„Google“ ne tik yra „pats geidžiamiausias“ darbdavys pasaulyje. Ši kompanija taip pat yra pagarsėjusi gan neįprastais ir dažnai ganėtinai sudėtingais darbuotojų atrankos metodais. Pavyzdžiui, ką atsakytumėte į klausimą „kiek golfo kamuoliukų telpa į mokyklinį autobusą?“ Beje, tai – ne juokas, kadangi atsakymas gali lemti, ar būsite įdarbinti, ar ne.
„Google“ ne tik yra „pats geidžiamiausias“ darbdavys pasaulyje. Ši kompanija taip pat yra pagarsėjusi gan neįprastais ir dažnai ganėtinai sudėtingais darbuotojų atrankos metodais. Pavyzdžiui, ką atsakytumėte į klausimą „kiek golfo kamuoliukų telpa į mokyklinį autobusą?“ Beje, tai – ne juokas, kadangi atsakymas gali lemti, ar būsite įdarbinti, ar ne.
„Google“ atstovai naujų darbuotojų paieškai į mūsų Sirakūzų universitetą atvyko dar tada, kai aš buvau paskutiniame studijų kurse. Apsilankiau jų prezentacijoje ir sužinojau, į kokias darbo vietas šioje kompanijoje galėčiau pretenduoti. Netrukus parašiau vaizdingą motyvacinį laišką ir sudariau savo gyvenimo aprašymą, sėkmei užtikrinti sukryžiavau du piršus ir išsiunčiau dokumentus elektroniniu paštu. Praėjus savaitei savo elektroninio pašto dėžutėje radau laišką nuo „Google“.
Pasirodo, „Google“ norėjo, kad sudalyvaučiau pokalbyje dėl priėmimo į darbą! „Forbes“ geidžiamiausių darbdavių sąraše pirmąją vietą užimanti kompanija norėjo pabendrauti su manimi apie galimybę dirbti jaunesniojo produktų marketingo vadybininko (angl. Associate Product Marketing Manager) pozicijoje Mountain View mieste, Kalifornijoje. Žaibiškai paskambinau visiems savo pažįstamiems, kuriuos tik galėjau prisiminti, apimta ekstazės ir sapnuodama atmerktomis akimis, jog manoji darbo medžioklė gali baigtis greitai ir neskausmingai, o aš pietų pertraukų metu galėsiu užsiimti tokiais pomėgiais, kaip banglenčių sportas arba kiti įdomūs užsiėmimai..
„Google“ darbuotojų darbo sritys vien internetu neapsiriboja
Visi sako, jog ieškant darbo, mokymosi vidurkis [JAV – GPA, grade point average] visiškai neturi reikšmės. Tačiau akivaizdu, jog taip manantys žmonės niekada nebandė įsidarbinti „Google“. Mano 3,6 GPA [lietuviškas atitikmuo apie 92 %] staiga tapo visai prastas. „Google“ taip pat norėjo sužinoti, ar aš iki šiol buvau gavusi kokių nors darbo pasiūlymų. Jie norėjo žinoti, su kuo konkrečiai man yra tekę bendrauti ir kiek laiko jau ieškau darbo – tema, kuri ką tik universitetą baigusiam absolventui yra tarsi druska ant atviros žaizdos. Liūdna ir prislėgta anketoje pažymėjau „Ne“ [niekas manęs nepageidavo] ir „Taip“ [Aš vis dar bedarbė]. Dar tada turėjau suprasti, jog visa tai artimiausiu metu turėjo pavirsti sekinančiu interviu procesu, tačiau buvau per daug susijaudinusi, kad į tai kreipčiau daugiau dėmesio.
Norėdama pasiruošti savo dviem artimiausiems atrankos pokalbiams, pasinaudojau „Google“, išsiaiškinau jų istoriją, produktus, pastarąsias naujienas, įkūrėjus, pagrindinių būstinių vietas, verslo modelius, konkurentus, „AdWords“ sistemą, investuotojus ir kompanijos moto. Dar į nieką nebuvau įdėjusi tiek širdies ir buvau pasiruošusi bet kokioms vingrybėms, kurias jie man galėjo sukurti. Interviu praktikavausi su draugais, tad kai 16:00 laiku suskambėjo mobilusis telefonas, jaučiausi visiškai pasitikinti savimi.
Kitame linijos gale kalbėjo jaunas žmogus, kuris, sprendžiant pagal balsą, nervinosi lygiai tiek pat, kiek ir aš. Pirmosios penkios minutės iš visų 30 minučių buvo skirtos smulkmenoms. Aptarėme mano gyvenimo aprašymą, anksčiau atliktas praktikas ir mano karjeros tikslus. Mano pašnekovas buvo vardu Oliveris – jis, fiksuodamas mano atsakymus, kiekvienos pauzės metu nervingai kelis kartus atsikosėdavo, bandydamas nutaisyti tinkamą balsą. Aš turėjau pranašumą.
