Fiktyvių interneto parduotuvių atsiradimas smukdo ir taip menką lietuvių pasitikėjimą elektronine komercija, teigia Informacinės visuomenės plėtros komiteto (IVPK) l. e. p. direktorius Valdas Kišonas. Anot jo, Lietuvoje trūksta el. parduotuvių priežiūros ir kontrolės, bet tuo pačiu – ir vartotojų švietimo, informacijos, kaip saugiai apsipirkti virtualioje erdvėje.
Pastarosiomis dienomis galimai fiktyvių internetinių parduotuvių Lietuvoje atsirado net kelios: 15min.lt praėjusią savaitę jau rašė apie svetainę Beribu.lt, šią savaitę policijai įtarimų sukėlė ir tinklalapis Top-tech.lt. Dėl pirmosios svetainės pradėti ikiteisminiai tyrimai, antrąja „parduotuve“ taip pat domisi policija. Apie el. prekybą 15min.lt kalbėjosi su laikinai IVPK direktoriaus pareigas einančiu V. Kišonu.
– Kokią funkciją el. komercijoje užima IVPK?
– Mes atliekame skundų nagrinėjimo pirmąjį etapą, aiškinamės situaciją ir bandome ją išspręsti. Tai čia tiek, kiek mes susiduriame su prekyba internete. Pastaruoju metu yra labai daug mobiliųjų telefonų vartotojų nusiskundimų. Žmonės gauna įvairių paslaugų ar pasiūlymų į mobilųjį įrenginį ir nelabai suprasdami, ką jie ten maigo, dažniausiai jas patvirtina. Arba gauna neinformatyvią informaciją, kad ši paslauga yra mokama. Tokius atvejus nagrinėjame pastaruoju metu.
Jeigu kalbame apie el. komerciją, čia yra sudėtingesnis klausimas ir tai nėra grynai IVPK atsakomybė.
– Kas tuomet stebi, kontroliuoja el. prekybą?
– Tikrai geras klausimas. Galutinio prižiūrėtojo, matyt, nelabai ir rasite. Mes jau seniai siūlome šioje srityje padaryti tvarką. Kaip žinote, yra kuriamas el. valdžios portalas, kuriame mes siūlome publikuoti tam tikrą katalogą paslaugų arba informacijos, kurią galėtų naudoti privatus verslas teikdamas paslaugas. Bet čia labiau apie pirminį informacijos naudojimą kalbama. Pasiūlymus pateiksime artimiausiu metu.
– Kaip žmonėms žinoti, ar būtent toje internetinėje parduotuvėje saugu apsipirkti?
– Matote, vadinamųjų piktnaudžiavimo atvejų yra įvairių. Yra dažnai prisidengiama esančiu portalu, sakykime, bandant sukurti „veidrodį“ ir gauti (vartotojų) duomenis. Tokius veikėjus domina tik pats atsiskaitymas. Dažniausiai jie daro „veidrodį“ ir tokių atvejų dažnai pasitaiko netgi bankų atsiskaitymuose. Su tuo yra labai aktyviai kovojama, bankai iš dalies aktyviai stebi tai patys, taiko įvairias priemones. Paslaugų teikėjai, mano nuomone, taip pat turėtų tas pačias priemones taikyti. Bet vėlgi dabar susimąsčiau, kad informacijos vienoje vietoje, kur jie galėtų rasti kokį nors vadovą, kaip elgtis, į ką atkreipti dėmesį (perkant internete), tikrai nėra. Deja.
Čia galėtume parodyti iniciatyvą, nes ne pirmą kartą šis klausimas keliamas ir kas nors jį turi spręsti, rodyti iniciatyvą.
– Ar to ketina imtis IVPK?
– Manau, tikrai tą klausimą kelsime diskutuodami Susisiekimo ministerijoje. Ir kartu mes, be abejo, kaip jaučiantys atsakomybę už visą informacinę visuomenę, imtumės tos funkcijos.
– Kodėl tokių atvejų, kai kuriamos fiktyvios internetinės parduotuvės, atsirado prieš Kalėdas?
– Kaip besidomintis šia sritimi šiek tiek giliau tikrai jaučiu tendenciją, kad žmonės prieš šventes, o ypač Kalėdas, darosi šiek tiek patiklesni. Perkant internetu, iš vienos pusės, lyg ir dabar nėra pasitikėjimo, bet jis kuo toliau, tuo labiau auga, ypač naudojant bankinio atsiskaitymo sistemas.
Žmonės galbūt negali rasti informacijos vienoje vietoje, kaip jiems reikėtų elgtis. Jos yra, be abejo, tačiau koncentruotos, vienoje vietoje iš valstybės institucijų tikrai nėra ir to pasigendama.
– Kokie yra elektroninės prekybos mastai Lietuvoje?
– Jei kalbėtume apie vartojimą, tik apie 8 proc. lietuvių įsigyja prekių internetu. Tai rodo labai žemą lygį, net jeigu lygintume su Europos Sąjungos (ES) vidurkiu. ES vidurkis yra iki 15 proc. tų, kurie įsigyja.
– Kaip manote, kokią įtaką el. prekybai turės tokie atvejai kaip Beribu.lt ir kitos fiktyvios parduotuvės? Ar tai nemažina žmonių pasitikėjimo apskritai visa el. komercija?
– Vienareikšmiškai, kad taip. Nukentėjęs žmogus turbūt neaišku kada dar kartą bandytų pasinaudoti tokia paslauga.
Tie tinklalapiai nė kiek nesiskiria nuo „veidrodžio“ originalo, išskyrus tam tikras detales: informacijos nepateikimas, nėra kontaktų ir pan. Atskirti tikrai sunku. Tokie atvejai gali turėti neigiamos įtakos ir kitoms įmonėms, užsiimančioms el. prekyba. Mes ir taip turime didelių problemų dėl pasitikėjimo, saugos internete. Kai atsiranda tokių atvejų, pasitikėjimas tikrai krinta. Tai tikrai nėra pagirtina, ypač tokioje valstybėje, kurioje giriamasi IT pasiekimais.
Manyčiau, kad tokiais atvejais reikia kovoti ir gana griežtais metodais.