Dabar ištartam ar parašytam žodžiui tereikia kelių sekundžių ar minučių, kad apskrietų visą pasaulį, o prieš dvidešimt metų, kai plikomis rankomis ir atvira širdimi žmonės stojo ginti laisvės, tokių technologijų nebuvo. Lietuvos radijo laidos „Žinių amžius“ vedėja Jolanta Jurkūnienė klausė pašnekovų, kokiomis technologijomis galėjome šauktis pasaulio pagalbos.
Dabar ištartam ar parašytam žodžiui tereikia kelių sekundžių ar minučių, kad apskrietų visą pasaulį, o prieš dvidešimt metų, kai plikomis rankomis ir atvira širdimi žmonės stojo ginti laisvės, tokių technologijų nebuvo.
Lietuvos radijo laidos „Žinių amžius“ vedėja Jolanta Jurkūnienė klausė pašnekovų, kokiomis technologijomis galėjome šauktis pasaulio pagalbos.
Seime jau buvo kompiuterių
Seimas – buvo šerdis, kurią žmonės apsupo ir saugojo, žinojo, jog jei prarasime jį, neteksime valstybės. Apie tai, kas vyko jo viduje naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją, daug pasakota, prirašyta atsiminimų, liudijimų, bet gal kiek mažiau kalbėta apie to meto Seime turėtas ryšio technologijas, kuriomis buvo mėginama susisiekti su pasauliu.
Seimo kancleris Jonas Milerius tuo metu buvo skaičiavimo mašinų gamyklos „Sigma“ konstruktorius. Jis buvo deleguotas į nepriklausomos Lietuvos parlamentą ir dirbo derybų delegacijos tarnyboje vyriausiu archyvaru, tačiau jam teko dirbti ir su kai kuriais technologiniais dalykais.
„Tikrai, dabar sunku jaunimui įsivaizduoti, kokios technologijos buvo tada, palyginus su šiais laikais, kai yra mobilus ryšys. Tuo metu tokio pasaulis dar nežinojo. Interneto irgi nebuvo. Tačiau turėjome kitokį kompiuterinį tinklą“, – pasakojo J. Milerius.
Tuometinis Aukščiausios tarybos delegacijos tarnybos telekomunikacijų specialistas Robertas Šileikis pasakojo, jog tuo metu Aukščiausioje taryboje jau pradėjo atsirasti kompiuteriai, buvo ir kompiuterių tinklas, turintis elektroninį paštą – kitais principais nei dabartinis paremtą. Jo žinutės keliaudavo ne prisijungus prie interneto, o skambučiais: „Kompiuteris skambindavo kompiuteriui, naudodamas paprastas telefono linijas, modemus. Jis prisiskambindavo estiškam, angliškam serveriui įprasta telefono linija ir perduodavo informaciją“, – pasakojo R. Šileikis.
Tačiau šiuo paštu nebuvo siunčiama daug informacijos. Dalį platinamos kompiuteriniame tinkle pateikdavo žurnalistai. Politikai dažniau skambindavo telefonais, siųsdavo faksus. Buvo naudojami ir videomagnetofonai, kuriais rinkta video medžiaga.
Pagrindinė ryšio priemonė – telefonas
Kai Seimas buvo apsuptas ir izoliuotas, operatyviai skleista informacija, ieškota pagalbos užsienio šalyse. Telefonų linijos veikė, nors pakalbėti su užsienyje esančiais žmonėmis buvo galima tik per Maskvą: telefono ryšys buvo tarybinio telekomo palikimas.
„Tąnakt, kai parlamentarai posėdžiavo Seime, dabartinėje Kovo 11-osios salėje, Aukščiausios tarybos pirmininko tarnyboje, kituose kabinetuose telefonai virte virė. Mums skambino iš viso pasaulio, kalbėjo įvairiausiomis kalbomis – anglų, vokiečių, kitomis. Mes prie telefono kviesdavome parlamentarus“, – pasakojo J. Milerius.
Jo teigimu, armija pirmiausia bandė užimti ryšio centrus, televizijos bokštą, norėta užčiaupti vietinę spaudą, kad informacija nesklistų šalyje, tačiau nutraukti telefono linijų nebandyta: „Reikia pripažinti, kad telefono stočių jie nepuolė. Fiksuotas telefoninis ryšys dirbo be trikdžių“, – prisiminė J. Milerius.
Tačiau kitądien, telefono ryšiu buvo susirūpinta rimčiau. Seimo kancleris pasakojo, jog norvegai per kelias savaites atsiuntė dvi palydovinio ryšio lėkštes. Viena jų, patupdyta virš ELTA pastato, gaudavo agentūrų pranešimus apie tai, kas vyksta pasaulyje, kaip kitos šalys vertina Lietuvos įvykius. Antroji lėkštė –sumontuota virš Seimo. Per ją turėjo būti bendraujama su pasauliu, jei Maskvoje būtų duotas įsakymas blokuoti fiksuoto ryšio kanalus.
Trumpabangininkai bendravo su kolegomis ir taip skleidė informaciją
Seimo kancleris J. Milerius užsiminė, jog Seimo rūmuose tuo metu dirbo ir ryšininkai trumpabangiai: „Jie perdavinėjo informaciją apie Lietuvos padėtį į įvairius pasaulio kampelius. Jų kolegos platindavo žinias turimais kanalais, susisiekdavo su žiniasklaida, agentūromis, politikais. Pranešti apie tai, kas vyksta Lietuvoje, buvo galima ir tokiu būdu“, – tvirtino J. Milerius.