Tačiau praėjus maždaug dešimčiai minučių, viskas apsisuko antraip. „Užduosiu Jums kelis klausimus, kurie gali pasirodyti keisti“, – tarė Oliveris savo įžangoje. Aš sekundei nutilau. Ar yra kokia nors tinkama reakcija į tokį komentarą? Atrodė, jog jis tarsi skaito mano mintis, nes ilgai nelaukdamas dėstė toliau: „Šie klausimai skirti jūsų analitinio mąstymo išbandymui“. O, ne. Jis ruošėsi manęs paklausti įžymiųjų ir absurdiškai neįmanomų „Google“ klausimų, apie kuriuos man buvo tekę skaityti internete.
Dar vienas galvosūkio pavyzdys
Jei jums niekada nėra tekę dalyvauti pokalbyje dėl darbo su interneto gigantu, tada galbūt ir nesate girdėję apie tai, kokius klausimus jie užduoda interviu dalyviams. Pasiruošdama pokalbiui, internete radau perspėjimų, jog „Google“ gali domėtis apie tai, kiek daug aš mokėčiau kam nors už tai, kad nuplautų visus Sietlo (JAV) langus arba ką daryčiau, jei mane kas nors staiga sumažintų iki monetos dydžio ir įmestų į mikserį su besisukančiais ašmenimis.
„Norėčiau, kad įvertintumėte, – pradėjo kalbėti Oliveris, – kiek pinigų „Google“ uždirba per vieną dieną iš „Gmail“ rodomų reklamų“. Vaje. Ar jis rimtai? Atsakymas priklausė nuo tiek daug skirtingų veiksnių, iš kurių neturėjau jokio supratimo kaip atspėti bent vieną.
„Mmm, jūs turite omenyje konkretų skaičių? Galbūt… 70000 dolerių?". Nuoširdus Oliverio juokas man leido suprasti, jog atsakymas buvo kvailas. „Palaukite, ar galėtumėte į šį atsakymą nekreipti dėmesio? Ištrinti jį iš savo užrašų ir apsimesti, kad aš to niekada nesakiau?“.
„Nesijaudinkite, – tarė jis susimąstęs, – jau taip ir padariau. Jums nereikėjo pasakyti tikslaus skaičiaus, o tik pasakyti, kokiu būdu jūs sugalvotumėte atsakymą į šį klausimą“. „Gerai, – ištariau ir staigiai mintyse perkračiau viską, ką buvau išmokusi apie „AdWords“ sistemą. – „Google“ talpina keturias reklamas šalia kiekvieno „Gmail“ sistemoje atidaryto elektroninio laiško. Reklamos užsakovai gali pasirinkti kainą už paspaudimą [CTR], kurios žemutinė riba gali siekti 0,05 dolerio. Jie taip pat gali nustatyti maksimalią dienai skirtą sumą, kuri, tarkime, gali būti 5 doleriai. Pinigų kiekis, kurį „Google“ uždirbtų per dieną, priklausytų nuo „Gmail“ vartotojų skaičiaus, elektroninių laiškų, kuriuos tie vartotojai gauna ir peržiūri, skaičiaus, reklamų, kurias jie atidaro peržiūrai , skaičiaus, ir konkrečių įkainių, kurie yra taikomi reklamos užsakovams“.
Šis atsakymas nebuvo pakankamai geras. Toliau manęs paklausė tikslaus pajamų dydžio. „Tarkime, kiekvienas „Gmail“ vartotojas per dieną peržiūri septynis naujus elektroninius laiškus. Tokiu atveju jie peržiūrėtų iš viso 28 reklamas. Jei jie paspaustų pele ketvirtį šių reklamų, tada peržiūrėtų reklamų skaičius būtų septyni. Jei visiems reklamos užsakovams būtų taikomas 0,05 dolerio už vieną reklamos paspaudimą, pajamų kiekis būtų maždaug (0,05 dolerio) x (7 reklamos) x („Gmail“ vartotojų skaičius). Ar tai panašu į tikrovę?“
„Maždaug, – nuskambėjo sutrikęs Oliverio balsas. – Pasimečiau ties komentaru apie ketvirtadalį paspaustų reklamų. Tęskime toliau.“
Interviu baigėsi visai netrukus po to. Oliveris mandagiai atkreipė dėmesį, jog personalo padalinys su manimi susisieks vėl po kelių savaičių ir palinkėjo man sėkmės. Mano pasitikėjimas savimi buvo šiek tiek sugniuždytas, tačiau jaučiausi, jog apskritai interviu „atlaikiau“ pakankamai neblogai. Man liko 15 minučių pasiruošti kitam telefoniniam pokalbiui. Visą šį laiką aš išnaudojau šaltakraujiškumui atgauti ir permąstyti, ką galėjau padaryti geriau.
