Prieš pat naujuosius tinklaraščiuose pabiro pranešimų, kad planšetinės ir telefoninės žurnalų el. versijos ne taip jau gerai gyvena, kaip galima buvo tikėtis. TUAW rašo, kad „Wired“ po starto buvo parsisiunčiama (apmokėjus po 5 dolerius) po 100 tūkstančių žurnalų per mėnesį, tačiau jau po kelių numerių tas skaičius sumažėjo daugiau kaip tris kartus.
Prieš pat naujuosius tinklaraščiuose pabiro pranešimų, kad planšetinės ir telefoninės žurnalų el. versijos ne taip jau gerai gyvena, kaip galima buvo tikėtis iš pirmųjų entuziastingų apžvalgų ir pirmosios statistikos. TUAW rašo, kad „Wired“ po starto buvo parsisiunčiama (apmokėjus po 5 dolerius) po 100 tūkstančių žurnalų per mėnesį, tačiau jau po kelių numerių tas skaičius sumažėjo daugiau kaip tris kartus, o spalio mėnesį – skaitytojų liko mažiau nei ketvirtis. Kaltas, prisipažįstu – aš irgi tarp tų, kurie metė skaityti „Wired“, nebesidomėjo tolesne „Popular Mechanics“ laida ir perskaitė tik vieną iš jau keturių gautų metams užsiprenumeruoto „MacWorld“ numerių. Aš ir „New York Times“, nepaisant nepigios prenumeratos, skaitau tikrai ne kasdien.
Leidėjai tikisi, kad per Kalėdas padaugėjus dovanotų (ar sau pasidovanotų) „iPad“, reikalai pasitaisys, tačiau iš tokios vilties matyti, kad jie pokyčių laukia tik iš išorės. O ar viskas taip jau gerai su pačiais leidiniais? Toli gražu ne:
- Jie itin brangūs. Jei popierinio Wired prenumerata metams JAV kainuoja 12 dolerių (po dolerį už žurnalą), tai kiekvienas individualus el. žurnalo numeris kainuoja 4 USD (iš pradžių kainavo 5). „Wired“ žmonės sako, kad elektroninio žurnalo paruošimas kainuoja iki 30 % daugiau nei popierinio. Bet kaina tuomet būtų 1,30 dolerio, o ne keturi…
- Jie labai prastai suprogramuoti. Prasti būtent kaip programos, o ne kaip turinys, iliustracijos, maketas ar interaktyvios funkcijos. „Wired“ buvo visiškai „užlaužęs“ „iPad“ atsarginių kopijų darymą – jei turėjai savo aparate bent vieną žurnalą, sinchronizacija su „iTunes“ vietoje kelių minučių trukdavo valandą ar daugiau. „Reuters“, „The New York Times“ ir BBC programos yra pagarsėjusios savo nestabilumu. Kiekviena nauja versija išeina su atsiprašymais, bet ir vėl lūžinėja.
- Jie yra beprotiško dydžio. Po „radikalaus sumažinimo“ „Wired“ vieno numerio failo dydis nuo 400 MB sumažėjo beveik iki 300 MB. Naujojo „Project“ pirmojo numerio failo dydis – per 550 MB! Realiai tai reiškia, kad nusprendęs skaityti bent porą žurnalų ištisus metus su mažiausios atmintinės „iPad“ (16 GB) po to jau liksi visiškai be laisvos vietos, net jei nediegsi jokių kitų programų ar žaidimų. Nerimta.
- Jie yra labai „laikini“. Laikinumu vadinu tai, kad žurnalai yra tik planšetėje – retas kuris turi galimybę perkelti numerį į kompiuterį ar įrašyti į DVD asmeniniam archyvui. Be to, ir skaitomi jie tik savoje programoje. O tai reiškia, kad vos bus nutrauktas jos tolesnis kūrimas ir priežiūra, tuojau pat liksi be visų nupirktų skaitinių.
Vienas naujausių pavyzdžių, pasižyminčių visomis blogiausiomis savybėmis yra Richardo Bransono („Virgin“ imperijos vado) iniciatyva – žurnalas „Project“.
Aprašymas, žinoma, sudomino. Bendro pobūdžio progresyvios temos ir tai, ką Aurelijus vadina „geromis istorijomis“. Kokybiškas skaitinys patogiu formatu. Kas gali būti geriau, ypač po to, kai žurnalas pirmąjį numerį nutarė išdalinti nemokamai?
Ojojoj. Gal pabandykite patys, nes aprašymu bus sunku patikėti. Visų pirma, jis siunčiamas gal pusvalandį. Dėl to kaltas ne tik pusgigabaitis failo dydis, bet ir lėti arba apkrauti „Project“ serveriai. Antra, jis labai nepaslankus paleidus – vėl gi, tikriausiai dėl to dydžio. Bet svarbiausia yra tai, kad jis yra visiškai nenaudojamas jau po kelių perverstų puslapių – tiksliau nuo tos vietos, kai sutinki pirmą reklamą (regis „Ford Mondeo“).
Reklama, žinoma, labai naujoviška ir interaktyvi. Ją atvertus iš ekrano dingsta bet kokios navigacijos priemonės. Negi trukdysi žmogui mėgautis tokiu patraukliu turiniu. Puslapiai tampa nebevartomi, turinys – nebepasiekiamas, vaizdas – nebedidinamas ir nebemažinamas. Viskas! – atsivertę „Ford“, jūs pasiekėte finišą. Nesvarbu, kad tai tik ketvirtasis žurnalo puslapis po viršelio turinio ir redakcijos metrikos.
Visas ekranas yra užtemęs, tačiau braukydamas po jį pirštu į šonus, gali pamatyti „subtiliai“ paslėpto automobilio fragmentus. Gražu, bet nežinia, ką daryti toliau. Navigacija, kaip minėjau, nebeveikia. Kai pagaliau sumąstai, kad gal reikia paslinkti vaizdą aukštyn ar žemyn, tai būni maloniai nustebintas prasidėjusio „Ford“ reklamos klipo. Jis visiškai „integruotas“ – t. y. jis irgi neturi valdymo mygtukų (ne taip kaip tie nerimti „YouTube“ klipai), jo neįmanoma sustabdyti ir neįmanoma iškeliauti kur kitur. Sėdi ir žiūri kaip televizorių.
Tiesa, galima paspausti „iPad“ „home“ mygtuką ir kaip mat išjungti programą. Ir ištrinti ją lengva, kaip ir niekada daugiau nebegrįžti prie jos.
Nuostoliai? Nuliniai. „Content is overrated. There’s too much of it“. Nuo šito vaistų nėra. Ir kažin, ar kada bus išrasti…