„Žinių amžiuje“ kalbinti trumpabangininkai Rolandas Mikalauskas ir Remigijus Vaičius papasakojo, kaip radijo bangų entuziastai platino informaciją apie Sausio 13-osios įvykius.
„Sausio 12-osios vakarą susirinkome jau nebeegzistuojančioje radijo komponentų gamykloje Vilniuje ir pradėjome budėti, laukti: nežinojome, vyks čia kas, ar ne“, – pasakojo R. Vaičius. Ryšys su Seimu buvo per radiją, tad prasidėjus pirmiesiems bendravimams eteryje trumpabangininkai taip pat pradėjo transliuoti. Kai iš Seimo buvo gautas pranešimas „Emergency call from Lithuania“ (angl. „Pagalbos prašymas iš Lietuvos“), pirmiausia pasisekė susisiekti su amerikiečiais.
„Trumpabangininkai Amerikoje skambino į savo televizijos kanalus, CNN, „Channel 5“, mes prašėme susiekti ir su prezidento Džordžo V. Bušo kanceliarija. Kiek žinau, informaciją pasisiekė perduoti Jungtinių Amerikos valstijų (JAV) laivyno atstovams“, – pasakojo R. Vaičius. Bendrauta ne tik su amerikiečiais, bet ir su kitų šalių trumpabangininkais.
Trumpabangininkas R. Mikalauskas sakė, jog radijo bangų kanalais, skirtais trumpabangininkams, ryšys vyksta apsikeičiant minimalia informacija apie antenas, aparatūrą, orą, trumpa asmeninė informacija, bet paprasto ryšio metu neišsiplečiama. Vykstant ypatingiems įvykiams, nusižengiama reglamentui, informacijos pasakoma daugiau“.
Trumpabangininkai – komunikabilūs žmonės, jie neklausia ar čia teisingi faktai, ar neteisingi, jie stengiasi padėti, surasti kontaktų savoje šalyje, perduoti informaciją tiems, kuriems tai aktualu.
Žinios perdavinėtos iš Kauno
To meto Lietuvos radijo ir televizijos Kauno redakcijos vyriausiasis redaktorius Raimundas Šeštakauskas prisiminė, jog sausio 9-ąją tuometinis Lietuvos radijo ir televizijos generalinis direktorius Skirmantas Valiulis pasikvietė kauniečius atvykti į Vilnių, į posėdį. S. Valiulis pasikvietė R. Šeštakauską ir pasakė turintis informacijos iš Vytauto Landsbergio apie būsimą televizijos ir radijo užėmimą. Tuometinis direktorius prašė, jog Kauno redakcija turi pasirengti darbui, jei Vilniaus redakcijos darbas būtų sustabdytas.
„Grįžęs į Kauną, sukviečiau žmones, kuriais pasitikėjau, susitikome su tuometiniu Kauno miesto tarybos pirmininku, ryšininkais, telekomo darbuotojais ir sukūrėme operatyvinę grupę. Sprendėme, ką darysime, kaip platinsime informaciją tokiu atveju, jei Vilniuje išsijungs radijo ir televizijos signalas“, – pasakojo R. Šeštakauskas.
Atėjus sausio 13-ajai, niekas nesitikėjo, kad kažkas nutiks, buvo šeštadienis: „Tikriausiai taip stengtasi apgauti mūsų budrumą, tačiau mes jau nuo trečiadienio siuntėme žmones budėti Sitkūnų radijo stotyje. Dar buvome pasirengę atsarginę transliavimo vietą iš Kauno sporto halės. Mano logika diktavo, kad jei pastatas S. Konarskio gatvėje, ar televizijos bokštas bus užimti, tai redakcijos pastatui Kaune, S. Daukanto gatvėje taip pat gresia pavojus“, – prisiminimais dalijosi R. Šeštakauskas.
„Užgesinus stotis Vilniuje, po kelių valandų eterį perėmė Kauno redakcija, dirbusi labai intensyviai“, – pasakojo Seimo kancleris J. Milerius.
Pasak R. Šeštakausko, telefonas buvo pagrindinė priemonė sužinoti naujienos, daugelis jau turėjo pirmąsias vaizdo kameras. Žmonės važiavo iš Vilniaus, vežė video juostas, kurios be itin didelės cenzūros buvo leidžiamos į eterį. Studijoje žmonės šnekėjo apie tris paras – dirbo be sustojimo, neišeidami iš eterio.
Iš Kauno transliacijos vyko Kauno regionui, o ryšininkai per Juragius signalą siuntė toliau, į likusią Lietuvos dalį. Tik Vilniaus kraštas televizijos nematė ir radijo negirdėjo. Be to, tąnakt į žiūrovus kreiptasi įvairiomis kalbomis tam, kad signalas būtų pateiktas Latvijos ryšininkams, kurie ištransliavę informaciją perdavė į Taliną, o iš jo – į Helsinkį. Helsinkis transliavo likusiam pasauliui.
„Tai turėjo reikšmės tam, kad ginkluota agresija prieš Lietuvos valstybę buvo pristabdyta, o vėliau užpuolikų planai visiškai sužlugo. Informacija apie tai, kas čia dedasi, pasklido taip plačiai, kaip Kremliui nesinorėjo“, – teigė R. Šeštakauskas.
Lietuvos radijas
„Žinių amžius“
Vedėja Jolanta Jurkūnienė
