Šių metų lapkričio 25 d. Prezidentūroje, dviejų dešimčių verslininkų apsuptyje, Prezidentė davė pylos keliems vargšams mokslininkams už tai, kad vykdoma mažai reikšmingų taikomųjų mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbų, nevystomos aukštosios technologijos.
Šių metų lapkričio 25 d. Prezidentūroje, dviejų dešimčių verslininkų apsuptyje, Prezidentė davė pylos keliems vargšams mokslininkams už tai, kad vykdoma mažai reikšmingų taikomųjų mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbų, nevystomos aukštosios technologijos. „Aukštųjų technologijų sektorius yra mažas ir nedidėja. Lietuvos mokslo ir verslo politiką formuojančios institucijos privalo skatinti aukštųjų technologijų, inovacijų ir taikomųjų mokslinių tyrimų plėtrą. Tai atnaujintų mokslinių tyrimų sistemą, skatintų verslo konkurencingumą, tinkamai paruoštų specialistus ir padėtų išvengti „protų nutekėjimo“, – kalbėjo Prezidentė Dalia Grybauskaitė (cituoju pagal Prezidentės spaudos tarnybos pranešimą).
Spaudos tarnybos pranešimas lakoniškas, o ir spaudoje bei radijuje ir televizijoje jis praktiškai nebuvo nušviestas, tačiau iš to, ką perskaitėme, galime susidaryti įspūdį apie visišką valdžios nesusivokimą ir gilią krizę tiek mokslo vystymo, tiek aukščiausios kvalifikacijos specialistų rengimo srityje.
Kad būtų konkrečiau, pateiksiu du pavyzdžius. Beveik tuo pat metu Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos institute buvo paminėtas akademiko Adolfo Laimučio Telksnio 80-mečio jubiliejus. Minėjime buvo pateikta pritrenkianti būsimo akademiko įžvalga apie tai, kaip vystysis elektronika per artimiausius 50 metų. 1967-ųjų pabaigoje LTSR Komunistų partijos laikraštis „Tiesa“ išplatino anketą tarp kelių mokslininkų su klausimu, kaip jie įsivaizduoja savo srities pasiekimus po 50 metų.
1968 m. sausio 1 d. „Tiesos“ numeryje buvo išspausdinti Fizikos ir matematikos instituto Atpažinimo procesų sektoriaus vadovo technikos mokslų kandidato L. Telksnio atsakymai į klausimus. Pacituosiu kelias vietas iš šio atsakymo. „Kiekvienas žmogus panašiai kaip kad dabar turi laikrodį, turės „informerį“ – garso, šviesos, vaizdų (o gal ir skonio, kvapų, nervinių signalų) siųstuvą, imtuvą bei dabartiniu mūsų supratimu galingą skaičiavimo mašiną. Informeris bus ne didesnis už šių dienų rankinį laikrodėlį, todėl patogus nešioti. Norėdamas sužinoti, kas yra pasaulyje parašyta tuo ar kitu mokslo ar technikos klausimu, arba gauti kitų kokių nors duomenų, žmogus galės klausti per individualų informerį automatinę biblioteką ir momentaliai gaus atsakymą žodžiu, raštu arba vaizdu.“ „Automatiniai informacijos centrai galės pateikti duomenų apie pasaulyje esančias tos ar kitos rūšies prekes, pasakyti bet kurio pasaulio gyventojo ar įstaigos adresą, konsultuoti apie turistinius maršrutus, priiminėti įvairius individualius užsakymus ir skirstyti juos gamintojams.“
Iki numatytos datos dar liko 6 metai, bet mes dabar jau visą tai turime. Atkreipkite dėmesį, kad nors mokslininkas gyveno už „geležinės uždangos“ ir buvo varžomas daugybės ideologinių apribojimų, jis drąsiai kalba apie „visą pasaulį“, taip pabrėždamas, kad mokslas yra globalus, nėra socialistinio ar kapitalistinio mokslo. Dar įdomiau, kad jis dirba Atpažinimo procesų sektoriuje, kurio veikla 1967 metais buvo maždaug po lygiai gryna „fundamentika“ ir taikomieji darbai.
Galima dar būtų pažymėti, kad, kai garsusis lenkų rašytojas ir filosofas S. Lemas kritikavo rašytojus fantastus (Stanislav Lem. „Bomba megabitova“, 1999 ), jog šie nesugebėjo išpranašauti interneto, globalių komunikacijų ir informacinių technologijų išsivystymo, jis negalėjo žinoti, kad 1967 m. Vilniuje buvo toks technikos mokslų kandidatas, kuris visą tai kuo puikiausiai įsivaizdavo.