Net skelbimuose apie įsidarbinimo galimybes „Google“ kartais mėgsta įterpti galvosūkius
Maniau, jog Oliveris buvo bauginantis, tačiau moteris, su kuria kalbėjau po jo, lenkė jį visa galva. Iš Anos (Anna) sulaukiau šalto pasisveikinimo, kurio metu buvo pasakyta, jog man ji neturi daug laiko. Iškart perėjome prie esmės. „Įvardinkite kokią nors technologiją, apie kurią skaitėte pastaruoju metu.“
„Na, šiandien skaičiau apie tai, kad „Nike“ ir „Apple“ bendradarbiauja, kurdami batams pritaikytą mikroschemą, kuri padeda žmogui bėgti sinchroniškai su grojančia muzika.“
„Dabar papasakokite savo kūrybinį sumanymą, kaip įgyvendintumėte tokiam produktui skirtą reklamą.“ Mano mintys sudūzgė ir aš staigiai „išgimdžiau“ kažkokią beprotišką idėją. „Na, „Nike“ plačiai žinoma kaip originalias reklamas kurianti kompanija. Manau, jog reklamoje būtų pavaizduotas „Nike“ batais apsiavęs bėgantis žmogus, kuris taip pat su savimi nešasi „iPod“ grotuvą ir atrodo išsekęs. Tada išryškėtų muzika ir kiekvienas bėgimo žingsnis sutaptų su ritmu. Tada bėgikas įgautų antrą kvėpavimą, pasiektų finišą, o tada ekrane pasirodytų užrašo „Just Do It“ eilutė, fone rodant „iPod“ ir „Nike“ logotipus.“
Alyson Shontell
©Business Insider
Ji šiek tiek nusijuokė, ką palaikiau padrąsinančiu ženklu. „Dabar jūsų paklausiu matematinių klausimų.“ Matematika?! Aš neturėjau jokio matematikos modulio nuo pat pirmojo kurso universitete. Patekau į bėdą.
„Tarkime, reklamos tiekėjas uždirba 0,10 dolerio kiekvieną kartą, kai kas nors paspaudžia jo rodomą reklamą. Tik 20 % iš tų žmonių, kurie aplanko svetainę, paspaudžia šią reklamą. Kiek žmonių turi aplankyti svetainę, kad reklamos tiekėjas uždirbtų 20 dolerių?“ Sustingau. Uždavinys atrodė paprastas, tačiau, bandydama išmąstyti atsakymą, nenorėjau sukelti nepatogios tylos.
„Hm... Na, gerai. Taigi 20 iš 100 žmonių paspaudžia reklamą. Kiekviena dešimtis paspaudimų sudaro vieną dolerį... o mums jų reikia 20...“. Ties šia vieta mano logika baigėsi ir aš pradėjau spėlioti galimus atsakymus, iš kurių nebuvo nei vieno teisingo. Panikavau, tačiau negalėjau nieko pakeisti. Ši kartą viršų ėmė nervai. Ana tai pajuto ir ėmė duoti užuominų. Nei viena jų nepadėjo mano nualintam protui.
Praėjus penkioms skausmingoms minutėms, suirzusi pašnekovė pasakė atsakymą. „100 žmonių uždirba du dolerius, du padauginus iš dešimties yra dvidešimt. Atsakymas yra 100 žmonių kart dešimt, o tai sudaro 1000 žmonių.“ Iš jos tono buvo galima suprasti, jog tai buvo lengva; jaučiausi tarsi idiotė. Ir tarsi pasimėgaudama mano nelaime, ji nedelsdama uždavė dar vieną matematinį klausimą.
„Įvertinkite kasmetinį skaičių JAV studentų, kurie mokosi paskutiniame universiteto kurse, taip pat tuose universitetuose, kur iš viso yra ketveri studijų metai, ir kurie baigia studijas jau turėdami darbą.“ Šį kartą aš išlikau rami. „Šalyje gyvena apie 300 milijonų gyventojų, – pradėjau aš, – tarkime, 10 milijonų iš jų yra universitetų studentai, besimokantys ketverius metus. Tik ketvirtis iš šių 10 milijonų yra paskutiniame kurse, tai apytikslis jų skaičius būtų 2–3 milijonai. Jei pusė šių studentų baigia studijas turėdami darbą, tai turėsime 1,5 milijono jaunuolių.“
„Kaip jums atrodo, tai optimistinis, pesimistinis, ar daugmaž realistinis skaičius?“
„Manyčiau, jog jis atrodo šiek tiek į mažesniąją pusę, tačiau galbūt todėl, kad pati ieškau darbo ir esu linkusi tikėtis, kad šis skaičius yra aukštesnis.“ Šį kartą nesulaukiau net užjaučiančio juoko. „Tai viskas. Sėkmės su darbo paieška.“ Telefonas spragtelėjo – buvau priblokšta. Staigus pokalbio nutraukimas buvo akivaizdus požymis, jog antrajame ture jau nebedalyvausiu. Interviu gali būti demoralizuojantis – būtent taip ir jaučiausi, sėdėdama kėdėje ir savo rankoje laikydama telefoną, mintyse prisiekinėdama visam gyvenimui pereiti prie „Yahoo“.
