakodama apie nuotykius Čilėje, bet juk turėjau tiek įspūdžių!
Pabaigai prašau jūsų pasakyti keturis žodžius apie tarptautinius jaunimo mainus.
Elena: Tai turėtų išbandyti kiekvienas!
Gintė: Pasaulis. Drąsu. Nepamirštama. Ypatinga.
Mano pašnekovės nesiliovė šypsotis ir tikino, kad joms labai malonu prisiminti kiekvieną akimirką, prabėgusią užsienyje. Net lietus nustojo lyti, o mano galvoje ėmė dūgzti dar daugiau minčių. Važiuoti – nevažiuoti... Spręskite jūs. O mane įtikino.