Bet mokslas – ne visagalis, nes kitų mokslininkų beveik tuo pat metu pranašautas dirbtinis intelektas kol kas nesukurtas, ir dabar toje srityje matoma daug daugiau problemų, negu tada buvo įsivaizduojama. Taigi, iš anksto nėra žinoma, kurie fundamentiniai tyrimai atneš reikšmingiausių praktinių taikymų, todėl pasakyti, ką reikėtų remti, o ką – ne, yra beveik neįmanoma.
Kitas pavyzdys. IBM korporacijos prezidentas T. Vatsonas (Thomas J. Watson) 1943 metais pasakė: „Aš manau, kad pasaulio rinka yra tik vos kokiems penkiems kompiuteriams. Dar negreitai jų prireiks daugiau.“ Buvo kalbama apie pirmuosius lempinius skaitmeninius kompiuterius. Žinoma, tai ir buvo tiesa iki kokių 1951 metų, kol nebuvo intensyviai pradėtas vandenilinės bombos kūrimas, tačiau vėliau šis teiginys pasidarė kvailos pranašystės pavyzdžiu.
Čia ir išryškėja pagrindinis skirtumas tarp mokslininko ir inžinieriaus. Mokslininkas sugeba abstrahuotis nuo esamybės ir matyti ateitį bei suprasti savo tyrimų perspektyvą. Inžinierius (T. Vatsonas) yra atkakliai įsikibęs į esamą padėtį ir nelabai įsivaizduoja, kaip viskas turėtų keistis. Šiuo atveju tai buvo IBM gaminamos analoginės skaičiavimo mašinos, kurių paklausa buvo stabili, buvo galima jas tobulinti, bet jos negalėjo peržengti tam tikro slenksčio, po kurio kiekybė pereina į naująją kokybę.
Dabar, praėjus tiek metų ir žiūrint retrospektyviai, galime drąsiai konstatuoti, kad tik dėl to, jog 1967-aisiais Lietuvoje buvo toks Fizikos ir matematikos institutas, mes galime didžiuotis turintys neblogą informacinių technologijų pramonės šaką, ir mūsų specialistai vis dar vertinami pasaulyje.
Tik nesupraskite, kad aš prieš taikomuosius tyrimus. Jokiu būdu ne, bet iš karto turiu pabrėžti, jog tai yra specifinė tyrimų sritis, kur reikia labiau inžinierių negu mokslininkų ir labiau išradėjų negu teoretikų. Tais laikais (1967 m.) buvo šakiniai institutai, kurie buvo pasirengę perimti mokslininkų idėjas ir greitai jas perduoti gamybai. Po 1991 metų visos tokios įstaigos Lietuvoje buvo sunaikintos, nes joms buvo įsakyta tuoj pat pradėti dirbti kapitalizmo sąlygomis be jokios valstybės paramos. Dabar susidarė tokia padėtis, kad mokslininkai neturi ką tiesiogiai pasiūlyti verslui, o tarpinės grandies (taikomųjų institutų, technologijų perdavimo centrų, „spin-off“ tipo įmonių ir t. t.) nėra ir nėra jokių finansinių paskatų ir kitų sąlygų joms susikurti.
Čia aš turiu pridurti, kad dėl to gerokai kalti Lietuvos universitetai, kurie nebesugeba rengti tikrų inžinierių. Inžinierius turi būti visų tų išvardytų grandžių pagrindinis darbuotojas, kūrėjas. O dabar universitetai rengia beveik vien tik „teoretikus“, kurie su technine kūryba, išradyba nėra supažindinami. Reikalauti iš tokių žmonių patentų, išradimų, prototipų ar naujų technologijų yra neįmanoma. Galima netgi mesti šūkį: „Lietuva be inžinierių yra Lietuva be ateities.“
Be to, pas mus visai neįteisinta inžinierių atestavimo sistema, kuri veikia JAV, Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, Australijoje, Japonijoje ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, Japonijoje baigęs techninį universitetą asmuo turi dirbti 7 metus pagal specialybę ir tik po to laikyti egzaminus atestuoto inžinieriaus vardui gauti. Išlaikęs egzaminą, jis yra įtraukiamas į inžinierių profesionalų registrą ir gauna atitinkamą sertifikatą. Jau dabar kai kuriuose tarptautiniuose projektuose yra reikalaujama nurodyti, kiek atestuotų inžinierių dalyvaus projekte.
Inžinierių rengimo srityje esame visai nutolę nuo pasaulinės praktikos. Techninės specialybės neturi didelės paklausos, į jas stoja tik geriausiu atveju vidutiniokai. Universitetus galima pateisinti nebent tik tuo, kad inžinierių rengimo laboratorinė bazė yra sena ir neatitinka šiuolaikinių reikalavimų. Be to, mokykloje fizikos, matematikos, chemijos mokymo lygis yra tragiškai žemas, o tai dar labiau menkina norą rinktis technines specialybes. Tai, be abejo, atsiliepia ir menkam aukštųjų technologijų pramonės dalies didėjimui. Dar viena opi problema yra inžinerinių specialybių studentų praktika. Verslas labai gerai sugeba kritikuoti studijų institucijas dėl blogo inžinierių parengimo, bet kai pradedama kalbėti apie studentų praktiką – sprunka į krūmus. Aišku, kad Prezidentės reikalavimas mokslininkams duoti kuo daugiau Lietuvos ekonomikai reikalingų produktų, technologijų ir t. t. yra dabar jau praktiškai neįgyvendinamas, nes mes neturime tam tikros specialistų grandies, kuri tą darbą galėtų atlikti. Tai, kad bandome kviestis IBM dirbti Lietuvoje, remdamiesi aukšta mūsų specialistų kvalifikacija, yra tik senesnių specialistų turimos patirties ir tam tikros inercijos rezultatas.
Tai ką gi dabar daryti, kokia galėtų būti išeitis? Pirmiausia visoms valdžios grandims reikia elgtis pagal principą: skatinti, o ne grasinti, kurti, o ne ardyti, padėti, o ne trukdyti, puoselėti, o ne žlugdyti. Ar ne geriau būtų buvę, jei Prezidentė vietoj minėto susitikimo būtų nuvykusi į akademiko L. Telksnio jubiliejaus minėjimą, pagerbusi laureatą, apdovanojusi geriausius informatikos magistrus ir doktorantus, o Lietuvos televizija parodžiusi platų reportažą apie tai ir parengusi specialią laidą apie jubiliatą ir interviu su juo. Jau girdžiu nepasitenkinimo balsų: tam reikia daug pinigų, biudžetas tuščias, o valstybė ir taip ilgai rėmė mokslininkus, kurie nieko gero nesukūrė... Atsakau – pinigu yra, tik jie guli Liuksemburgo banko seifuose, nes Lietuvos mokslininkai per ketverius ES struktūrinės paramos įsisavinimo metus iš žadėtųjų kelių milijardų realiai gavo ir panaudojo vos kelis procentus. Protingo šių lėšų naudojimo atveju, greta nelabai kam reikalingų kelių slėnių, Nacionalinio informacijos ir komunikacijos centro, buvo galima sukurti Lietuvos taikomųjų ir inžinerinių mokslų centrą, kurio tikslas būtų mokslo rezultatų komercializavimas, inovatyvių produktų kūrimas ir t. t. Bet, atrodo šis traukinys jau nuvažiavo, ir mes vėl likome prie suskilusios geldos. 2004–2006 m. ES struktūrinės paramos etapo pamokos nieko nedavė, nes ir vėl buvo skatinami smulkūs projektai ir įvairios „minkštos“ veiklos.
Galima, žinoma, bandyti dalį mokslininkų, užsiimančių fundamentiniais tyrimais, perorientuoti į taikomuosius, bet tai neduos apčiuopiamų rezultatų greitai, nes be žmogiškųjų išteklių, kurie nepaliaujami sensta, dar reikia naujos infrastruktūros. Jaunų žmonių srautas į mokslą nuolatos mažėja, nes mokslininko profesija nepopuliari, yra mažai apmokama ir nesudaro jaunam žmogui suprantamų karjeros perspektyvų. Ilgą laiką mokslininko darbo vienintelis įvertinimas buvo tik straipsniai prestižiniuose žurnaluose, todėl, pakeitus jų darbo vertinimo kriterijus, greitų rezultatų tikėtis neverta.
Nuolat mažėjantis mokslo finansavimas, neapgalvota institutų pertvarka jau dabar sukelia daug neigiamų pasekmių. Jei dar ir toliau bus bandoma forsuoti reformas remiant vien tik taikomuosius tyrimus, tai mokslo padėtis Lietuvoje dar labiau komplikuosis. Inovacijų pirmapradis šaltinis – fundamentiniai tyrimai. Jei sunyks „grynasis“ mokslas, neliks ir inovacijų. Todėl mokslo prioritetai neturėtų būti parenkami dirbtinai, atsitiktinai arba pagal kieno nors norus. Būtina išlaikyti deramą pusiausvyrą tarp fundamentinių ir taikomųjų mokslų.
